Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Bažnyčios misija
ir dialogas

Pagerbtas Popiežius emeritas
tęsia savo mokymą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas atidengė Benedikto XVI biustą Popiežiškojoje Mokslų Akademijoje

Benedikto XVI dvasia

2014 metus Katalikų Bažnyčioje galima būtų pavadinti ypatingo popiežių pagerbimo ir jų nuopelnų įvertinimo metais. Iš tikrųjų vargu ar 2000 metų krikščionybės istorijoje buvo tokie metai, kai į altorių garbę būtų iškelti net trys apaštalo šv. Petro įpėdiniai: gegužės 27 dieną kanonizuoti šventieji popiežiai Jonas XXIII ir Jonas Paulius II, o spalio 19 dieną palaimintuoju paskelbtas popiežius Paulius VI. Visose tose iškilmėse pirmą kartą istorijoje dalyvavo du gyvi popiežiai: dabar Bažnyčią valdantis popiežius Pranciškus ir jo tiesioginis pirmtakas popiežius emeritas Benediktas XVI, apie kurio pagerbimą ir tolesnį mokymą bus kalbama šiame rašinyje. Po netikėto atsistatydinimo 2013 metų pavasarį asmeniniu sprendimu, jis gyvena uždarą vienuolinį gyvenimą ir viešumoje pasirodo tik su ypatingu įpėdinio kvietimu. Tačiau, kaip yra pažymėjęs popiežius Pranciškus, jo pirmtakas nėra muziejinė statula, bet naujos Popiežiaus emerito institucijos įkūrėjas ir toje padėtyje savo maldomis bei išmintingais patarimais reikšmingai talkina dabartinio pontifikato darbuose. Šventasis Tėvas yra patvirtinęs, kad su Benediktu XVI privačiai susitinka įvariomis progomis, pavyzdžiui, prieš išsiruošdamas į užsienio apaštalinę kelionę, kada abu aptaria svarbiausius vizito programos elementus. Įdomių žinių apie tokį bendravimą žiniasklaidai yra pateikęs popiežiaus Pranciškaus namų prefektas vokietis arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Gänswein), kuris tuo pat metu atlieka ir popiežiaus emerito Benedikto XVI asmeninio sekretoriaus pareigas. Štai jis pasakojo, kad popiežius Pranciškus, 2013 metų rudenį davęs plataus atgarsio susilaukusį interviu Romos jėzuitų žurnalui „La Civilita Cattolica“, prašė Popiežiaus emerito išsamiau tą pokalbį įvertinti. Atsiliepdamas į tai Benediktas XVI atsiuntė keturių puslapių apimties komentarą, kuris gali būti naudingas vystant panašias temas ateityje. Gerai žinoma, kad popiežius Pranciškus savo kalbose ir raštuose dažnai remiasi mokymu Benedikto XVI, kuris teisėtai laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių teologų.

Gailestingumo visuma

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip gailestingumas be tikėjimo neturi egzistencinio pamato, taip ir tikėjimas be gailestingumo darbų yra nulis. Kodėl reikėtų stengtis daryti gera, jei nebūtų Prisikėlusiojo? Jei Kristus neprisikėlė iš numirusiųjų, iščiulpkime visus egoizmo syvus (plg. 1 Kor 15, 32), nes po mirties mumis domėsis tik žemėje gyvenantys pilkšvos spalvos kirminai... Bet Viešpats kaip feniksas pakilo iš mirties pelenų ir todėl visi Jo krauju atpirktieji kviečiami vis iš naujo prisiminti Gerosios Naujienos šerdį: „Pergalė sunaikino mirtį!” (1 Kor 15, 54). Iš tiesų žmogui „gresia“ ne beviltiška kapo duobė, bet jo paskirtis – neaprėpiamo gailestingumo horizontuose brėkštanti Aušra – naujo gyvenimo virsmo Dieve viltinga lemtis...

