|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Telšių vyskupijoje Akmenės dekanate Ypatingas kunigo kelias
AKMENĖ. Visų Šventųjų šventė Šv. Onos bažnyčioje buvo ypatinga: juk tai bažnyčios liturginių metų pabaiga, visų šventųjų pagerbimas, kai meldžiamės prašydami jų užtarimo, diena, kai su džiaugsmu prisimename ir minime jau kanonizuotus ir pripažintus šventuosius, kai mąstome apie tuos, kurie mirė savo gyvenimą šventai nugyvenę, nors ir nepaskelbti šventaisiais... Ir patys ilgimės šventumo... Tą dieną buvęs Akmenės klebonas, dabar jau emeritas, kun. Ignacas Žeberskis šventė gražų jubiliejų 90 metų sukaktį. Ta proga Šv. Onos bažnyčioje aukotos šv. Mišios. Joms vadovavo Akmenės klebonas kan. Egidijus Zulcas, asistavo pats jubiliatas kunigas Ignacas ir Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonas kun. Andrius Eidintas. Vyko iškilmingos, pakilios šv. Mišios, skambėjo šlovinančios Aukščiausiąjį giesmės, darniai ir įkvėptai atliekamos Sumos choro, kuriam vadovauja vargonininkė Žydrūnė Kazlauskaitė... Buvo pilna bažnyčia žmonių parapijiečių ir svečių, panorusių dalyvauti ne tik Visų Šventųjų šventėje, bet ir pagerbti tėvelį Ignacą (taip kunigą švelniai vadina akmeniškiai). Ir negalima nesijaudinti, matant prie altoriaus du tvirtus, gražius kunigus, o su jais kunigą, žilutėlį, nebestiprų ir saugomą lyg angelo sargo mūsų klieriko Viktoro Naco... Kartų kaita prie Dievo stalo nuo vyriausio iki jauniausio... Kun. I. Žeberskio kelias į pašaukimą nėra paprastas. Jis toks ilgas ir toks atkaklus, kad dabar atrodo net sunkiai įtikėtinas. Juk jam, gimusiam prieš 90 metų, daug visko teko patirti. Gimė nepriklausomoje Lietuvoje, Mažeikių miesto pakraštyje, neturtingų, bet labai tikinčių žmonių šeimoje. Baigė šešis skyrius pradžios mokykloje ir prasidėjo didžiosios pervartos Lietuvoje: pirmoji sovietinė okupacija, paskui vokiečiai atėjo, po to vėl sovietinė valdžia ilgam įsikūrė. O jaunuolis, nors norėjo mokytis, bet turėjo eiti dirbti, nes reikėjo padėti šeimai. Dirbo pas ūkininkus visokius žemės ūkio darbus, nes viską mokėjo. Ir tarnybų okupacinėse armijose išvengė... Paskui įgijo elektriko profesiją ir dirbo. Bet, matyt, Šv. Dvasios pakuždėta mintis ,,Tu turi būti kunigas jauno tikinčio žmogaus niekada neapleido... Ir taip visą gyvenimą... Eiti į savo svajonę, į savo tikslą padėjo žemaitiškas užsispyrimas, atkaklumas. Dirbdamas baigė vakarinę vidurinę mokyklą juk su pradiniu išsilavinimu į kunigų seminariją neįstosi. Bet iškilo naujos kliūtys. Sovietų valdžia juk kontroliavo, kas priimamas į Kauno kunigų seminariją. O Ignacas juk nepatikimas sovietinėje armijoje netarnavo, slapstėsi. Jau, atrodo, viskas, pamiršk kunigystę, pamiršk, ko trokšti, susitaikyk su tuo, ką tau parenka, nurodo kiti. Metai bėgo, o niekas lyg ir nesikeitė. Tik būsimo kunigo maldos atkakliai kilo prie Aukščiausiojo ir troško atsiliepimo. Šventajame Rašte pasakyta: ,,Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Mt 7, 78). Taip, tikrai Dievas žino žmogaus troškimus ir anksčiau ar vėliau į juos atsiliepia. Kovingojo ateizmo siautėjimo metais, XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, atsirado Lietuvoje pogrindžio kunigų