Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Žvilgsnis

Nepamirštami Tėvynės gynėjai

Kelionė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais

Kelionės dalyviai prie Monikos Alūzaitės-Kuličauskienės kapo

Prie Martyno pušies Plikšilio miške Antano Rašinsko nuotraukos

Norint prisiminti ir pagerbti žuvusiuosius už Tėvynės laisvę, lankomos jų žuvimo vietos, paminklai. Atkurtos Lietuvos laisvės armijos organizacijos metinėje ataskaitinėje konferencijoje, sudarant veiklos planą, nutarta aplankyti visą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės teritoriją, prisiminta, kaip jauni vyrai ramų gimtųjų namų gyvenimą iškeisdavo į pavojų ir riziką savo gyvybei. Kiekvienas paminklas, kiekviena kautynių vietovė turi savo istoriją.

Lietuvos partizanų Žemaičių apygardą sudarė trys rinktinės: Kardo, Alkos ir Šatrijos. Teritoriniu atžvilgiu Šatrijos rinktinė buvo didžiausia, atitinkanti abiejų kitų rinktinių teritorijos dydį. Šatrijos rinktinės teritorijoje dažniausiai veikė visą ginkluotą partizaninį karą išpartizanavęs ir apygardai pusšeštų metų vadovavęs Vladas Montvydas-Žemaitis. Šatrijos rinktinės teritorijoje buvo įkurtos pogrindžio spaudos spaustuvės. Spaudą redagavo partizanai: buvę mokytojai Ignas Čėsna ir Irena Pelkutė, buvusi Užvenčio gimnazijos mokinė Monika Alūzaitė.

2012 m. rugpjūčio 25 d. jau buvo apkeliauta Šatrijos rinktinės šiaurinė dalis. Laukstėnų kaime (Telšių r.) pasisekė aptikti ir išsiaiškinti buvusio Šatrijos rinktinės vado Igno Čėsnos-Žento ir jo bendražygių žūties vietą ir aplinkybes. Apgailestavome, kad tas žemės lopinėlis įmirkęs kovotojų krauju, dar nepažymėtas jokiu atminimo ženklu.

Į rugsėjo 13 dieną vykusią kelionę partizanų takais Lietuvos Laisvės armijos sąjungos (LLAS) nariai pakvietė Mažeikių savivaldybės tarybos narį Rimantą Norkų ir Užlieknių pagrindinės mokyklos istorijos mokytoją Birutę Ovčinikovą. Išvykoje dalyvavo ir keturi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo vaikai.

Žygeiviai iš įvairių Žemaitijos kampelių rinkosi Varniuose, buvusioje NKVD būstinės teritorijoje. Ši pokario laisvės kovų vietovė, pažymėta paminklais. Iš vieno paminklo žvelgia apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis. Šiam LLA „Vanagų“ būrio organizatoriui, paskui tapusiam apygardos vadu, paminklas pastatytas 2013 metų rugpjūtį, atkurtos LLAS narių iniciatyva. Atidengiant paminklą paminėtos 60-osios apygardos vado žūties ir ginkluoto pasipriešinimo sunaikinimo metinės. Iš devynių apygardų, dalyvavusių partizaniniame kare, Žemaičių apygarda sunaikinta paskutinė. Kartu buvo paminėta ir partizaninio ginkluoto pasipriešinimo karo pabaiga. Likę pavieniai partizanai veiklos vystyti nebegalėjo. Greta jau buvusio telšiškio Gintaro Šidlausko iniciatyva 1989 metais pastatytas ir kitas paminklas Lietuvoje dar vyraujant komunistinėms pažiūroms. Toje pačioje teritorijoje, greta kūdros, stovi nerūdijančio metalo kryžius, pastatytas vyriausios V. Montvydo dukros Irenos Giedraitienės iniciatyva. Ten stovėjo ūkiniai pastatai, į kuriuos atpažinti būdavo vežami nukautieji partizanai. Čia buvo atvežti ir paskutiniojo Žemaičių apygardos štabo kovotojai. Paskui už tvarto uždurpėjusioje kūdroje partizanų palaikai būdavo užkasami. Apie palaikų užkasimą liudija ir viena archyvinė pažyma, surašyta enkavedistų rusų kalba: „1953 m. rugpjūčio 29 d. 11 val. vakaro užkasta (banditka) partizanė Irena Pelkutė...“ Prie paminklų uždegėme žvakutes, padėjome gėlių ir žuvusius krikščioniškai pagerbėme malda. Toliau automobilių kolona pasuko Užvenčio miestelio (Kelmės r.) link.

