Lietuvos
kultūros
galerija

Penktadienio pokalbiai

Liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“ – 40 metų, jos vadovas – 50 metų scenoje

Kapelos „Vilainiai“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Mikalauskas

Viena pirmųjų kapelos „Vilainiai“ muzikantų sudėtis. Apie 1979 m.

Kapelos „Vilainiai“ kūrybinės veiklos 35 metų šventė. Tuometiniai ir anksčiau kapeloje dalyvavę nariai

TV laidoje „Duokim garo!“. 2011 metų gruodis

Kėdainių kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Vilainiai“

TV laidoje „Duokim garo!“. 2011 m. gruodis

Net tiems, kurie niekada nesiklauso liaudiškos muzikos, apie Antaną Mikalauską yra ką pasakyti: jis – Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, kompozitorius, dainų autorius ir aranžuotojas. Tiems, kurie domisi liaudiška muzika, Antanas Mikalauskas – unikalus žmogus, prieš 40 metų Kėdainių rajone įkūręs liaudiškos muzikos kapelą, visus tuos metus jai vadovavęs ir tebevadovaujantis iki šiol, pats grojantis ir dainuojantis joje, kuriantis jai dainas, leidžiantis knygas su dainų žodžiais ir natomis, kone kasmet į Kėdainius pakviečiantis liaudiškos muzikos kapelas iš visos Lietuvos ir dažną penktadienį kartu su savo kapela „duodantis garo“ per Lietuvos televiziją. Šiandien jis – „XXI amžiaus“ pašnekovas.

Ar Jūs žinote kitą 40 metų sėkmingai ir dažnai koncertuojančią liaudiškos muzikos kapelą, kurią būtų įkūręs ir visą tą laiką iki dabar jai vadovautų tas pats žmogus?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad aš tikrai nesu garsus, tačiau, kalbant apie mano vadovaujamą kapelą „Vilainiai“, galiu pritarti – taip, ji gerai žinoma ir garsi Lietuvoje. Galiu pridurti, kad ji yra dar ir savita, nes atlieka beveik visus mano kūrybos kūrinius. Kitos tokios kapelos Lietuvoje, kuri atlieka vieno autorinius kūrinius, o tie kūriniai – kapelos vadovo tekstas ir muzika, manau, nėra. Visi mano parašyti kūriniai patikrinami šioje kapeloje. Tik atlikdamas kūrinį pajauti, kas negerai, kas taisytina. Vėliau, kada kūriniai gerai suskamba, juos išgirsta ir klausytojai. Yra mano kūrinių, kurių kapela negroja, tačiau tokių vienetai, juos groja arba kitos kapelos, arba romansus atliekantys atlikėjai.

Kapelos, gyvuojančios keturis dešimtmečius, tikrai nėra. Yra gyvuojančių mažiau ir... daugiau metų. Daugiau žinau vieną – Raseinių kultūros centro kaimo kapelą „Dubysa“, kuriai vadovauja labai puikus žmogus, kompozitorius ir muzikantas Gintautas Grigalis. Jis kapelai vadovauja jau daug metų, o kapela atšventė savo gyvavimo 45-metį! Beje, „Dubysos“ vadovas dalyvaus mūsų 40-mečio šventėje. Bus ir kažkada garsios kapelos ,,Rokiškio muzikantai“ vadovas Rimantas Tamošiūnas.

Kodėl Jūs, tada dar labai jaunas žmogus, subūrėte liaudiškos muzikos kapelą? Ne ansamblį, ne vokalinę-instrumentinę grupę, o būtent kapelą?