seminarija. Ir I. Žeberskis, penktąją dešimtį bebaigiąs subrendęs žmogus, pradeda slaptas studijas. Jos tęsiasi šešerius metus. Į kunigus slapta įšventina vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius Skaistgiryje 1979 m. balandžio 12 d. Bet dirbti kunigu negalėjo, nes neturėjo kunigo pažymėjimo. Kunigas Ignacas iš prigimties buvo muzikalus, turėjo gerą balsą, jaunystėje mokėsi groti fisharmonija, todėl tuometinis Plungės klebonas kun. Kazimieras Gasčiūnas įdarbino jį savo bažnyčioje vargonininku. ,,Buvau vargonininkas, bet slapta teikiau žmonėms kunigiškus patarnavimus, aukojau šv. Mišias, prisimena senasis kunigas. Ir tokių slapta studijas baigusių kunigų atsirado ne vienas. Sovietų valdžia slaptos pogrindžio seminarijos niekaip negalėjo kontroliuoti, nes seminaristai mokėsi individualiai pagal sudarytas programas ir atsiskaitydavo Kauno kunigų seminarijos dėstytojams. Taip parengti kunigai buvo tikras kliuvinys valdžiai. Nenorėdama visiškai susikompromituoti, turėjo arba jiems leisti eiti kunigo pareigas, arba per metus oficialiai leisti baigti Kauno kunigų seminariją. Taip atsitiko ir kun. I. Žeberskiui. Po keleto slaptos tarnystės metų valdžia jį susekė, gavo aiškintis Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui, kuris pagaliau pažadėjo, kad išduos kunigo pažymėjimą, jei įstos mokytis į Kauno kunigų seminariją. Taip tarp jaunų seminaristų 1983 metais atsiranda žilagalvis žmogus, siekiantis savo tikslo. Taigi, būdamas šešiasdešimties, 1984 metais, pasiekia savo svajonę gauna kunigo pažymėjimą ir vyskupas Antanas Vaičius paskiria jį Stulgių parapijos (dabar Šiaulių vyskupija) klebonu. Po to buvo Tirkšlių, Žemaičių Kalvarijos bažnyčios. Ir visur kunigas Ignacas ne tik dirbo sielovadinį darbą, ne tik gaivino parapijiečių dvasią, bet ir ėmėsi remonto darbų: keitė išpuvusias bažnyčių duris, sandarino langus, keitė stogus, tvėrė tvoras, o Geidžių koplyčią, kuri sovietmečiu buvo paversta sandėliu, prikėlė naujam gyvenimui. Ir visa tai darė tais sunkiais metais, kai visko labai trūko ir pinigų, ir ypač statybinių medžiagų... O 1994-aisiais jau septyniasdešimtmetis kun. I. Žeberskis paskiriamas Akmenės klebonu. Ir čia darbo per akis! Kad žmonės bažnyčioje nešaltų, įvedė šildymą, organizavo Akmenės parapijos 400 metų jubiliejaus šventimą. O dar aptarnaujamos parapijos Klykoliai, Kivyliai, Vegeriai... Ir visur žmonės, ištroškę atvirai skelbiamo Dievo Žodžio, dvasios atgaivos, grįžimo į savo Bažnyčią. Ir ėjo klebonas, ir dirbo, ir kalbėjo, vienus pabardamas, kitus paguosdamas, trečius išmintingai nuramindamas. Todėl akmeniškiai ne veltui senąjį kunigą ir vadina tėvu Ignacu. Šventinėje homilijoje dabartinis Akmenės klebonas kan. Egidijus Zulcas sakė: Pervertus tų metų bažnytines knygas, matyti įrašyti puslapių puslapiai pavardžių daugiau kaip tūkstantis pakrikštytų. Tai argi kunigas Ignacas ne daugelio jūsų tėvas, dvasios tėvas? Todėl ir rinkosi žmonės į šventę, kad pasimelstų už savo senąjį kunigą, už jo tikėjimo šventumą, už jo atkaklų ėjimą į Tiesą, kad padėkotų jam už širdies šilumą, už jo maldas ir gerumą. Elena GUBOVIENĖ Irenos BRAIKO nuotrauka
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |