Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Bažnyčios misija ir dialogas

Pagerbtas Popiežius emeritas tęsia savo mokymą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas atidengė Benedikto XVI biustą Popiežiškojoje Mokslų Akademijoje

Popiežius Pranciškus artimai bendrauja su savo pirmtaku popiežiumi Benediktu XVI

Benedikto XVI dvasia

2014 metus Katalikų Bažnyčioje galima būtų pavadinti ypatingo popiežių pagerbimo ir jų nuopelnų įvertinimo metais. Iš tikrųjų vargu ar 2000 metų krikščionybės istorijoje buvo tokie metai, kai į altorių garbę būtų iškelti net trys apaštalo šv. Petro įpėdiniai: gegužės 27 dieną kanonizuoti šventieji popiežiai Jonas XXIII ir Jonas Paulius II, o spalio 19 dieną palaimintuoju paskelbtas popiežius Paulius VI. Visose tose iškilmėse pirmą kartą istorijoje dalyvavo du gyvi popiežiai: dabar Bažnyčią valdantis popiežius Pranciškus ir jo tiesioginis pirmtakas popiežius emeritas Benediktas XVI, apie kurio pagerbimą ir tolesnį mokymą bus kalbama šiame rašinyje. Po netikėto atsistatydinimo 2013 metų pavasarį asmeniniu sprendimu, jis gyvena uždarą vienuolinį gyvenimą ir viešumoje pasirodo tik su ypatingu įpėdinio kvietimu. Tačiau, kaip yra pažymėjęs popiežius Pranciškus, jo pirmtakas nėra muziejinė statula, bet naujos Popiežiaus emerito institucijos įkūrėjas ir toje padėtyje savo maldomis bei išmintingais patarimais reikšmingai talkina dabartinio pontifikato darbuose. Šventasis Tėvas yra patvirtinęs, kad su Benediktu XVI privačiai susitinka įvariomis progomis, pavyzdžiui, prieš išsiruošdamas į užsienio apaštalinę kelionę, kada abu aptaria svarbiausius vizito programos elementus. Įdomių žinių apie tokį bendravimą žiniasklaidai yra pateikęs popiežiaus Pranciškaus namų prefektas vokietis arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Gänswein), kuris tuo pat metu atlieka ir popiežiaus emerito Benedikto XVI asmeninio sekretoriaus pareigas. Štai jis pasakojo, kad popiežius Pranciškus, 2013 metų rudenį davęs plataus atgarsio susilaukusį interviu Romos jėzuitų žurnalui „La Civilita Cattolica“, prašė Popiežiaus emerito išsamiau tą pokalbį įvertinti. Atsiliepdamas į tai Benediktas XVI atsiuntė keturių puslapių apimties komentarą, kuris gali būti naudingas vystant panašias temas ateityje. Gerai žinoma, kad popiežius Pranciškus savo kalbose ir raštuose dažnai remiasi mokymu Benedikto XVI, kuris teisėtai laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių teologų.