„Sužavėdama visus tvarinius, tu pagimdei Tą, kuris sukūrė tave!“ – skaitome Jono Pauliaus II enciklikoje „Redemptoris Mater“ (Išganytojo Motina). Kukli Nazareto Mergaitė ne iš vyro norų, bet iš Šventosios Dvasios meilės apstumo padovanojo pasauliui Atpirkėją, kad ne tik prieš Jį – neišmatuojamą meilės bedugnę – priklauptų kiekvienas kelis (Fil 2, 10), bet kad visos žmonių kartos ir Mariją vadintų palaimintąja (Lk 1, 48), nes ji, apsisiautusi saule (Apr 12, 1), visiems savo vaikams nepaliaujamai skleidžia Kristaus gailestingumą. Pati patyrusi Jo gailestingumo visumą, dabar su didžia meile žvelgia ne tik į žmoniją, bet ypač laimina kiekvieną tikintįjį (pagal šio sekmadienio Evangeliją), kaip apaštalas Jonas, priimantį ją pas save (plg. Jn 19, 27). „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta. (...) Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu – su manimi. (...) Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES namuose“, – tai žodžiai iš 23 Dovydo psalmės, rašytos X amžiuje prieš Kristų, bet, atrodo, kad jie – tarsi iš Naujojo Testamento, labiausiai tinkantys Švč. M. Marijai, nes būtent ji, visiškai pasitikėdama savuoju Viešpačiu (mirštant Jėzui ant kryžiaus), turėjo pereiti per sunkiausių išmėginimų ugnį.

Kronika 

Lenkijos permainų laikotarpis Danutos Valensos akimis

Daiva Červokienė

Scena iš spektaklio „Danuta W.“ Karolinos Wolf nuotrauka

Ar daug skiriasi istorijos įvykiai visos tautos, atskiro politiko ir jo namiškių akimis? Kiek mums gyvenimo sunkumuose padeda Dievas? Tokie klausimai kilo stebint pagal Lenkijos „Solidarumo“ vadovo ir prezidento Lecho Valensos (Lech Walęsa) žmonos Danutos autobiografinę knygą sukurtą spektaklį „Danuta W.“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Gyvenimo štrichai

D. Valensa užaugo devynių vaikų šeimoje, 1969 metais ištekėjo už būsimo „Solidarumo“ lyderio, kovotojo už Lenkijos nepriklausomybę Lecho Valensos. 1983 metais vyko į Norvegiją už vyrą atsiimti Nobelio taikos premijos, nes šis nusprendė nerizikuoti, bijodamas būti neįleistas atgal į Lenkiją. 1990 metais vyrui tapus Lenkijos prezidentu, penkerius metus buvo pirmoji Lenkijos dama. Kartu su vyru išaugino aštuonis vaikus, pergyveno audringas politines permainas. „Tekdavo lydėti vyrą kelionėse, dažnai manęs klausdavo, ar nenorėčiau to aprašyti – tiek daug garsių žmonių esu sutikusi. Kai sugalvojau tai padaryti, kilo problema, kas padės ją parengti. Pažinojau žurnalistą P. Adamovičių, nusprendžiau, kad jis mano pasakojimą užrašys“, – spaudos konferencijoje sakė D. Valensa. Atsiminimų knyga „Svajonės ir paslaptys“ greitai buvo parduota 300 tūkst. tiražu, išversta į prancūzų, rumunų, bulgarų, čekų, ukrainiečių kalbas.