O, aš jau buvau nebe jaunas, man buvo 27-eri. Suaugęs ir jau bebaigiantis tuometinę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinę konservatoriją). Kadangi jaunystėje buvau judrus, o tais metais norėjau būti veiklus, norėjau burti, organizuoti, save susieti su muzika. Ieškojau bet kokio darbo. 1964 metais Kunionių kultūros namuose subūriau vyrų vokalinį kvartetą. Galiu pasigirti – kultūros darbuotojas esu jau 50 metų. Būdamas 18-metis, jokių mokslų nebaigęs, pradėjau mokyti kitus ir, sakyčiau, man sekėsi. Rengėme koncertus. Vėliau išėjau į sovietų armiją, ten šiek tiek irgi grojau bajanu, akordeono nebuvo. Po pusketvirtų metų grįžau į Kauną, nes mama tada jau gyveno Kaune. Kurį laiką nemuzikavau. Labai norėjau grįžti į gimtinę, nes Kaunas man buvo (ir liko) svetimas. Atsiradau Vilainiuose. Čia galėjau save išreikšti muzikoje. Dirbau meno vadovu. Buvo moterų ansamblis, vėliau ir choras (mano specialybė – choro dirigentas, muzikos mokytojas, solfedžio mokytojas), kiek vėliau ir estradinis ansamblis, bet... Matyt, buvo ne tai, ko norėjau. Kai atsirado žmonių, kurie nors kiek galėjo ir norėjo valdyti muzikos instrumentus, ir subūriau kapelą. Pavadinome Vilainių – kaimo, kuriame gyvenome, dirbome ir galėjome repetuoti, – vardu.

Jeigu paklaustumėte, ar man užteko žinių, atsakyčiau, kad aš ir dabar dar mokausi. Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi. O tada tikrai trūko žinių ir patirties, todėl, baigęs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, po metų įstojau į Klaipėdos fakultetus. Pasimokęs dvejus metus supratau, kad kartoju tai, ką žinau, ką jau mokęsis. Buvo „prikimšta“ disciplinų, kurių niekada man tikrai nereikės, o patirties pasisemsiu dirbdamas muzikinį darbą su kolektyvu. Galiu drąsiai pasakyti, kad mokslai tikrai duoda žinių, praktika reikalinga, kad tobulėtum, bet reikia dar kažko. Kolektyvams, su kuriais dirbu, kyla įvairių poreikių, reikia repertuaro, kad atitiktų jų galimybes, kad patiktų. Su žmonėmis nepaeksperimentuosi, nors „Vilainiai“ man leidžia tai daryti.

Kodėl įsikūrėte Vilainiuose?

Vilainiai tuo metu buvo garsūs. Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinių tyrimų institutas (LHMMT) buvo garsus visoje tuometinėje TSRS. Aš, atvykėlis iš Kauno, gavau šiame institute darbą, dirbau vairuotoju. Gimiau Kėdainių rajone, Pavikšrupio kaime, 3 km nuo Josvainių. Čia mokiausi vidurinėje, lankiau Kėdainių muzikos mokyklą, todėl norėjau iš miesto grįžti į šį rajoną, arčiau savo gimtinės. Kodėl į Vilainius? Darbą gavau čia, Vilainiuose, institute. Dirbau paprastu vairuotoju, vėliau tapau gana atsakingo asmens atsakingu vairuotoju... Ačiū tam labai atsakingam ir įtakingam asmeniui, kuris suprato, kad aš tinkamesnis muzikiniam darbui. Tas žmogus man suteikė viską: ir butą, ir darbą, ir norimą užsiėmimą. Pats rinko vyrus į vyrų ansamblį ir pats dainavo. Tai – LHMMT instituto partijos sekretorius Tadas Kulvinskas. To paties instituto direktoriaus pavaduotojas Antanas Lukianas pats dalyvavo kapeloje ir kitus kvietė. Grojo kontrabosu, padėdavo organizuoti repeticijas. Išvykome į koncertines keliones į Maskvą, Smolenską, kitus tuometinės TSRS miestus, Moldaviją jo iniciatyva. Neabejingas kapelai buvo ir tuometinis profsąjungos pirmininkas Vygandas Valiukevičius. O kaip nepaminėsi tuometinio Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Antano Juškevičiaus. Jis visokeriopai padėjo, kad tik kapela gyvuotų, kad tik jos vadovui nieko netrūktų ir jis nepabėgtų kitur. Ačiū Antanui Juškevičiui – jis suorganizavo koncertinę kelionę į Šiaurės Korėją. Ten iki 1985 metų lankėsi tik vienas kolektyvas iš TSRS, mes buvome antri. Ten pabūti buvo tikra egzotika... Į šią šalį ir dabar sunku patekti, o mes buvome ir koncertavome keletą dienų. Tuomet visi rūpinosi ir stengėsi man padėti. Vilainiai tapo namais. Čia aš jau nuo 1972 metų. Ir nesvarbu, kad dabar gyvenu ne pačiuose Vilainiuose, o šalia jų, save ir dabar vadinu vilainiečiu ir tuo didžiuojuosi.

