Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

„Akmens veidai“ ir jų istorijos

Skirmantė JAVAITYTĖ

Iš kairės: Audronė Dambrauskienė, Saulius Šiurkus, Jolanta Malijonienė, Dainora Čižinauskienė

Audronė Dambrauskienė prie savo darbų

Audronės Dambrauskienės keramikos darbai

KAUNAS. Tris mėnesius Nacionalinio M. K. Čiurliono dailės muziejaus Keramikos muziejuje veikė skulptorės-keramikės Audronės Dambrauskienės pirmoji personalinė paroda „Akmens veidai“. Paskutinėmis rugsėjo savaitėmis menininkė praeivius kvietė ir į edukacinius užsiėmimus, juose buvo galima nevaržomai panardinti rankas į molį ir pasigaminti autorinį lipdinį. Ta proga pakalbinome parodos autorę, tecnologą ir kelis lankytojus.

Kas įkvėpė sukurti parodą „Akmens veidai“?

A. Dambrauskienė: Ją inspiravo 2002 metais vykusi kelionė į Graikiją. Ten liečiausi prie akmenų nuolaužų, jas tyrinėjau ir supratau, kad akmuo turi gyvybę, tad imti jį ir suskaldyti, kaip daro skulptoriai, – gaila. Mintis, kad akmuo milijardus metų guli žemėje, ypač suintrigavo, jis tiek visko savyje sukaupęs, kad norėjosi tai išskleisti įvairiausiais būdais. Visgi labiausiai kurti parodą įkvėpė įsigilinimas į akmenų grožį, noras suprasti, iš kur jie tokie ypatingi atsirado. Akmuo man toks gražus, kad negaliu praeiti. Beje, jis idealiai pasitarnauja atskleidžiant mintis.

Pirmąkart į akmenį akyliau pažvelgėte kelionėje ar kiek anksčiau?

A. Dambrauskienė: Akmenis mėgau rinkti ir ankstėliau, tačiau kelionėje įvyko didysis atsigręžimas į šį gamtos kūrinį. Galbūt tai paskatino senovinė Graikijos civilizacijos aura? Tiesa, įdomių dalykų lipdymas prasidėjo dar vaikystėje: Kaune gyvenau prieš didelį molio ir smėlio kalną, būdavo, pereinu per kiemą – ir galiu pasinerti į kūrybą. Buvau viena mergaitė tarp aštuonių ar devynių berniukų, tad arba su jais futbolą žaisdavau, arba jie su manimi eidavo lipdyti. Pamenu, nuo kokių dvejų ar trejų metų dar ir posakį turėjau: „Noriu to, ko nėra“.

Kodėl kūrinių leitmotyvas būtent veidai? Skulptūrose jie tarsi lenda iš akmens, atrodo, tuoj išsiverš ir praskleis savo istorijas.

A. Dambrauskienė: Neapibrėžta. Kalnuose visur matau veidus, jie išdidūs, žiūrintys aukštyn, kiti tiesiai ar rymantys. Per veido bruožus, mimiką lengviausia atskleisti nuotaikas.

Parodos technologas Saulius Šiurkus: Žmogaus veidas labai išraiškingas, iš karto matai džiaugsmą ar liūdesį. Čia tinka posakis: „Kalnai rymo“. Parodoje „Akmens veidai“ skulptūros žiūri į viršų, pakeltais smakrais jos rymo susimąsčiusios, lyg kalnai ar uolos.

A. Dambrauskienė: Gali būti, kad tai – žmonės. Štai kai kas viename jų įžiūrėjo net M. K. Čiurlionį, o kiti įžvelgė ateivių bruožus. Tai individualu.

Atidžiau susikoncentruojant į eksponatus, juose galima įžvelgti dantiraščio užuominų. Ką apie tai manote?

S. Šiurkus: Į senovines skulptūras su dantiraščiu, iškalinėtu daugiau nei prieš 5000 metų, mes dar anksčiau atkreipėme dėmesį, tad užuominų būti tikrai gali.

A. Dambrauskienė: Sakyčiau, kad čia dar yra ir architektūros detalių, atsiranda dramblio kaulo raižinio elementų.

Nė vienas iš 46 parodos „Akmens veidai“ eksponatų neturi pavadinimo. Kodėl taip nusprendėte?

A. Dambrauskienė: Nesinorėjo įsprausti kūrinio į rėmus, tegul kiekvienam lankytojui kyla individualių minčių ir fantazijų. Kiekvienam suteikta erdvė pačiam kurti vaizdinius, juos visus jungia tik bendra tema.

Papasakokite, kaip vyko kūrybinis procesas?