Išnašos

Knygele įamžintas Šilų klebonas

Julė KILČIAUSKIENĖ

Antanas Mikonis – seminaristas

Šį rudenį išleista knygutė „Dievo garbei, sielų išganymui. Kunigo Antano Mikonio (1906–1969) gyvenimas ir veikla. Šilų bažnyčios istorija“. Joje rašoma apie kun. Antaną Mikonį (1906 05 25–1933 07 23–1969 05 04), Panevėžio vyskupijos Šilų parapijiečiams tarnavusį 1938–1963 metais. Ją parašė Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Šiluose bibliotekininke dirbusi Audrė Astrauskaitė. Būdama aktyvi kraštotyrininkė, ji iš seniausių Šilų gyventojų rinko prisiminimus. Daugiausiai gerų žodžių išgirdusi apie ilgametį parapijos kleboną kun. A. Mikonį, pradėjo apie jį ruošti knygą. Greitai gimė rankraštis, kurį sudarė dvi dalys. Pirmojoje pasakojama apie Šilų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, o antrojoje – apie ilgametį jos kleboną. Ilgai ieškojusi leidėjų ir jų neradusi, autorė, turėdama sunkią negalią, ėmė paskolą iš banko ir savo lėšomis bei rūpesčiu išleido šią kuklą bet vertingą knygutę.

Kronika

Teatrų festivalio uždaryme – padėkos koncertas ir įspūdingi prizai

Rūta Averkienė

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio dalyviai uždaryme

Varėna. Simbolines duris uždarė visą mėnesį trukęs penktasis žymios kraštietės, iš Senosios Varėnos kilusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. Jis baigėsi teatralizuota programa bei iškilmingu aštuoniolikos nominacijų laureatų apdovanojimu. Festivalio dalyviai turėjo puikią progą pamatyti Varėnos krašto talentus – įspūdingą šventinį festivalio uždarymo renginį papuošė maži ir dideli Varėnos krašto dainininkai ir šokėjai, nuo scenos prabilę gražia dzūkiška tarme. Laureatai tradiciškai apdovanoti diplomais ir žymių Maksimonyse gyvenančių ir kuriančių keramikių Elvyros Petraitienės ir Rūtos Indrašiūtės sukurtomis keramikos skulptūromis.

Šiųmečiame festivalyje buvo parodyti 22 ir suaugusiems, ir mažiesiems žiūrovams skirti įvairių Lietuvos teatrų spektakliai. Juos vertino garbinga komisija: D. Tamulevičiūtės draugė, bendražygė, kraštietė, teatro pedagogė, režisierė doc. Elena Savukynaitė, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, pedagogės Joana Grigaitienė ir Gailutė Giedraitienė, scenaristas, režisierius, Dalios Tamulevičiūtės giminės atstovas Eugenijus Guntulionis ir komisijai vadovavęs dramos teatro režisierius, aktorius Algimantas Pociūnas. Jie rinko kandidatus festivalio nominacijoms.

Iš perplėštos širdies pražysta rožėm kraujas…

Kairėje prie akmens – Angelė Priekulienė, dešinėje – skulptorius Gintaras Žilys

Spalio 26 dieną Leipalingyje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje klebonas kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už 1944–1953 metais kankintus, kalintus, nužudytus šio miestelio ir jo apylinkių kovotojus už laisvę. Joms pasibaigus, žmonės sustojo prie Dzūkų gatvėje 15 numeriu pažymėto buvusio mokytojų Kaukų namo, kur pokario metais įsikūrė NKVD būstinė.

Suskambo Druskininkų tremtinių choro giedamas Lietuvos himnas. Renginio vedėja ir paminklinio akmens statymo darbų koordinatorė TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkė G. Kuneikienė išvardijo tuos, kurių dėka iškilo šis atminties ženklas. Akmenį atidengė Angelė Ūselytė-Priekulienė ir Gintaras Žilys. Kartu su kitais dėdama gėles prie paminklo, A. Kuckailienė pasakė, jog jos skiriamos mirusiai mamai, kuri, atplėšta nuo šešių vaikų, taip buvo per tardymus kankinama, jog supūliavo stuburas.

