Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Istorija ir dabartis

Atminimo ženklas partizanams atminti

Rūta Averkienė

Renginio dalyviai prie atminimo ženklo, žyminčio trijų partizanų žūties vietą

Partizanų giminaičiai prie atminimo ženklo

Spalio 12-ąją, sekmadienį, pušyne tarp Žiūrų ir Perlojos pagerbti trys 1949 metais žuvę kovotojai už Lietuvos laisvę – Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės, Vytauto tėvūnijos partizanai Vincas Kalanta-Nemunas, Juozas Vytautas Šilanskas-Šilutis ir Pranas Česnulis-Žvaigždė. Čia buvusiose dviejose vadavietėse tragiškai nutrūko jų gyvenimo gijos. Šalia vienos iš jų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC ) lėšomis šiemet pastatytas atminimo ženklas – paminklas.

Sekmadienio popietę visi norintys pagerbti šiuos tris partizanus suvažiavo į smėlėtais keliukais vedantį Jakulių mišką, paskui pėsčiomis tylūs ir susikaupę ėjo samanotomis kalvelėmis link vietos, kurioje šimto metrų atstumu viena nuo kitos yra iškilusios dvi gilios duobės – buvę partizanų bunkeriai. Nors tos duobės jau ir samanomis apaugusios, tačiau liudija dar vieną skaudžią pokario tragediją. Čia gyveno ir veikė Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės, Vytauto tėvūnijos partizanai.

Vytauto tėvūnijos vadas Vincas Kalanta-Nemunas (g. 1924 m. lapkričio 18 d. Perlojoje) iki 1944 metų mokėsi Vilniuje, žemės ūkio mokykloje; atėjo į Merkio partizanų būrį eiliniu nuo 1946 metų (kitais duomenimis – nuo 1944-ųjų), vėliau palaipsniui tapo skyriaus, būrio vadu. Nusišovė štabo bunkeryje eidamas Vytauto tėvūnijos vado pareigas.

Vytauto tėvūnijos skyriaus vadas Juozas Vytautas Šilanskas-Šilutis, Roko (g. 1922 m. gegužės 1 d. Marcinkonių k. Marcinkonių vls.), partizanų būryje buvo nuo 1947 metų, nusišovė.

Pranas Česnulis-Žvaigždė, Miko (g. 1921 m. Perlojos vls. Žiūrų k.; kitais duomenimis – kilęs iš Mančiagirio, Perlojos vls. Varėnos aps.), tėvūnijos štabo skyriaus eilinis partizanas nuo 1946 metų (nušautas besipriešinant).

Pagerbimo renginį partizanų daina pradėjo Varėnos kultūros centro tremtinių ansamblis „Viltis“. Žuvusieji buvo pagerbti tylos minute. Atminimo ženklą palaiminęs Marcinkonių parapijos klebonas kun. Pavelas Paukšto kvietė įsigilinti ir suvokti partizanų kovos prasmę, kad galėtume ir toliau garbingai nešti savo valstybės vardą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis paminėjo, jog ir ši, ir kitos partizanų kovos ir žūties vietos neturi būti pamirštos, jos turi būti įtrauktos į turistinius maršrutus ir lankomos. Jis sakė, jog šių partizanų žūties vietoje LGGRTC įrengs informacinį stendą, drauge su Varėnos rajono savivaldybe ir Varėnos urėdija įrengs nuorodas, kad visi norintys galėtų lengvai surasti šią vietą, o ateityje planuojama įrengti turistinį maršrutą Genio, Merkio ir V. Kalantos būrių partizanų takais.

Seimo narys Algis Kašėta, kaip istorikas, plačiau nagrinėjęs pokario kovas, papasakojo, kad šiame miške prieš 65 metus buvo įsikūręs Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės, Vytauto tėvūnijos partizanų grupės štabas. 1949 metų pavasarį buvo užverbuotas ryšininkas slapyvardžiu Raktas, kurio užduotis buvo surasti ir sunaikinti šią vadavietę. Agentas Raktas šią vietą sužinojo, ir 1949 m. birželio 19 d. MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareivių pajėgomis buvo sunaikintas Kazimieraičio rinktinės Vytauto tėvūnijos štabas. Susišaudymo metu partizanas Pranas Česnulis-Žvaigždė buvo šiame bunkeryje nukautas. Paimtas į nelaisvę štabo partizanas nuvedė prie kito bunkerio, ir partizanams buvo siūloma pasiduoti. V. Kalanta-Nemunas ir J. Šilanskas-Šilutis, suprasdami padėties beviltiškumą, sunaikino dokumentus ir ginklus, o patys nusižudė. Visų trijų partizanų kūnai buvo sumesti į bunkerį ir susprogdinti. Žiūrų kaimo žmonės, sužinoję apie šią tragediją, neišsigando ir po paros žuvusiųjų kūnus iškasė, parvežė ir palaidojo Žiūrų kaimo kapinaitėse bendrame kape. Paminkle, kurį 1988 metais pastatė giminės, įrašyti penki vardai: Juozas Vytautas Šilanskas-Šilutis, Pranas Česnulis-Žvaigždė ir trys broliai Kalantos, iš kurių du žuvę ir iki šiol nesurasti.

Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas džiaugiasi, kad kasmet nesurastų vietų lieka vis mažiau, kad žuvusių partizanų atminimas įamžinamas paminklais.

Daug jautrių padėkos žodžių visiems, prisidėjusiems, kad šioje partizanų žūties vietoje iškiltų paminklas, išsakė partizanų giminės. V. Kalantos brolis ir dukterėčia Danutė Kuodytė pasidalino prisiminimais apie žuvusį brolį ir dėdę, prisiminė ir Marijos Kalantienės, trijų žuvusių partizanų motinos, žodžius: „Kas gi Lietuvą gins, jei mes savo sūnų kovoti neleisime“. Už partizanų atminimo įamžinimą dėkojo Juozo Vytauto Šilansko-Šilučio sūnėnas Juozas Šilanskas.

Prieš keletą metų partizanų žuvimo vietą parodė Žiūrų kaimo gyventojas Bolius Paulauskas, gerai pažinojęs visus tris partizanus, būdamas dar vaikas jiems pirkdavęs ir nešdavęs valgyti. Šių trijų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas buvo pagerbtas „Vilties“ moterų atliekamomis dainomis, kurias Jakulių pušyne kupini patriotizmo ir ryžto prieš daugiau kaip pusšimtį metų dainavo ir Dainavos apygardos partizanai.

Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“