|
Projekto rubrikos: Kronika, Penktadienio pokalbiai,
Išnašos, Laikas ir žmonės, Atmintis, Paveldas, Etnografija,
Kristijono Donelaičio metai, Iš laiškų, Retro. |
| Kronika
Lenkijos permainų laikotarpis
Danutos Valensos akimis Daiva Červokienė
|
Scena iš spektaklio Danuta W. Karolinos Wolf
nuotrauka | Ar daug skiriasi istorijos
įvykiai visos tautos, atskiro politiko ir jo namiškių akimis? Kiek mums gyvenimo
sunkumuose padeda Dievas? Tokie klausimai kilo stebint pagal Lenkijos Solidarumo
vadovo ir prezidento Lecho Valensos (Lech Walęsa) žmonos Danutos autobiografinę
knygą sukurtą spektaklį Danuta W. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Gyvenimo
štrichai D. Valensa užaugo devynių vaikų šeimoje, 1969 metais
ištekėjo už būsimo Solidarumo lyderio, kovotojo už Lenkijos nepriklausomybę
Lecho Valensos. 1983 metais vyko į Norvegiją už vyrą atsiimti Nobelio taikos premijos,
nes šis nusprendė nerizikuoti, bijodamas būti neįleistas atgal į Lenkiją. 1990
metais vyrui tapus Lenkijos prezidentu, penkerius metus buvo pirmoji Lenkijos
dama. Kartu su vyru išaugino aštuonis vaikus, pergyveno audringas politines permainas.
Tekdavo lydėti vyrą kelionėse, dažnai manęs klausdavo, ar nenorėčiau to aprašyti
tiek daug garsių žmonių esu sutikusi. Kai sugalvojau tai padaryti, kilo problema,
kas padės ją parengti. Pažinojau žurnalistą P. Adamovičių, nusprendžiau, kad jis
mano pasakojimą užrašys, spaudos konferencijoje sakė D. Valensa. Atsiminimų
knyga Svajonės ir paslaptys greitai buvo parduota 300 tūkst. tiražu, išversta
į prancūzų, rumunų, bulgarų, čekų, ukrainiečių kalbas. |
|
Kronika Teatrų festivalio uždaryme
padėkos koncertas ir įspūdingi prizai Rūta Averkienė
| Dalios Tamulevičiūtės profesionalių
teatrų festivalio dalyviai uždaryme | Varėna.
Simbolines duris uždarė visą mėnesį trukęs penktasis žymios kraštietės,
iš Senosios Varėnos kilusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų
festivalis. Jis baigėsi teatralizuota programa bei iškilmingu aštuoniolikos nominacijų
laureatų apdovanojimu. Festivalio dalyviai turėjo puikią progą pamatyti Varėnos
krašto talentus įspūdingą šventinį festivalio uždarymo renginį papuošė maži
ir dideli Varėnos krašto dainininkai ir šokėjai, nuo scenos prabilę gražia dzūkiška
tarme. Laureatai tradiciškai apdovanoti diplomais ir žymių Maksimonyse gyvenančių
ir kuriančių keramikių Elvyros Petraitienės ir Rūtos Indrašiūtės sukurtomis keramikos
skulptūromis. Šiųmečiame festivalyje buvo parodyti 22 ir
suaugusiems, ir mažiesiems žiūrovams skirti įvairių Lietuvos teatrų spektakliai.
Juos vertino garbinga komisija: D. Tamulevičiūtės draugė, bendražygė, kraštietė,
teatro pedagogė, režisierė doc. Elena Savukynaitė, Savivaldybės administracijos
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, pedagogės
Joana Grigaitienė ir Gailutė Giedraitienė, scenaristas, režisierius, Dalios Tamulevičiūtės
giminės atstovas Eugenijus Guntulionis ir komisijai vadovavęs dramos teatro režisierius,
aktorius Algimantas Pociūnas. Jie rinko kandidatus festivalio nominacijoms. |
|
Kronika Pakeleivingi gali
tapti Bendrakeleiviais... Vytautas BAGDONAS
|
Prisiminimui įsiamžino festivalio organizatoriai,
režisieriai, kai kurių šalies teatrų vadovai bei anykštėnai jaunieji
teatro mylėtojai | ANYKŠČIAI.