Ar prisimenate patį pirmąjį savo kapelos koncertą žiūrovams? Kur jis vyko? Kiek atlikėjų buvo?

Kai jau subrendome scenai, koncertavome. Aišku, kad Vilainiuose. Iš pradžių buvome tik vyriškas kolektyvas. Visi savi, vietiniai, pažįstami. Išliko vieno pirmųjų kapelos muzikantų nuotrauka, joje iš kairės: Povilas Šukys (smuikas), Kazimieras Jankus (mušamieji), Juozas Mrazauskas (klarnetas), Antanas Mikalauskas (armonika), Kęstutis Žydelis (klarnetas), Ferdinandas Juškevičius (armonika), Algis Jakas (trimitas), Vytautas Bauža (trimitas), Valerijus Gasiūnas (bandža), Antanas Lukianas (kontrabosas). Tačiau kapela visada buvo ne tik instrumentinė, bet ir vokalinė, mes niekada nekoncertavome be dainininkų. Prie mūsų ilgą laiką buvo nepakeičiamas penketukas – dainuojantys vyrai vilainiečiai: Rimas Blusys, Algis Balsys, Tadas Kulvinskas, Stasys Vansys, Bronius Tamašauskas. Jie ilgai garsino mūsų kapelą ne tik čia, bet ir užsienyje. Net ir dabar susitinku juos ir su nostalgija prisimename tuos puikius kapelos metus. Vėliau kapeloje atsirado ir moterų, bet tik tuomet, kai dalis kapelai išties pasišventusių vyrų išvažiavo gyventi kitur. Vienu metu kapela buvo tarsi dainų ir šokių ansamblis, kurį sudarė instrumentinė grupė, vyrų ansamblis, moterų ansamblis, šokių grupė. Keitėsi ansamblių sudėtis, bet kapela taip ir liko vokalinė-instrumentinė. Mums plojo, nuoširdžiai džiaugėsi ir atleido visus nesklandumus. Žinote, aš pasigendu tų nuoširdžių, suprantančių ir mielų žiūrovų, kokie buvo tada. Visi buvome MES. Dabar tokių žiūrovų randame kai kuriuose kituose miestuose ir kaimuose. Bet ką norėti, laikas viską keičia. Tik mūsų programoje kaip iš pradžių, taip ir dabar – dainos, instrumentinių kūrinių kaip ir nėra.

Gal, be Jūsų, yra daugiau tokių, kurie po to pirmojo koncerto tebegroja kapeloje?

Labai džiaugiuosi visais kapelos dalyviais. Iš tų, kurie su manimi pradėjo, liko nedaug. Pirmasis, davęs kibirkštėlę kapeloje, jau į Amžinybę išėjęs Kazimieras Jankus. Jis ir dabar vis prisimenamas. Taip, jis buvo tas, kurio negalima pamiršti, kurio humoras pasiliko su mumis.

Iš pirmosios sudėties kapeloje tebegroja Valerijus Gasiūnas – unikalus žmogus. Ramus, pareigingas, grojantis tuo, kuo tuo metu reikia. Reikėjo groti bandža – išmoko. Akordeonu grojo, žvanguliais, barškučiais, dabar – armonika. Ir viso to reikėjo mokytis lygiagrečiai dirbant savo darbą, kai rašė disertaciją mokslo daktaro vardui gauti. Muzikos mokytoja Zina Geičienė – nepavargstanti, labai atsakinga, reikli sau ir kitiems, visur suspėjanti. Ir taip beveik 40 metų! Dar paminėsiu Vladą Navicką. Kai prieš kelerius metus susitikome, net negalėjau pasakyti, kada ir kiek anksčiau jis kapeloje grojo, trimitavo. Kažkaip įdomiai pas mus vėl sugrįžo. Iš pradžių buvo mūsų kapelos rėmėjas, vėliau kapelos narys. Labai gerbiu jį už tai, kad, gyvendamas Palangoje, gali su mumis koncertuoti, juk kelias neartimas. Vladą galiu vadinti ir kapelos nariu, ir rėmėju.