Užvenčio kapinėse aplankytas partizanės, pogrindžio spaudos redaktorės Monikos Alūzaitės-Kuličauskienės kapas. 1952 m. gruodžio 23 d. Syderių kaime (Telšių r.), Žemaičių apygardos štabo bunkeryje, ji redagavo pogrindžio spaudą. Išduota, apsupta, sudegino dokumentus ir bandė nusišauti. Kulka išėjo per viršugalvį. Telšių ligoninės operacinėje chirurgas išvalė žaizdas, prileido penicilino ir laukė stebuklo. Stebuklas įvyko. Atlaikiusi visus saugumiečių kankinimus, ji grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą, užaugino keturis vaikus, su džiaugsmo ašaromis jau laisvoje Lietuvoje dalijosi prisiminimais, Žemaitijoje rinko archyvinę medžiagą ir paskelbė savo knygoje „Erškėčių keliu“. 1997 metų rudenį serija insultų nutraukė M. Alūzaitės-Kuličauskienės žemiškąjį gyvenimą. Monikos bendražygiai laidotuvių metu prisiekė tęsti jos pradėtus darbus. Prie kapo buvusi Žemaičių apygardos pogrindžio spaudos dalyvė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė lyg ataskaitą išsakė, kad tęsiami pradėti jos darbai: renkami palaikai, statomi paminklai, užrašomi prisiminimai. Greitai skaitytojai sulauks penktosios knygos „Erškėčių keliu“ dalies.

Toliau keliauta prie legendinės  Martyno pušies. Užvenčio girininkijos Plikšilio miške stovi daugiau kaip 27 metrų aukščio pušis – saugomas valstybės paveldo objektas. Gyventojai laiko tą pušį šventa. Prisimindami senovę, žmonės prie Martyno pušies renkasi giedoti giesmių. Čia vykdavo Gegužinės pamaldos ir kitos šventinės sueigos. Jaunimas čia lankydavosi prieš vestuves, prašydavo medžio palaiminimo. Pokario metais partizanai prie tos stebuklingos pušies priimdavo partizaninę priesaiką. Legenda pasakoja, kad pušis tapo stebuklinga tada, kai elgeta Martynas patyrė stebuklą: būdamas neregys, patrynęs akis pušies žieve, praregėjo. Čia susiruošėme bendriems pietums. Daug diskutavome, maloniai bendravome. Miško tylą perskrodė Mažeikių šaulių kuopos garbės šaulio Alfonso Degučio patrankos salvės: už žuvusius partizanus, už laisvą Lietuvą, už Lietuvos laisvės armiją.

Gėrėdamiesi šiltu rudeniniu oru ir gražia Žemaitijos gamta, pasukome Kuršėnų link. Vedliai buvo iš tų apylinkių kilę, čia paauglystės ir jaunystės dienas praleidę LLAS nariai Vladislovas Šlažikas, Kazimiera Rimeikytė-Stončienė, Genovaitė Vasiliauskienė-Šniukštienė. Netoli Kuršėnų, Pavėkių kaime, neveikiančiose žolėmis apaugusiose kaimo kapinaitėse yra paminklėlis partizanams. Palaidota dešimt laisvės kovotojų, o paminklėlis visai mažas, nelankomas – tai liudija iki juosmens užžėlusi žolė. Žuvusiųjų pavardės surašytos. 1949 m. rugpjūčio 27 d. Kuršėnų r. Pavėkių k. apylinkėse kautynėse jie žuvo kovodami su MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgomis. Būriui vadovavo Vytautas Chaleckas-Rimgaudas, štabo viršininkas Henrikas Chaleckas-Tadas.