Kaip tik tai buvo dar kartą pripažinta spalio 24–28 dienomis Vatikane vykusioje Popiežiškosios Mokslų Akademijos plenarinėje sesijoje, kurios metu buvo atidengtas popiežiaus emerito Benedikto XVI bronzinis biustas. Taigi akademikai, kurių nemaža dalis yra įvairių Nobelio premijų laureatai, norėjo pagerbti įžymųjį teologą Jozefą Ratcingerį (Joseph Ratzinger), kaip buvusį ilgametį Popiežiškosios Mokslų Akademijos narį, kuris ir po išrnkimo popiežiumi Benediktu XVI rėmė šios institucijos veiklą, dažnai dalyvaudavo jos susitikimuose, pristatydavo naujas teologines įžvalgas. Biusto atidengimo ceremonijai vadovavęs popiežius Pranciškus neslėpė dėkingumo ir džiaugsmo dėl mūsų mylimo Popiežiaus pagerbimo. Savo pranešime jis nurodė „išskirtinę Benedikto XVI dvasią, kuri atsiskleidė jo mokyme, jo darbų pavyzdyje, jo atsidavime Bažnyčiai ir dabartiniame vienuoliškame gyvenime“. Šventasis Tėvas sakė, kad ši Benedikto XVI dvasia neužges laiko tėkmėje, bet vis ryškiau atsiskleis keičiantis kartoms vis galingesnėje raiškoje, Benediktas XVI yra didis Popiežius, tvirtino jo įpėdinis, nurodydamas, kad tą didingumą išryškina minčių stiprumas bei skvarbumas, bet svarbiausia yra įnašas į teologijos mokslą, meilė Bažnyčiai ir žmonėms, asmeninė dora ir ypatingas religingumas. „Gerai žinoma Popiežiaus emerito meilė tiesai neapsiriboja teologija ir filosofija, bet atvira kitiems mokslams“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis priminė, kad pirmtakas palankiai vertindavo ir paskatindavo visus žymius mokslininkus, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės ar religinių įsitikinimų, daugelį jų paskirdamas į Popiežiškąją Mokslų Akademiją. Kaip tik Benediktas XVI šios akademijos prezidentą pirmą kartą pakvietė dalyvauti 2011 metais vykusioje naujajai evangelizacijai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, gerai suvokdamas mokslo svarbą šiuolaikinei kultūrai. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad gilios mokslinės studijos nesumenkino popiežiaus emerito Benedikto XVI asmeninio pamaldumo, meilės Dievui ir artimui, bet mokslas, išmintis ir malda dar labiau išskleidė jo širdį ir sielą. Baigdamas pasisakymą, popiežius Pranciškus dėkojo Dievui už Benedikto XVI egzistencijos ir jo pontifikato dovaną bažnyčiai ir pasauliui.

Primintas „Ad Gentes“ dekretas

Pastaraisiais mėnesiais įvairiose pasaulio dalyse iškilmingai minint popiežiaus Benedkto XVI atliktus darbus ir nuopelnus, jis paprastai atsiunčia padėkos laiškus su atsiprašymu, kad dėl vienuoliškos padėties negali tuose renginiuose dalyvauti. Panašiai buvo ir spalio 21 dieną, kai Romos popiežiškajame Urbono universitete pradedant naujuosius akademinius metus, ši aukštoji mokykla savo didžiajai auditorijai (aula magna) iškilmingai suteikė Benedikto XVI vardą. Tačiau minėtoje iškilmėje dalyvavęs arkivyskupas G. Gensveinas perskaitė gana ilgą tai progai 87 metų Popiežiaus emerito parengtą pranešimą, patvirtinantį, kad ir atsistatydinęs jis tęsia savojo mokymą aktualiausiais Bažnyčios gyvenimo klausimais. Žinant, kad Popiežiškasis Urbono universitetas priklauso Tautų evangelizavimo kongregacijai, kuri koordinuoja katalikų misijų veiklą pasaulyje, Benedikto XVI pranešimo tema buvo sutelkta į dabar labai svarbų Bažnyčios evangelizacinės veiklos santykį su jos vykdomu terpreliginiu dialogu bei tokiu pat dialogu su sekuliariu pasauliu krikščioniškojo tikėjimo tiesos sklaidoje.

Toliau šiame pranešime, kuris buvo publikuotas Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ ir tarptautinėje žiniasklaidoje, pirmiausia primenama, kad Bažnyčios definicija katalikiška (visuotinė). Tai nuo seniausių laikų įtvirtinta tikėjimo išpažinime, nurodoma, jog „Jėzaus Kristaus Bažnyčia niekada nebuvo susieta tik su viena tauta ar viena (judėjų) kultūra, bet nuo pat pradžių yra skirta visai žmonijai“, ir paskutinieji prisikėlusio Išganytojo žodžiai savo apaštalams buvo aiškus nurodymas: „Padarykite mano mokiniais visas tautas“ (Mt 28, 14). O per pirmąsias Sekmines (faktiškąjį Bažnyčios gimimą), atsiųstos Šventosios Dvasios galia tie patys apaštalai prabilo visomis kalbomis, patvirtindami daugiatautę ir daugiakultūrinę jų pradėto skleisti tikėjimo plotmę.