A. Dambrauskienė: Kūriau be eskizų, pasiimdavau molio gabalą, jį formuodavau, kol pradėdavau kažką įžvelgti, tuomet atsidavo užuomazgos, jas išryškindavau. Nežinojau, ką akmuo man pasakys, iki kol jis pradėdavo kažką šnabždėti, pasakoti... Atrodė, susitvers iš gilumos atėjęs vaizdas: gal žmogus, gal iš architektūros atkeliavęs vaizdinys, gal kalvos ar uolos rymojimas. Paįvairinimui skulptūrose atsirado laiptai, durelės, langelis, kiti motyvai. Vėliau internete pradėjau pastebėti panašius kalnus, namus ar dureles, tuomet net šiurpuliukai pereidavo! Atkreipiu dėmesį, kad vienuose darbuose detalės yra išbaigtos, pavyzdžiui veido, o kitos – ne, jos dar tik formavosi, nes įsivaizduoju, kad iš akmens vidaus kažkas dar taikosi išsiveržti. Tai buvo ne tik kūryba, bet ir meditacija, trukusi apie pusantrų metų. Parodą brandinau ilgai, nes namuose turėjau ligonių, kuriuos reikėjo slaugyti, tačiau vis vyliausi subrandintą idėją įgyvendinti. Kartais sudvejodavau, ką čia link senatvės bepradėsiu, bet kažkas viduje vis sprogdino, buvo kaip kiaušinis, kurį reikia būtinai padėti!

Pakomentuokite eksponatų koloritą, jis atrodo tarsi prigesintas:

A. Dambrauskienė: Mėgstu pastelines, gamtos spalvas, juk gamta – didžiausias mokytojas. Kūrėjas tvėrė pasaulį paprastai: jeigu gamta, tai joje viskas turi būti gamtiška, jei kažkas „išsišoka“, nebelieka dermės.

Ar rutuliojant „akmeninių“ skulptūrų idėją teko susidurti su sunkumais?

A. Dambrauskienė: Kadangi kūriniai gaminti skulptūriškai, išdegti jų nebuvo galima, reikėjo daryti formas. Štai čia įsisuko problemėlė: niekas iš skulptorių nesutiko gaminti gipsinių formų, tik ateidavo ir pasakydavo: „Tavo darbai yra neigiamais kampais, o dar išvagoti skylių – formų padaryti niekaip neišeis“. O štai Saulius nežinojo, kad taip negalima, jis ėmė ir padarė. Beje, kai mano gyvenime atsirado Saulius, viskas sparčiai pajudėjo į priekį. Pagaliau galėjau pakartoti originalus, juos vis keičiant ir tobulinant.

Ką simbolizuoja šalia eksponatų išdėlioti neapdirbti akmenukai?

S. Šiurkus: Jų šukės vaizduoja, kaip akmuo auga. Jie surinkti prie Nemuno, marių, kiti atgabenti iš senovinių pastatų – fortų, – treti atsivežti net iš Graikijos, Italijos.

Vietoj parodos aprašo – Jūsų kurtas eilėraštis. Kodėl?

A. Dambrauskienė: Jis atitinka parodos dvasią, todėl čia ir kabo. Beje, sukūriau jį dar pačiame „Akmenes veidų“ darbų kūrimo priešaušryje.

O kas nėra ši paroda?

S. Šiurkus: Tai – ne „popsas“ ir ne kičas su gražiais angeliukais, gėlytėmis ar vienodais kiniškais veideliais. Tai – bet kuriam žmogui pakankamai lengvai suprantamas menas, skirtas mąstyti ir gilintis. Tai – menas, o ne greito maisto produktas.

Kaip apibūdintumėte parodos „Akmens veidai“ žiūrovą?

A. Dambrauskienė: Tai – eilinis mąstantis žmogus, kuris norėtų pamatyti ir suprasti daugiau nei mato parduotuvėse, pilnose populiariojo meno. Net dailės galerijose jo pilna! Štai, kartą nunešėme į vieną dailės galeriją kelis „Akmens veidų“ kūrinius, o ten ir sako: „Na, ką jūs, čia gi – menas, geriau neškite angeliukus, keramiką, blizgias vazeles. Kas jūsų meną įpirks? Niekas!“

Išskyrėte finansinių sunkumų klausimą. Galima daryti prielaidą, kad menininkui išgyventi Lietuvoje nelengva. Kas padėtų?

S. Šiurkus: Vakaruose yra mecenatai, ten – garbė remti menininkus, o Lietuvoje kol kas labai sudėtinga situacija, yra vos keletas rėmėjų. O juk paroda reikalauja daugybės lėšų: vien medžiagos, transportavimas, dirbtuvės, pragyvenimas... Dėkui Dievui, kad parėmė Kauno Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijos vienuoliai ir firma „Propago“.