Spalio 1926 dienomis Kultūros rūmuose vyko pirmasis profesionalių teatrų
Nacionalinės dramaturgijos festivalis Pakeleivingi, kurį, padedant gausiam rėmėjų
būriui, organizavo rajono savivaldybė, Anykščių kultūros centras ir Menų inkubatorius.
Per savaitę trukusį festivalį pilnutėlėje Anykščių kultūros rūmų salėje aštuoni
Lietuvos teatrai parodė devynis lietuviškosios dramaturgijos kūrinius. Spalio
19-ąją festivalis atidarytas dviejų dalių Šiaulių dramos teatro spektakliu Nebylys
(režisierius Jonas Vaitkus), pastatytu pagal to paties pavadinimo Juozo Tumo-Vaižganto
kūrinį. Kitą dieną Kauno kamerinis teatras spektakliu pagal
Daivos Čepauskaitės pjesę Lapė ir višta pradžiugino vaikus. Spalio 21-ąją Valstybinis
jaunimo teatras parodė Algirdo Latėno režisuotą spektaklį Trys mylimos, pastatytą
pagal to paties pavadinimo Žemaitės pjesę. Spalio 22-ąją scenoje šeimininkavo
Keistuolių teatras, atvežęs net du netradicinius spektaklius, apie vaikystės
pasaulį mažiems ir dideliems Kai aš mažas buvau (režisierius Vaidotas Žitkus)
ir muzikinį detektyvą dviejų dalių romansų spektaklį Išėjau aš stotin (režisieriai
Vytautas V. Landsbergis ir Aidas Giniotis). Dar vieną dieną anykštėnų scenoje
buvo atkurti tragiški 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Lietuvos nacionalinio
dramos teatro aktoriai tai parodė spektakliu Barikados, kurį režisavo jaunų
latvių ir lietuvių teatro menininkų trijulė Valters Silis, Janis Balomis ir
Goda Dapšytė. Per kitas dvi dienas teatras Atviras Ratas parodė Aido Giniočio
režisuotą premjerą Žmogus, nužudęs gulbę , o Nacionalinis Kauno dramos teatras
Agniaus Jankevičiaus režisuotą spektaklį Gentis pagal Ievos Simonaitytės romaną
Aukštujų Šimonių likimas. Spalio 26-ąją festivalį užbaigė Valstybinis jaunimo
Mažasis teatras spektakliu Dėdės ir dėdienės, sukurtu pagal to paties pavadinimo
Juozo Tumo-Vaižganto apysaką (inscenizacijos autorė ir režisierė Gabrielė Tumėnaitė). |
|
Kronika Festivalyje mėgėjų
teatrai JURBARKAS. Rugsėjo 2527 dienomis
kultūros centre, Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje, Dvaro parke ir Krašto
muziejuje vyko Kultūros centro Konstantino Glinskio teatro 55-mečiui skirti renginiai
ir IX mėgėjų teatrų festivalis Senjorai ir jaunystė. Jurbarką šia proga aplankė
ne tik kolegos iš kitų miestų, bet ir bičiuliai iš Prancūzijos. Vytauto Didžiojo
pagrindinėje mokykloje Pamiers (Prancūzija) miesto licėjaus moksleivių teatras
pristatė spektaklį Teatro mišrainė. Rugsėjo 27 dieną Dvaro
parke keturi Lietuvos mėgėjų teatrai iš Utenos, Vilniaus, Jurbarko ir Palangos
parodė spektaklius pagal K. Donelaičio poemą Metai. Argi ne dyvų dyvai, kad
K. Donelaičio išmintimi ir patarimais po 300 metų dalinamės visomis tarmėmis įvairiausiuose
Lietuvos kampeliuose, pradėdami repeticijomis salėse, ruošdami rajonų ir miestų
šventes ir pagaliau teatro kalba prabildami jubiliejinėje Lietuvos dainų šventėje
Čia mano namai? |
|
Kronika Teatro šventė KRUOPIAI.
Teatras yra neatsiejama bendruomenės dalis ir čia turi gilias tradicijas.
Dabartinis teatro kolektyvas įkurtas ir vadovaujamas Genutės Baliulienės, teatro
pažinimo keliu sėkmingai keliauja jau 27 metus. Pastatyta nemažai spektaklių,
muzikinių vaidinimų, dalyvauta rajoninėse, regioninėse, respublikinėse šventėse.