Nuo tada per 2000 metų ištikimų ir pasiaukojančių Bažnyčios misionierių dėka krikščionybė išplito į visus kontinentus, ir tai irgi atspindi jos visuotinumo pobūdį. Tokiu būdu, teigia Popiežius emeritas, kiekvienoje pasaulio vietoje, Eucharistiją švenčiantiems žmonėms tampant vieno mistinio Viešpaties kūno dalimi, iškyla ta taika, kurią Jėzus Kristus yra pažadėjęs savo mokiniams. Pranešime kreipdamasis į universiteto studentus, kurie iš įvairių vietų atvykę į Romą dvasinėms studijoms, Benediktas XVI linkėjo būti skleidėjais Viešpaties pažadėtos taikos, kurią reikia neatidėliotinai įtvirtinti ir saugoti šiame nuo smurtinių konfliktų kenčiančiame pasaulyje. Visa tai skirta ir evangelizavimo užduočiai, nes prisikėlęs Viešpats įpareigojo savo apaštalus, o per juos ir visų laikų mokinius nešti Jo žodį iki žemės pabaigos. Popiežius emeritas priminė Vatikano II Susirinkimo misijų dekretą „Ad Gentes“, kuriame su atnaujinta jėga ši užduotis pristatoma dabartinei Bažnyčiai. „Šiuolaikinėje situacijoje, gimstant naujoms sąlygoms žmonijos gyvenime, Bažnyčia, kaip žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14), dar intensyviau yra raginama gelbėti ir atnaujinti visus sutvėrimus, kad viskas būtų sutelkta Kristuje, ir žmonija Jame sudarytų vieną šeimą ir vieną „Dievo tautą“, – rašoma „Ad Gentes“ įžangoje. Beje, šį dokumentą Benediktas XVI priminė pačiu laiku, nes dabar didesnis dėmesys skiriamas Vatikano II Susirinkimo deklaracijoms apie tarpreliginį dialogą „Nostrae aetate“ ir religijos laisvę „Dignitatis Humanae“, kurios, žinoma, irgi yra svarbios, nes šiandien gaji nuomonė, abejojanti misijų veiklos aktualumu, nes neva reikia tiesiog vesti religijų dialogą, kuris labiau gali pasitarnauti taikai pasaulyje. Yra net žinomų politinių veikėjų, kaip, pavyzdžiui, buvęs Izraelio prezidentas Šimonas Peresas, kuris siūlo populiariam popiežiui Pranciškui įkurti Jungtinių Religijų Organizaciją, kažką panašaus į dabar veikiančią Jungtinių Tautų Organizaciją, kurioje tik būtų vedamas tarpreliginis dialogas ir rūpinamasi taika pasaulyje.

Tiesos nepažinimo pavojai

„Bet ar gali dialogas pakeisti misiją?“ – klausia popiežius emeritas Benediktas XVI, savo pranešime aiškindamas religijų prigimtį. Juk jeigu tiesiog pripažintume, kad visos religijos yra lygiareikšmės ir vienos ir tos pačios tikrovės variantai, tik įgaunantys skirtingas formas įvairiose kultūrose, tada tiesos klausimas, kuris labiau nei bet kas nuo pat pradžių skatino krikščionis misijų veiklai, yra tarsi nustumiamas į šalį. Tada iškyla pavojinga realiatyvistinė nuostata, kuri daro prielaidą, kad autentiška Dievo tiesa galiausiai nepasiekiama, todėl tai, kas nesuvokiama, gali būti pristatoma tik simbolių įvairovėje. Taip paradoksaliu būdu tiesos pažinimo atsisakymas tarsi tampa visiškai priimtinu dalyku ir netgi naudingu siekiant taikos tarp religijų visame pasaulyje. Bet tai, anot Benedikto XVI, būtų letalinė (mirtina) išeitis pačiam tikėjimui, kelias į visišką jo žlugimą, nes jis prarastų saistantį pobūdį ir rimtumą, kadangi viskas būtų redukuota tik į simbolius, kuriuos būtų galima sukeitinėti tarpusavyje, ir jie tik iš tolo tarsi rodytų nepasiekiamą dieviškąjį slėpinį. Taigi misijų užduoties nepakeičiamumo ir neatidėliotino tęsinio problema tampa ne tik fundamentaliu tikėjimo išlikimo klausimu, bet ir skatina atnaujintai mąstyti apie žmogaus sampratą bei jo pajėgumą suvokti tiesą. O gal savojoje egzistencijoje jis geba tik pragmatiškai vadovautis kažkokiais besikeičiančiais simboliais, nesuvokdamas pačios būties esmės? Grįždamas prie misijų veiklos aptarimo, Popiežius emeritas pastebi, kad religijos niekada nėra statiškos, bet visada istoriškai ir geografiškai juda. Kai kurios pagoniškos religijos tarsi laukia to istorinio momento, kai per susitikimą su kažkuo didesniu bus atvestos iki savojo išsipildymo. „Mes, kaip krikščionys, esame įsitikinę, kad tyloje jos laukia susitikimo su Jėzumi Kristumi, su Jo sklindančia šviesa, kuri viena gali atvesti į jų tiesos įsiprasminimą, – su būdingu genialiu paprastumu aiškina Benediktas XVI. – Ir Kristus jų laukia. Susitikimas su Juo nėra įsiveržimas kažko išoriškai svetimo, kuris sugriauna tautos kultūrą ir istoriją. Priešingai, tai yra įžengimas į kažką didesnio, į tai, kur jos (pagoniškos religijos) jau keliavo“. Štai kodėl pagonybės susitikimas su krikščionybe yra jos apsivalymas ir brendimas. Anot Popiežiaus emerito, tas susitikimas abipusiškai naudingas, nes Kristus irgi laukia anų religijų istorijos, išminties, teisingo žvilgsnio į aplinką. Tęsdamas šiuos apmąstymus, Benediktas XVI palietė ir dar vieną bruožą, daugiau būdingą sekuliarizuotai (vis labiau nukrikščionėjančiai) Europai. Šio kontinento šalyse, turėjusiose didingą krikščioniškos civilizacijos kūrimo istoriją, ji daugeliu atžvilgių patiria sunkų nuovargį, kai kai kurios iš evangelinio garstyčios grūdelio išaugusio didelio medžio šakos nudžiūvo ir nukrito į žemę. Tačiau tai kompensuoja kitose vietose iš pagoniškų religijų susitikimo su Kristumi ištryškęs naujas dvasinis gyvenimas, nešantis didelį džiaugsmą ir viltį grįžtančiajai evangelizacijai nuvargusioje Europoje. Popiežius emeritas Benediktas XVI paminėjo, kad religija pati savyje nėra unitarinis reiškinys, turi įvairias dimensijas, kurias galima išnaudoti ir piktam tikslui (kaip kad dabar, pavyzdžiui, yra su radikaliuoju islamizmu). Viena vertus religijoje egzistuoja siekimas kažko didesnio, stiebimasis link amžinojo Dievo. Tačiau yra tautų istorijoje ir jų religinėje praktikoje atsiskleidusių elementų, kuriuos galima panaudoti tiek kilniems ir gražiems tikslams, tiek ir žemiems, griaunantiems. Kai žmogiškasis egoizmas nusavina religiją, užuot būdingai atsitvėrusi ji uždaroma izoliuotoje erdvėje ir tampa blogų užmojų įrankiu. Štai kodėl, anot Benedikto XVI, religiją niekuomet negalima priimti tik kaip teigiamą ar tik kaip neigiamą reiškinį, nes jie abu tarpusavyje persipynę. Pirmieji krikščionių misionieriai aiškiai matė ir negatyviuosius jų sutiktų pagonių religijų elementus, buvo labai kritiškai nusistatę jų atžvilgiu, ir senąsias tų tikybų tradicijas laikė net iš dalies demoniškomis, ir siekė jas įveikti, kad krikščioniškas tikėjimas galėtų pilnai išskleisti savo atnaujinančią galią.