Abu broliai buvo Lietuvos laisvės armijos kariai, baigę vokiečių žvalgybos mokyklą, iš lėktuvo nuleisti Tauragės miškuose. Nepasiliko Vakaruose, nesusigundė geresniu gyvenimu. Grįžę į Lietuvą, atvykę į Kuršėnų kraštą, įsijungė į partizaninę veiklą. Išaiškinta, jog šio partizanų būrio sunaikinimui pasitarnavo agentas Ignas, kuris buvo įgavęs ir ryšininkų, ir partizanų pasitikėjimą. 1949 m. rugpjūčio 26 d. naktį pas agentą Igną užėjo broliai Chaleckai. Partizanai paprašė nuvažiuoti į Kuršėnus ir jiems nupirkti maisto produktų, cigarečių. Tą pačią dieną iš agento Igno Kuršėnų MGB gavo žinią, kad Jurkuvėnuose netoli ryšininkių Barzelyčių sodybos miške slapstosi kovotojai ir ruošiasi ten būti keletą dienų. Per porą dienų agentas Ignas padėjo Kuršėnų emgėbistams nustatyti tikslią partizanų buvimo vietą. Rugpjūčio 27 dienos rytą 32-ojo MVD pulko kareiviai apsupo netoli ryšininkių sodybos esantį miškelį. Partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties. Už septynių kilometrų, Pavėkių kaimo pamiškėje, jie pateko į pasalą. Tada žuvo Žemaičių apygardos štabo narys Henrikas Chaleckas-Pulkininkas, Stasys Matijošaitis, Kajetonas Matijošaitis, Pranas Rimas, Zigmas Jonaitis, Aleksas Kuisinas, Ignas Paliulis, Juozas Bidva, Stasys Jagminas. Būrio vadas Vytautas Chaleckas žuvo vėliau. Agento Igno pagalba saugumiečiams pavyko sunaikinti Vytenio rinktinę. Siekiant užšifruoti agentą, jis buvo areštuotas, o paskui paleistas ir apdovanotas 200 rublių. Po kautynių MVD kareiviai „laimikį“ atsigabeno į Kuršėnus. Čia pėdsakai ir dingo. Partizanų užkasimo vietos iki šiol nežinomos. Išvykos dalyviai su kai kuriais partizanais yra bendravę. Vladas Šlavikas prisiminė, kad būdamas paauglys nešė šiems partizanams mamos išvirtą sriubą.

Kam priklauso rūpintis šių mūsų tautos kovotojų įamžinimu ir priežiūra? Išaiškėjo, kad šie paminklai yra Šiaulių rajono savivaldybės žinioje. Pavėkių kaimas priklauso Bubių seniūnijai. Kažkodėl šie vyrai liko užmiršti. Atidavę gyvybes už Tėvynę, jie privalo būti pagerbti. Lietuviai visais laikais gerbė savo kovotojus, kad ir nepasisekdavo laimėti pergalių.

Uždegę žvakutes, krikščioniškai pagerbę malda, baigėme šią išvyką. Dėkojau išvykos dalyviams, kad atsiliepė į kvietimą dalyvauti šiame žygyje, ir pažadėjau pavasarį, kol mokiniai dar neatostogaus, kartu surengti žygį pietinėje Šatrijos rinktinės teritorijos dalyje, Šilalės rajono pakraštyje. Sudarytame maršrute net septyni paminklai žymi kautynių vietas. Penki paminklai Žemaičių apygardos laisvės kovotojams atminti pastatyti LPKTS Šilalės filialo pirmininkės T. Ūksienės iniciatyva.

Irena Montvydaitė-Giedraitienė,
Lietuvos laisvės armijos sąjungos pirmininkė

© 2014 „XXI amžius“