Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Bažnyčios misija ir dialogas

Pagerbtas Popiežius emeritas tęsia savo mokymą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas atidengė Benedikto XVI biustą Popiežiškojoje Mokslų Akademijoje

Benedikto XVI dvasia

2014 metus Katalikų Bažnyčioje galima būtų pavadinti ypatingo popiežių pagerbimo ir jų nuopelnų įvertinimo metais. Iš tikrųjų vargu ar 2000 metų krikščionybės istorijoje buvo tokie metai, kai į altorių garbę būtų iškelti net trys apaštalo šv. Petro įpėdiniai: gegužės 27 dieną kanonizuoti šventieji popiežiai Jonas XXIII ir Jonas Paulius II, o spalio 19 dieną palaimintuoju paskelbtas popiežius Paulius VI. Visose tose iškilmėse pirmą kartą istorijoje dalyvavo du gyvi popiežiai: dabar Bažnyčią valdantis popiežius Pranciškus ir jo tiesioginis pirmtakas popiežius emeritas Benediktas XVI, apie kurio pagerbimą ir tolesnį mokymą bus kalbama šiame rašinyje. Po netikėto atsistatydinimo 2013 metų pavasarį asmeniniu sprendimu, jis gyvena uždarą vienuolinį gyvenimą ir viešumoje pasirodo tik su ypatingu įpėdinio kvietimu. Tačiau, kaip yra pažymėjęs popiežius Pranciškus, jo pirmtakas nėra muziejinė statula, bet naujos Popiežiaus emerito institucijos įkūrėjas ir toje padėtyje savo maldomis bei išmintingais patarimais reikšmingai talkina dabartinio pontifikato darbuose. Šventasis Tėvas yra patvirtinęs, kad su Benediktu XVI privačiai susitinka įvariomis progomis, pavyzdžiui, prieš išsiruošdamas į užsienio apaštalinę kelionę, kada abu aptaria svarbiausius vizito programos elementus. Įdomių žinių apie tokį bendravimą žiniasklaidai yra pateikęs popiežiaus Pranciškaus namų prefektas vokietis arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Gänswein), kuris tuo pat metu atlieka ir popiežiaus emerito Benedikto XVI asmeninio sekretoriaus pareigas. Štai jis pasakojo, kad popiežius Pranciškus, 2013 metų rudenį davęs plataus atgarsio susilaukusį interviu Romos jėzuitų žurnalui „La Civilita Cattolica“, prašė Popiežiaus emerito išsamiau tą pokalbį įvertinti. Atsiliepdamas į tai Benediktas XVI atsiuntė keturių puslapių apimties komentarą, kuris gali būti naudingas vystant panašias temas ateityje. Gerai žinoma, kad popiežius Pranciškus savo kalbose ir raštuose dažnai remiasi mokymu Benedikto XVI, kuris teisėtai laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių teologų.

Gailestingumo visuma

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip gailestingumas be tikėjimo neturi egzistencinio pamato, taip ir tikėjimas be gailestingumo darbų yra nulis. Kodėl reikėtų stengtis daryti gera, jei nebūtų Prisikėlusiojo? Jei Kristus neprisikėlė iš numirusiųjų, iščiulpkime visus egoizmo syvus (plg. 1 Kor 15, 32), nes po mirties mumis domėsis tik žemėje gyvenantys pilkšvos spalvos kirminai... Bet Viešpats kaip feniksas pakilo iš mirties pelenų ir todėl visi Jo krauju atpirktieji kviečiami vis iš naujo prisiminti Gerosios Naujienos šerdį: „Pergalė sunaikino mirtį!” (1 Kor 15, 54). Iš tiesų žmogui „gresia“ ne beviltiška kapo duobė, bet jo paskirtis – neaprėpiamo gailestingumo horizontuose brėkštanti Aušra – naujo gyvenimo virsmo Dieve viltinga lemtis...

„Sužavėdama visus tvarinius, tu pagimdei Tą, kuris sukūrė tave!“ – skaitome Jono Pauliaus II enciklikoje „Redemptoris Mater“ (Išganytojo Motina). Kukli Nazareto Mergaitė ne iš vyro norų, bet iš Šventosios Dvasios meilės apstumo padovanojo pasauliui Atpirkėją, kad ne tik prieš Jį – neišmatuojamą meilės bedugnę – priklauptų kiekvienas kelis (Fil 2, 10), bet kad visos žmonių kartos ir Mariją vadintų palaimintąja (Lk 1, 48), nes ji, apsisiautusi saule (Apr 12, 1), visiems savo vaikams nepaliaujamai skleidžia Kristaus gailestingumą. Pati patyrusi Jo gailestingumo visumą, dabar su didžia meile žvelgia ne tik į žmoniją, bet ypač laimina kiekvieną tikintįjį (pagal šio sekmadienio Evangeliją), kaip apaštalas Jonas, priimantį ją pas save (plg. Jn 19, 27). „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta. (...) Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu – su manimi. (...) Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES namuose“, – tai žodžiai iš 23 Dovydo psalmės, rašytos X amžiuje prieš Kristų, bet, atrodo, kad jie – tarsi iš Naujojo Testamento, labiausiai tinkantys Švč. M. Marijai, nes būtent ji, visiškai pasitikėdama savuoju Viešpačiu (mirštant Jėzui ant kryžiaus), turėjo pereiti per sunkiausių išmėginimų ugnį.