Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kryžių kalne – LLKS koplytstulpis

Jonas Burokas

Kun. Paulius Vaineikis OFM (kairėje) vadovauja maldai prie koplytstulpio

Grupė renginio dalyvių prie Kryžių kalno vienuolyno koplyčios

Mintis pastatyti koplytstulpį Kryžių kalne nepaliko visą sovietinės okupacijos laikotarpį, nepaliko ir iki šiol. Nedavė ramybės prisiminimai apie Vytauto Vaineikio ir mūsų motinas, kurių vaikai kalėjo sovietiniuose lageriuose. Jos abi turėjo tą patį Bronės vardą ir kasdien meldėsi prašydamos Dievo, kad jų vaikai sveiki sugrįžtų į Tėvynę. Jos dažnai susirašinėjo laiškais, aprašydamos savo dvasios kančias, dalinosi prisiminimais apie savo vaikus ir linkėjo viena kitai greičiau pamatyti savo sūnus prie namų slenksčio. Tai buvo seniai, prieš 50 metų. Jos abi nutarė, kad pastatys Kryžių kalne po kryžių. Vytauto mama gyveno Šiauliuose ir savo sumanymą įvykdė. Kaip ji rašė, nunešė kryžių iš Šiaulių ant savo pečių į Kryžių kalną. Mūsų tėvelis suvirino vamzdžio formos kryžių, bet jis dėl atstumo ar kitų priežasčių taip ir liko stovėti įsmeigtas prie mūsų senelių ir broliuko Ramučio kapo Ukmergėje.

Dievas išklausė jų maldas; Edvardas ir Vytautas, iškentėję sovietinio teroro kančias, net Vladimiro kalėjimą, organizavę politinių kalinių streikus, sukilimus, sugrįžo į Tėvynę nenugalėti ir toliau tęsė kovą už Tėvynės laisvę, pogrindyje leido Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) leidinį „Varpas“, reikalavo, kad kunigai A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, pasauliečiai L. Simutis, B. Gajauskas ir kiti būtų paleisti iš kalėjimų bei grįžtų į Tėvynę. Jie abu sulaukė Nepriklausomybės. Deja, jie abu kartu su savo motinomis jau ilsisi Amžinybėje. Jų iniciatyva sovietiniuose lageriuose 1996 metais atkurta LLKS, kaip visuomeninė patriotinė organizacija, aktyvi ir dabar.

Prieš metus miręs karys savanoris, Vyčio kryžiaus ordininkas Edvardas Burokas buvo palaidotas bendrame kape su tėvais. Ant tėvų kapo prieš 20 metų pastatytas ąžuolinis, su susimąsčiusiu Rūpintojėliu liaudies meistro Remigijaus Rudoko koplytstulpis. Beje, jo ąžuolinis kryžius, skobtas iš Nuotekų – Burokų gimtinės miško – ąžuolo ir pastatytas LLKS ir Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva Lukiškių aikštėje.

Ant tėvų kapo koplytstulpio nebeliko vietos iškalti Edvardo gimimo ir mirties datas ir jo žmonos Jadvygos gimimo datą. Todėl nusprendėme pastatyti ant kapo naują pagal skulptoriaus Vytenio Buroko projektą ąžuolinį koplytstulpį, o senąjį restauravus, nuvežti į Kryžių kalną, skirti išblaškytiems sovietinės ir fašistinės okupacijų metu po pasaulį (JAV, Vokietiją, Kanadą, Australiją, Izraelį) laisvės kovotojams, komunistinio teroro nukankintiems, ištremtiems, kalintiems, dalyvavusiems politinių kalinių streikuose ir sukilimuose, sovietiniuose lageriuose leidusiems „Varpą“ ir kitus leidinius bei dabar dirbantiems Tėvynės labui LLKS nariams, jų motinoms. Prie šios iniciatyvos jungėsi Burokų ir Vaineikių šeimos. Užrašas ant koplytstulpio byloja: Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariams (1940–1990 m.). „Varpo“ leidėjams – Mūsų atmintis ir malda. LLKS, Burokų ir Vaineikių šeimos.

Koplytstulpio Kryžiaus kalne statytojai iš Vilniaus Šiaulių link pajudėjo lapkričio 4-ąją ir su Šiaulių Sąjūdžio pirmininko Algirdo Kulikausko pagalba, pasitelkus keturis tvirtus kaip ąžuolus karius savanorius, koplytstulpis, Vytauto Vaineikio sūnaus – kunigo Pauliaus OFM – nurodytoje vietoje vakare buvo pastatytas.