Išvardinkite kitus kapelos senbuvius.

Jų nemažai. Smuikininkę Ziną Geičienę jau minėjau. Kita smuikininkė Edita Bujanauskienė – irgi muzikos mokytoja, atėjo kiek vėliau, bet jeigu jos koncerte nėra, labai trūksta. Į repeticijas atvažiuoja po pamokų muzikos mokykloje. Sunku, bet randa laiko. Noriu galvoti, kad jai irgi kapelos reikia. Aleksandras Gutauskas – trimitininkas, be jo kapela daug ko netektų. Dirba vairuotoju-ekspeditoriumi, maršrutas ne tik Lietuvoje, bet susitvarko savo darbą taip, kad suspėtų ir į repeticijas. Kaip sakoma, kai nori – spėji. Pavargęs, nuvažiavęs kelis šimtus kilometrų, o repetuodamas šypsosi. Jau daug metų kapeloje dainuoja Daiva Staškuvienė. Gyvena Kalnaberžėje, turi ne vieną savo kolektyvą, dirba Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyriuje. Sukasi kaip bitelė. O kur dar vakaronės, grojimai, renginių vedimai. Jai toliausiai iki Vilainių, bet atvažiuoja ir nesiskundžia. Gal vėliausiai iš grojančiųjų pas mus atėjęs – Ričardas Švilpa, kėdainiečių gerai žinomas muzikantas, visą gyvenimą grojęs mušamaisiais įvairiose muzikos grupėse, niekada nekeičiantis savo aprangos stiliaus. Jo ir grojimo stilius kitoks, tačiau pritapo pas mus. Džiaugiuosi, kad pakviestas atėjo tada, kai to labai reikėjo. Kapeloje groja du akordeonistai, abu puikūs šio instrumento meistrai ir muzikantai – Saulius Urbonas ir Kazimieras Kuprys. Kazimieras turi daugybę darbų, nespėja, tačiau jis tikrai nemetė kapelos, jis su mumis. Ramaus charakterio, gali labai ramiai į viską reaguoti. Tokio, kaip tik tokio mums ir reikia. Laukiame, kada jam darbų sumažės ir pas mus dažniau apsilankys. Saulius gelbėja, kai Kazimieras negali. Jis irgi ištikimas kapelai. Daug kur dirba, muzikuoja, tačiau suranda laiko kapelai.

Į kapelą sugrįžo Sandra. Ji – bene ilgiausiai pas mus dainuojanti vokalistė. Dalyvavo turbūt visuose konkursuose, šventėse. Dainavo daug metų, po pertraukos vėl grįžo pas mus. Dabar žiūrovai jau neklaus, kur dingo ta šviesiaplaukė gražaus balso savininkė. Atvažiuoja po darbų savo transportu daugiau kaip 10 km į vieną pusę. Puikiai prisimenu visus, kurie anksčiau grojo kapeloje. Dalyvavo, savo profesionalumu padėjo garsinti ją Lietuvoje ir už Lietuvos ribų Petras Labeckis, Lilė Labeckienė, Romanas Jeleniauskas, Vidmantas Valantiejus. Jie įdėjo nemažą indėlį į mūsų kapelos meninį lygį. Jie visi – profesionalai ir tikrai jiems buvo sunku suderinti darbą su repeticijomis ir koncertais.

Turbūt yra nutikę taip, kad kapelos nariai ją paliko ne savo noru – juos išsivedė lemtis...

Netekčių, deja, turime – Kazimieras Jankus, Kęstutis Žydelis, Juozas Mrazauskas, Vytautas Morkūnas, Vidmantas Arlauskas, Nikolajus Nisterenko, Algis Jakas. Kol kas tiek. Jie liks kaip šviesus atminimas. Bet mums jau keturiasdešimt... O gyvenimas eina, ir kapela pasipildo kitais nariais.