A. Dambrauskienė: Jei nori kažką sukurti savo šaliai, turi būti laisvas nuo kitų minčių, nes, jei dirbsi dar ir eilinį darbą, būsi nusidirbęs ir nieko nebesukursi. Menininkų, savo šaliai galinčių atnešti, ko kiti negali, nėra daug. Dabar finansuojami skandalingi projektai, kurie žmogui naudos neduoda. Galbūt reikėtų išvystytos stipendijų skyrimo gabiems menininkams sistemos. Dabar mano pensija 500 Lt, labai sunku. Aš visą gyvenimą dirbau su vaikais, diplomų – pilnos sienos, bet kas iš to?..

Rugsėjį Keramikos muziejuje vykdėte užsiėmimus šeimoms „Ką mums gali papasakoti akmuo“. Čia aktyviai dalyvavo vaikai. Kokios patirties jie pasisėmė?

S. Šiurkus: Evangelijose parašyta, kad kuriantysis turi būti kaip vaikas – jis turi leisti fantazijai laisvai skleistis. To ir siekėme užsiėmimuose. Juk vaikai moka puikiai kurti, tik vėliau mokykla juos suvaržo: nurodo, kaip reikia daryti, kokias spalvas naudoti, viską sustyguoja. Ir per pasaulį eina jau „užprogramuotas“ vaikas.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytoja Jolanta Malijonienė: Dirbdami su vaikais, visi orientuojasi į galutinį rezultatą, o juk svarbiausia pats procesas, svarbu, kad jis išvis vyksta. Kai Audronė pasikvietė į dirbtuves, mane labai sujaudino tie veidai, sukėlė stiprias emocijas. Grįžusi dar ilgai negalėjau užmigti. Įsivaizduoju šių kūrinių pritaikymą visur: interjere, eksterjere, landšafte. Savo studentams liepiu ateiti į Keramikos muziejų ir pasižiūrėti į eksponatus atidžiau, jie turi daug informacijos. Kūrybiniam duetui – Audronei ir Sauliui – linkiu plataus kelio, šviesos tunelyje ir kad finansinės negandos neužgožtų siekio skleisti šviesias idėjas.

Kauno apskrities ikimokyklinių įstaigų dailės ugdytojų draugijos pirmininkė Dainora Čižinauskienė: Su Audrone esame pažįstamos nuo 1999 metų, kuomet įkurta Kauno apskrities ikimokyklinių įstaigų dailės ugdytojų draugija, subūrusi dailininkes, dirbusias ikimokyklinėse įstaigose su 1–6 metų vaikais. Eksponuodami vaikų dailės parodas tuometinėje Kauno aukštesniojoje katechetų mokykloje, siekėme ugdyti vaikų kūrybiškumą, praplėsti pedagogų akiratį ir atsisakyti šablonų sistemos, nes kiekvienas žmogus individualus. Audronė per visą savo gyvenimą labai daug atidavė ikimokyklinio amžiaus vaikams: organizavo pedagogių ir vaikų įtraukimą į kūrybą, kurios procesas buvo naudingas vaiko atsiskleidimui: tai – kartu ir terapija, ir ugdymo kalboje praplėtimas. Parodos „Akmens veidai“ ekspozicijoje visos detalės apsvarstytos, skulptūros bendrauja viena su kita. Kiekvienas darbas atsiskleidžia individualiai, šilta spalvos tonacija kalba savaip. Jos akmenys – kaip žaidimas: nuo mažens ėjimas į sprogimą. Abiems linkiu ištvermės, naujų atradimų ir laukiu naujų parodų!

Koks tolesnis „Akmens veidų“ likimas?

A. Dambrauskienė: Paroda vėliau galbūt keliaus į užsienį. Viskas priklausys nuo lėšų, juk reikia atsižvelgti į tai, kad neturime rimtų rėmėjų. O vizijų daug: kurti skulptūras landšaftui, gamtinius pakartojimus, kur „Akmens veidų“ skulptūros siektų 2–5 metrų aukštį, tereikia užsakovo. Aišku, nesilyginu su Antonio Gaudi, kuris preciziškai pagal gamtą kūrė visus darbus, tačiau ambicijų turiu.

Antroji mano paroda galbūt bus meteoritų serija, kur akmenys kabės lyg dangaus kūnai. Idėjų knibžda daug...

Dailininkai dažnai kuria tik siauram menininkų ratui, galvodami, kad tik jie supranta meną, o visi kiti – ne. Parodoje „Akmens veidai“ man norėjosi, kad visi žmonės galėtų suprasti. Tikiuosi, man pavyko.

© 2014 „XXI amžius“