Ir vėl sutapimas. Aktyvus LLKS narys Romas Šaulys, paprašytas padėti pastatyti paminklą, maloniai sutiko, ir Ukmergėje, pakeliui į Šiaulius, mūsų jau laukė prieš 20 metų skobto mūsų tėvų kapo paminklo statytojas Remigijus Rudokas. Pastarasis ir vadovavo paminklo pastatymui Kryžių kalne. Manyčiau, kad tai – ne tik atsitiktinumas, bet ir Dievo pagalba, Edvardo ir Vytauto bei jų motinų, dviejų Bronių, iš aukštybių parama. Pastatę koplytstulpį tądien su pakylėta nuotaika grįžome į namus. Paminklo šventinimas buvo numatytas lapkričio 8-ąją. Išvakarėse pasiėmę LLKS vėliavą, kartu su Aukščiausiosios Tarybos signatarais važiavome į Kauną. Čia iškilmingai buvo palaidotas karys savanoris, partizanas, Rainių miškelio kankinio sūnus Liudvikas Simutis. Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė leido paimti gražų baltų rožių krepšelį su trispalve ir padėti LLKS narių atminimui pranciškonų vienuolyno koplyčioje greta Kryžių kalno.

Kaip buvo suderinta su vienuolyno vadovybe, lapkričio 8-ąją 11 val. prasidėjo šv. Mišios, kurias aukojo V. Vaineikio sūnus, LLKS kapelionas, Edvardo Buroko krikštasūnis brolis pranciškonas Paulius. Koncelebravo vienuolyno vyresnysis brolis Mykolas Letkauskas. Šv. Mišias papuošė prie altoriaus padėtas baltų rožių krepšelis, LLKS ir Šiaulių Sąjūdžio vėliavos. Po šv. Mišių, vadovaujami brolio Pauliaus, ėjome prie Kryžių kalno. Ten buvo pašventintas koplytstulpis. Prisiminėme žuvusius, nukankintus, mirusius, išblaškytus po visą pasaulį ir aktyviai dabar dirbančius LLKS narius. Priminėme gyvus Povilą Vaičekauską (JAV), Emą Svilas (Vokietija), Feliksą Krasaviną (Izraelis), Antaną Kramilių ir Stasį Katiną (Australija), mirusius kunigus Kazimierą Vaičionį, Petrą Račiūną, lageriuose leidusius LLKS leidinius, ir mons. Juozapą Dabravolską – „Varpo“ leidėją, dirbant Šešuoliuose, poetą Antaną Miškinį, partizanus Povilą Zagrecką, Augustiną Švenčionį, Juozą Jurą, Povilą Jačiūną, Joną Dailidę, Juozą Tribušauską, Kurtą Liobertą (Vokietija), profesorius Stasį Žymantą ir Povilą Žičkų, Gražiną ir Algirdą Vokietaičius, Joną Jurkūną, Joną Mildažį (JAV) ir kitus jo šeimos narius, Paragių šeimą, Juozą Šiaučiulį (Kanada), Klemensą Brunių, Izidorių Kurklietį, Juozą Rudoką, Igną Vylių, Vladą Batušką, Antaną Valiukėną, Vytautą ir Zenoną Blynus, LLKS vadovus lageriuose Motiejų Pečiulionį ir Petrą Paulaitį. Prisiminėme streikų, sukilimų lageriuose organizatorius ir vadovus Stasį Ignatavičių, Igną Uogintą, Edvardą Buroką, Vytautą Vaineikį, Vladą Šišką, Stasį Laskauską, Justą Šiliną, Eligijų Smetoną, Adomą Lukoševičių, Vytautą ir Edvardą Laugalius, Bronių Kinartą, Zenoną Paldavičių, Joną Pratusevičių, Vincą Gurskį, geradarį publicistą Vilių Bražėną.

Džiaugėmės, kad su mumis dalyvavo buvę politiniai kaliniai Povilas Kriščiūnas ir Petras Girdzijauskas. Apie lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos narius galima plačiau pasiskaityti Edvardo Buroko „Pūtėme prieš vėją“ penktame tome.

Džiaugiamės, kad kartu dalyvavo aktyvūs LLKS nariai vilniečiai, Kervių šeima, vepriečių Šaulių šeima, panevėžiečiai Kriščiūnai, Vytauto Vaineikio vaikai ir jų giminės. Renginio dalyviai aplankė Bronės Vaineikienės kapą Šiauliuose.

Nuoširdžiai dėkojame jaunam skulptoriui Vyteniui Burokui, broliui Antanui, skautų raitijos ir kitiems Vytenio draugams už koplytstulpio restauravimą, jo atgabenimą ir pastatymą Kryžių kalne. Dėkojame pranciškonų vadovybei, broliui Mykolui, kad leido pabūti kartu ir pasimelsti už LLKS narius, „Varpo“ leidėjus.

Šiauliuose jautėme didelę Sąjūdžio pirmininko, profesionalaus fotografo Algirdo Kulikausko paramą.

Po 50 metų pastatyti paminklą Kryžių kalne Burokų ir Vaineikių giminės svajonės išsipildė. Koplytstulpis pastatytas prie tako, žiūrint nuo vienuolyno pusės, dešiniau nuo pagrindinio tako, prie vienuolių pranciškonų kryžių.

© 2014 „XXI amžius“