Perduoti tikėjimo džiaugsmą

Popiežius emeritas nurodė žymiausią XX amžiaus šveicarų kalvinistą, teologą ir filosofą Karlą Bartą (Karl Barth), kuris, remdamasis minėtu istoriniu patyrimu, bandė netgi priešpastatyti religiją ir tikėjimą, pirmąją vertindamas tik neigiamai, kaip savanaudišką veikimą žmogaus, kuris stengiasi Dievą pasiglemžti savo naudai. Panašios nuomonės laikėsi ir kitas populiarus Antrajame pasauliniame kare nacių nužudytas vokiečių liuteronų teologas Dytrichas Bonhoferis (Dietrich Bonhoffer), kuris norėjo krikščionybę matyti be religijos. Benediktas XVI pabrėžė, kad tas protestantiškas požiūris yra vienašališkas ir nepriimtinas, tačiau visiškai tinka tvirtinti, kad kiekviena religija, kad išliktų teisinga, tuo pat metu turi būti ir kritiška savo atžvilgiu. Tas pats galioja ir krikščionybei, kuri, viena vertus, su gilia pagarba žvelgia į religijos turtingumą, bet tuo pat metu kritiškai vertina tai, kas joje neigiama, ypač istorinėje patirtyje. Krikščionims nuolat vystant šį kritišką žvilgsnį „Jėzus Kristus yra tas Dievo Logosas, Šviesa, kuri padeda atskirti tikrąją religijos prigimtį nuo jos iškraipymo“, – aiškino Popiežius emeritas. Jis pastebėjo, kad sekuliarizuotoje aplinkoje vis garsesni tampa balsai, kurie nori mus įtikinti, jog religija, kaip tokia, iš viso yra atgyvenusi. Iš tokios koncepcijos kyla nuomonė, kad žmogaus veiksmams turi vadovauti tik kritinis protas visą jo gyvenimą. Bet ši pozityvistinė mintis yra istoriškai sąlygota ir susijusi su materializmo plitimu XIX amžiaus pirmosios pusės kultūroje. Absoliutus šio požiūrio priėmimas reikštų žmogiškojo asmens menkinimą, atimant iš jo esminius dvasinius dėmenis, ir erdvės nepalikimą į Dievą nukreiptam žvilgsniui, kuris būdingas žmogaus prigimčiai. Pozityvistinės minties vieta technologijos ir ekonomikos srityse, bet ir ten ji negali išsemti to, kas žmogiška, pripažino Benediktas XVI. Tikintiesiems reikia didesnio sielos atsivėrimo, kuris peržengtų technologiją ir grynąjį pragmatizmą ir vestų į susitikimą su gyvuoju Dievu, taip prisiliečiant prie tikrojo žmogiškosios egzistencijos didingumo ir amžinumo. Pranešimo pabaigoje atsiprašęs dėl tokių sudėtingų jaunai klausytojų auditorijai svarstymų, kuriais siekta pateisinti tolesnį Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimą, Benediktas XVI nurodė, kad yra ir kitas, paprastesnis būdas Bažnyčios misijai pagrįsti. Pajaustas tikėjimo džiaugsmas reikalauja būti perduodamas, kaip kad to prašosi išgyventa meilė ir suvokta tiesa. „Mes skelbiame Jėzų Kristų ne tam, kad įgytume kiek įmanoma daugiau narių savo bendruomenei, ir tuo labiau ne tam, kad taptume galingesni, – aiškino Popiežius emeritas. – Mes kalbame apie Jį, nes jaučiame poreikį perduoti tą džiaugsmą, kuris mums buvo suteiktas“. Ir kad būtume patikimais Jėzaus Kristaus skelbėjais, turime patys išgyventi susitikimą su Juo visos savo egzistencijos gilumoje, nes tik taip galima pajusti didįjį tiesos, meilės ir džiaugsmo patyrimą. Primindamas religijos prigimtyje glūdinčią gilią įtampą tarp mistinio atsidavimo Dievui ir atsakomybės artimui, Benediktas XVI patvirtino, jog evangeliniai Mortos ir Marijos įvaizdžiai (plg. Lk 10, 38–42) yra neatskiriami. Tai – susitikimas dviejų meilės raiškų, kurių viena nukreipta į Dievą, o kita tuo pat metu – į visą kūriniją. Svarbu, kad „mes esame pažinę ir įtikėję meilę“ (1 Jn 4, 16), kuri įvairiopai realizuojama ir atspindima visų laikų šventųjų. Tai yra tikrasis krikščionybės tiesos patvirtinimas. Taigi, Popiežiaus emerito įsitikinimu, minėta citata iš pirmojo šv. Jono laiško geriausiai nusako autentišką krikščionybės prigimtį su nesiliaujančiu skatinimu ją skleisti iki žemės pakraščių.

© 2014 „XXI amžius“