Koncertų metu scenoje matau ir labai jaunų veidų.

Taip, po truputį kapelos veidas keičiasi. Jaunėjame. Šalia jaunimo ir mes norime atrodyti jaunesni. Taip ir jaučiamės. Dažniausiai kapeloje keitėsi dainininkai. Priežastis? Nepritapdavo. Atrodo, gali dainuoti, bet tik atrodo. Žiūrovai viską mato ir girdi. Dabartinė muzikantų sudėtis nesikeičia jau daug metų. Ir aš nenoriu, kad nors vienas paliktų kapelą, jie visi labai labai reikalingi. Kol dar galime kam nors suteikti džiaugsmo grodami ir dainuodami, tol mes reikalingi. Aš taip galvoju. O ir mums būti kartu dar labai miela. Kapela – tarsi šeima, tik visos problemos šitoje šeimoje sprendžiamos pasitelkiant humorą ir muziką. Vyrai tuo humoru yra unikalūs – iš nieko galime juoktis visą kelionę į koncerto vietą ir atgal... Pailsime, pasikrauname gerų emocijų ilgam. Muzika ir draugystė daro stebuklus. Esame kaip tikra šeima, turime ir vaikų. Juos užauginame, išleidžiame... Miela, kad kontrabosu pas mus jau daug metų grojantis Romualdas Bugas atsivedė į kapelą dainuoti savo dukras. Augustė dainavo dar būdama maža mergytė. Specialiai jai parašiau dainelę. Vėliau ji išėjo, o sugrįžo, kai to kapelai reikėjo. Augustė – puiki dainininkė, dabar studijuoja muzikos mokslus, bet žada mūsų „neapleisti“. Jaunesnioji Aistutė groja fleita. Ji labai imli, gerai jaučianti muziką. Mažoji Aistė labai gražiai „įsirašė“ į kapelą. Romualdui, atrodo, nesunku po darbo paimti abi dukras iš namų ir atsivežti į repeticijas, į koncertus. Jam – ir veterinarijos gydytojo darbas Kėdainiuose, ir ūkininkavimas, dar savas ūkis, šeimos reikalai... Atstumas važiuoti iš namų – 10 kilometrų. Kai reikia repeticijos dieną nuvažiuoti maršrutą Tiskūnai–Kėdainiai–Tiskūnai–Kėdainiai–Tiskūnai, susidaro 40 km. Tyliu ir džiaugiuosi, kad yra tokių draugų.

Jau sakėte, kad daugiausia kapelos atliekamų kūrinių – Jūsų kūrybos dainos. Kas įkvepia jas kurti?

Taip, kapelos muzikantai ir dainininkai pirmieji išbando mano kūrinius. Žodžiai ir muzika – mano, tai gal ne visiems priimtina, ne iš karto suprantama. Bet mes tokie. Reikia laiko ir, žiūrėk, per televiziją jau girdžiu savo dainas, kurias atlieka kitos kapelos. Pagalvoju, ne veltui rašau. Poezija – sudėtingas dalykas. Be ritmo ir rimo muzikai nepritaikysi. Tai atsakymas, kodėl muziką rašau tik savo tekstams. Tiesa, porą dainų parašiau Pauliaus Širvio žodžiams, turbūt bus ir daugiau, nes jo tekstų nedainuoti negali.

Vienas kūrinys yra Maironio tekstui. Tai lyg ir viskas. Kas įkvepia? Mano gimtame Pavikšrupio kaime nebuvo jokių saviveiklinių kolektyvų. Sekmadieniais sueidavo vyrai pas mano tėtę pasikalbėti apie nuveiktus darbus, pasitarti, gal kuriam reikia kuo padėti. Svarbiausia – apsikirpti. Tėtis mokėjo dailiai kirpti, buvo geras dailidė, dirbo visokius namų ūkio darbus. Ateidavo iki 10 vyrų. Kartais pasistatydavo 250 gramų naminukės (didesnio butelio neteko matyti, gal ir nebuvo) ir dainuodavo. Skambėjo tik liaudies dainos, nes kitokių niekas ir negirdėjo. Lempa žibalinė, ne ką šviesos nuo jos buvo, bet ir ta nuo dainų gesdavo. Aš – už pečiaus, bet man smagu ir įdomu. O kaip dainuodavo, kaip sutardavo, kaip skambėdavo! Tokios darnos, deja, dabar nėra. Gal tai ir yra įkvėpimas, atėjęs iš tų laikų? Melodijos ir žodžiai į galvą ateina patys, tik reikia užrašyti. Jeigu esu namuose, skubu prie pianino, jeigu ne – prapuola. Kai girdžiu nuostabią melodiją, dainą, kai girdžiu arba skaitau poeziją, kuri jaudina, tai ir skatina patį ką nors gražaus parašyti. Visa, kas nuoširdu, krinta į širdį, iš to ir gimsta daina.