Kryžių kalne – LLKS koplytstulpis

Jonas Burokas

Kun. Paulius Vaineikis OFM (kairėje) vadovauja maldai prie koplytstulpio

Mintis pastatyti koplytstulpį Kryžių kalne nepaliko visą sovietinės okupacijos laikotarpį, nepaliko ir iki šiol. Nedavė ramybės prisiminimai apie Vytauto Vaineikio ir mūsų motinas, kurių vaikai kalėjo sovietiniuose lageriuose. Jos abi turėjo tą patį Bronės vardą ir kasdien meldėsi prašydamos Dievo, kad jų vaikai sveiki sugrįžtų į Tėvynę. Jos dažnai susirašinėjo laiškais, aprašydamos savo dvasios kančias, dalinosi prisiminimais apie savo vaikus ir linkėjo viena kitai greičiau pamatyti savo sūnus prie namų slenksčio. Tai buvo seniai, prieš 50 metų. Jos abi nutarė, kad pastatys Kryžių kalne po kryžių. Vytauto mama gyveno Šiauliuose ir savo sumanymą įvykdė. Kaip ji rašė, nunešė kryžių iš Šiaulių ant savo pečių į Kryžių kalną. Mūsų tėvelis suvirino vamzdžio formos kryžių, bet jis dėl atstumo ar kitų priežasčių taip ir liko stovėti įsmeigtas prie mūsų senelių ir broliuko Ramučio kapo Ukmergėje.

Kerėpliškos politinės batalijos

Valdas Kilpys

Jei manytum, kad ramu valstybėje yra tada, kai niekas nieko nešaudo, negaudo ir nesodina į kalėjimą, tai galima teigti, jog praėjusi savaitė buvo rami. Tačiau jei žiūrėti iš esmės, t.y. analizuoti permainas tuose ešelonuose, kurie yra atsakingi už tuos, kurie šaudo, gaudo ir sodina, tai apie ramybę būtų kalbėti itin sunku. Sulaukėme pranešimo, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir atsižvelgdama į ministro pirmininko teikimą, skiria Saulių Skvernelį vidaus reikalų ministru. Šis paskyrimas turėjo priešistorę, kuri, manau, yra labai iškalbinga. Buvęs vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas pasitraukė iš posto „dėl sveikatos problemų“ ir toks jo sprendimas nekelia jokių dvejonių. Tiesiog kai tampi specialiuoju liudytoju, netruks ateiti metas, kai tapsi įtariamuoju. Tad kelias aiškus – pasitraukti. Tik neaišku, kodėl teisine valstybe save vadinančioje Lietuvoje galioja keistas dėsnis: kad išvengtum atsakomybės, pakanka pasitraukti? Ar atsakomybė neturėtų likti tiek esant poste, tiek pasitraukus iš jo? Dabar gi su 100 proc. garantija galima spėti, kad portfelio atsisakęs ministras ramiai sau dėlios politinį pasjansą ateičiai: jokios atsakomybės, jokių įrodymų, jokio galvos sopulio. Prezidentės spaudos tarnybos pranešime teigiama, kad naujasis ministras „S. Skvernelis yra vertinamas kaip pareigūnas, sukaupęs didelę patirtį vidaus reikalų sistemoje ir pelnęs žmonių pasitikėjimą“. Sunku ir neverta dėl to ginčytis. Buvęs generalinis komisaras iš tiesų yra pirmasis pareigūnas, kuris nevyniodamas į vatą politikams pasakė, kad policija yra pamiršta, neaprūpinta ir iš jos nevalia tik reikalauti rezultatų. Kita vertus, statutinio pareigūno skyrimas vidaus reikalų ministru yra keistokas sprendimas. Tradicinėse demokratijose priimta, kad „jėgos ministerijoms“ dažniausiai vadovauja politikai. Klausimų kelia ir šio skyrimo skubotumas: Prezidentė su naujuoju ministru net nepasikalbėjo, nes jis tuo metu buvo komandiruotėje. Sunku pasakyti, kodėl taip buvo skubama, bet, kaip sakoma, niekas negali paneigti, kad šitas neprastas scenarijus nebuvo suplanuotas iš anksto. Kaip bebūtų, su visa pagarba buvusiam ministrui tenka pastebėti, kad jis tarp policininkų buvo, švelniai tariant, nemylimas (atspėkite iš trijų kartų, kurioje kitoje „jėgos ministerijoje“ vadovas yra tapęs pajuokos objektu).