Spalio 24 dieną miestelio kultūros namuose vykusioje teatro šventėje salė buvo
pilnutėlė. Žiūrovai pamatė du spektaklius: Viekšnių kultūros namų dramos kolektyvo
spektaklį R. Mizaro Prašvilpta laimė (režisierė Birutė Švažienė) ir Kruopių
kaimo teatro vaidinimą Seirijų Juozo (Židonavičiaus) trijų veiksmų komediją
Moterims neišsimeluosi. Kruopių žiūrovai mėgsta teatrą, todėl negailėjo gražių
padėkos žodžių, gražiausių žiedų. |
|
Kronika Akmens veidai ir
jų istorijos Skirmantė JAVAITYTĖ
|
Iš kairės: Audronė Dambrauskienė, Saulius Šiurkus, Jolanta
Malijonienė, Dainora Čižinauskienė | KAUNAS.
Tris mėnesius Nacionalinio M. K. Čiurliono dailės muziejaus Keramikos muziejuje
veikė skulptorės-keramikės Audronės Dambrauskienės pirmoji personalinė paroda
Akmens veidai. Paskutinėmis rugsėjo savaitėmis menininkė praeivius kvietė ir
į edukacinius užsiėmimus, juose buvo galima nevaržomai panardinti rankas į molį
ir pasigaminti autorinį lipdinį. Ta proga pakalbinome parodos autorę, tecnologą
ir kelis lankytojus. Kas įkvėpė sukurti parodą
Akmens veidai? A. Dambrauskienė: Ją inspiravo
2002 metais vykusi kelionė į Graikiją. Ten liečiausi prie akmenų nuolaužų, jas
tyrinėjau ir supratau, kad akmuo turi gyvybę, tad imti jį ir suskaldyti, kaip
daro skulptoriai, gaila. Mintis, kad akmuo milijardus metų guli žemėje, ypač
suintrigavo, jis tiek visko savyje sukaupęs, kad norėjosi tai išskleisti įvairiausiais
būdais. Visgi labiausiai kurti parodą įkvėpė įsigilinimas į akmenų grožį, noras
suprasti, iš kur jie tokie ypatingi atsirado. Akmuo man toks gražus, kad negaliu
praeiti. Beje, jis idealiai pasitarnauja atskleidžiant mintis. |
|
Kronika Išpuoselėję tradicijos
sparnus
| J.
Klemkienė. Kūrėja, 1983. | KAUNAS.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje,
veikė Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos paroda Išpuoselėję tradicijos
sparnus: Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos kūryba. Šiais metais
minimos gerai žinomų vyresniosios kartos Lietuvos menininkų J. Mozūraitės-Klemkienės
(19232009) 91-osios ir V. Klemkos (19241991) 90-osios gimimo metinės. J. Mozūraitė-Klemkienė
garsėjo kaip universali menininkė, Juozo Mikėno tradicijos tęsėja, moters temos
puoselėtoja. Baigusi skulptūros studijas Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės
dailės institute, ji dirbo ne tik skulptūros, bet ir grafikos srityje, domėjosi
tapyba, keramika, buvo puiki portretistė, sugebėjo išryškinti ne tik portretuojamojo
išorės bruožus, bet ir dvasinį pasaulį. |
|
Išnašos Knygele įamžintas Šilų
klebonas Julė KILČIAUSKIENĖ
|
Antanas Mikonis seminaristas | Šį
rudenį išleista knygutė Dievo garbei, sielų išganymui. Kunigo Antano Mikonio
(19061969) gyvenimas ir veikla. Šilų bažnyčios istorija. Joje rašoma apie kun.
Antaną Mikonį (1906 05 251933 07 231969 05 04), Panevėžio vyskupijos Šilų parapijiečiams
tarnavusį 19381963 metais. Ją parašė Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Šiluose
bibliotekininke dirbusi Audrė Astrauskaitė. Būdama aktyvi kraštotyrininkė, ji
iš seniausių Šilų gyventojų rinko prisiminimus. Daugiausiai gerų žodžių išgirdusi
apie ilgametį parapijos kleboną kun. A. Mikonį, pradėjo apie jį ruošti knygą.
Greitai gimė rankraštis, kurį sudarė dvi dalys. Pirmojoje pasakojama apie Šilų
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, o antrojoje apie ilgametį jos kleboną. Ilgai ieškojusi
leidėjų ir jų neradusi, autorė, turėdama sunkią negalią, ėmė paskolą iš banko
ir savo lėšomis bei rūpesčiu išleido šią kuklą bet vertingą knygutę. |
| |