Kiek knygų su dainų žodžiais ir natomis jau esate išleidęs?

Prieš kelerius metus išleidau pirmąją savo kūrinių knygelę „Per rudeniu žydinčią pievą“. Aišku, reikėjo kažkam mane pastumti ta linkme. Pastūmė. Už tai esu dėkingas. Man reikėjo, kad padrąsintų. Dabar šioje knygelėje matau daug trūkumų, klaidelių, bet teatleidžia man tie, kurie iš jos groja, nes ir aš atleidau sau. Tai – pirmas mano žingsnis, pirmas blynas, gal ir prisvilęs, bet dūmų nedaug... Susipažinau su labai puikiu žmogumi, labai subtiliu muzikantu, nuostabiu dainų kūrėju ir atlikėju, Zyplių dvaro kapelos vadovu Remigijumi Poderiu, radome panašumų, jis ir buvo tas „buldozeris“, kuris paskatino išleisti savo kūrinius. 2012 metais išleidome pirmą bendrą knygelę „Mūsų kelias“. Į rinkinį įdėjome po lygiai – po 17 – dainų. Praėjus dvejiems metams, jau tuoj pat turi pamatyti šviesą antras mudviejų bendras dainų rinkinukas „Nukalkim pasagėlę“. Vėlgi – jeigu ne Remigijaus iniciatyva, aš to nebūčiau daręs, nors dainų dar ir kitam rinkinukui užtektų... Sunkiausius darbus nuveikė Remigijus – jis ir redaktorius, ir natografas, ir tikras draugas, nesavanaudiškai man padedantis. Kaip seni žmonės sako, duok, Dieve, jam sveikatos.

Jus ir Jūsų dainas gerai žino visa Lietuva. Ar būčiau teisi sakydama, kad tai – ir televizijos laidos „Duokim garo!“ nuopelnas?

Taip, teisi. Turėjo įtakos ir leidinukai, ir kompaktinė plokštelė, bet pagrindas – televizija. Laidai „Duokim garo!“ dėkingas, kad pastebėjo, pakvietė. O kad mano dainas dainuoja kitos kapelos, tai – irgi reklama.

Gal esate suskaičiavęs, kiek kartų teko gyvai groti, kaip sakoma, per televizorių?

Į šį klausimą negalėčiau atsakyti. Tiesiog grojame ir neskaičiuojame. Per metus bent 5–8 kartus būname. Nesakyčiau, kad tuo labai džiaugiamės, ypač dalyvaudami varžytuvėse, nes jaudulys būna didesnis negu koncertuose. Bet neatsisakome, reklama reikalinga ir mums, ir kad žiūrovai žinotų, jog gyvuojame.

O kiek kartų iš „Duokim garo!“ grįžote su aukščiausiais apdovanojimais?

Tai buvo seniai. 2003 metais varžytuvėse „Duokim garo!“ laimėjome antrąją vietą. Tuomet galbūt galėjome ir turėjome būti pirmieji, bet... buvo kaip buvo. 2014 metais laimėjome pirmąją laidos „Duokim garo!“ vietą. Taigi, 10 metų varžėmės, bet čempionais tapome. Nugalėjome su žiūrovų pagalba, ir ypač kėdainiečių, kuriems nuoširdžiai dėkojame ir sakome: „Mes jūsų nepamiršome, paruošėme dovanų – koncertų“.

Turite didžiulį būrį kolegų, gerbėjų, rėmėjų. Visų turbūt net neišvardintumėt, bet paminėkite tuos, kurie daugiausiai padėjo Jūsų kūrybiniame kelyje.

Rėmėjų ne tiek ir daug. Dabar, kad rastum rėmėją, reikia prašyti, o aš nemoku ir nenoriu tai daryti. Prašau kolektyvui, ne sau, bet nežinau, ar taip pat atrodo tam, kurio prašau... Tačiau noriu paminėti, kad kapela labai noriai ir daug rūpinasi Kėdainių savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Naujokienė. Ne taip dažnai, tačiau prašau pagalbos, ir dar niekada man neatsakė. Man atrodo, kad visa rajono kultūra ji labai rūpinasi ir visiems stengiasi padėti – pastaruoju metu labai atsigavo kultūros įstaigos. Man asmeniškai visada padeda UAB „Laumetris“, AB „Lifosa“, Kėdainių ir Vilainių seniūnai. Kalbėdamas apie rėmėjus, turiu paminėti ir savo žmoną Onutę, ji tikrai daug padeda.

Nemokamas jubiliejinis kapelos „Vilainiai“ koncertas Akademijoje. Kodėl pasirinkote būtent Akademiją?

Tam yra kelios priežastys. Dėl Kėdainių kultūros centro pastato renovacijos pradžios – tikra nežinomybė, o mūsų šventė – didelio išankstinio pasiruošimo reikalaujantis renginys. Daug sumaišties įneštų pasiruošimo metu prasidėję pastato renovacijos darbai. Akademijos kultūros centras – erdvus, jaukus, gražiai suremontuotas. Yra visos sąlygos priimti svečių kolektyvus, nereikės vaikščioti į sceną per lauką, didelė žiūrovų salė ir balkonas tikrai sutalpins visus atvyksiančius žiūrovus. Pagaliau Akademijos kultūros centre dirbu meno vadovu – dar ir todėl norisi pirmam išbandyti salę. Galvoju, kad ir Akademijos žmonės jau pasiilgę tokių koncertų.

Pakvieskite mane ir skaitytojus į „Vilainių“ kapelos 40 metų kūrybinės veiklos šventę taip, kad negalėtume neatvykti.

Kviečiu visus visus mums prijaučiančius. Parengėme puikią programą. Atvykę nesigailėsite štai dėl ko:

„Zyplių dvaro kapela“ – žinoma, pageidaujama ir laukiama. Jos vadovas nenuilstantis Remigijus Poderis visada džiugina subtiliu grojimu; „Šeduvos bernai“ – jie tikrai Jums „parašys laiškelį“, betarpiškai ir jausmingai. Berods, jų koncerto Kėdainiuose nėra buvę. „Apynėlis“ iš Pasvalio rajono Mikoliškio kaimo kapela su lakštingalos balsą turinčia vadove Rasa Andžiuviene; „Radvija“ – Radviliškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela – ir jos vadovės Jūratės Stakvilevičienės smuiko garsai, manau, sujaudins ne vieną; „Šventupis“ – Kauno r. Babtų kultūros centro kaimo kapela ir jos vadovas, puikus trimitininkas Jonas Girnius – 2014 metų „Duokim garo!“ čempionai! Taigi, pakvietėme į šventę bene labiausiai Lietuvos žiūrovų mėgstamus kolektyvus, nekoncertavusius Kėdainiuose. Nuotaiką praskaidrins visada maloniai su žiūrovais bendraujantys šventės vedėjai Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas. Jums reikia atsivežti tik savo gerą nuotaiką. Oi, nepaminėjau savo kolektyvo. Taip, ir „Vilainiai“, jie – patys pirmieji programoje! O jeigu labai patiksime žiūrovams ir sau, vėliau surengsime daugiau koncertų.

Dėkoju už atsakymus. Jums ir visai kapelai linkiu puikios šventės, kuri įvyks lapkričio 15 d. 14 val. Akademijos kultūros centre (Stoties g. 9, Akademija, Kėdainių r.).

Kalbėjosi Ramutė Šukienė

Autorės ir kapelos archyvo nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“