Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežius Pranciškus apie apsirūpinimą maistu

Mindaugas Buika

MŽŪO generalinis sekretorius, prof. Žozė Gracijanas da Silva (dešinėje) pristato popiežiui Pranciškui konferencijos svečius (iš kairės): Peru prezidento žmoną, MŽŪO ypatingąją ambasadorę Nadinę Herediją, Lesoto karalių Lecį III ir Ispanijos karalienę Leticiją

Šventasis Tėvas kalba Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos konferencijoje Romoje

MŽŪO generalinis sekretorius, brazilas, profesorius Žozė Gracijanas da Silva

Badauja šimtai milijonų žmonių

Dabar, kai Lietuvoje vis labiau plėtojamos reikšmingos paramos maisto produktais privačios, visuomeninės bei bažnytinės iniciatyvos („Maisto banko“ akcija ir pan.), verta išsamiau pažvelgti ir į globalinį šio iššūkio mastą. Lapkričio 19–21 dienomis, aktyviai prisidedant Šventajam Sostui, Romoje vyko Antroji tarptautinė mitybai skirta konferencija, kurią surengė Italijos sostinėje būstinę turinti Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), bendradarbiaudama su Pasauline sveikatos apsaugos organizacija (PSAO). Joje dalyvavo daugiau kaip 170 valstybių ministrų lygio bei kitų aukštų vyriausybinių delegatų. Jeigu pirmajame tokio pobūdžio susitikime, 1992 metais taip pat vykusiame Romoje, dalyvavo popiežius Jonas Paulius II, tai šioje konferencijoje garbingiausias svečias ir pagrindinis pranešėjas buvo popiežius Pranciškus. Tai ir suprantama, kadangi Šventasis Tėvas ir visa Katalikų Bažnyčia savo socialinio mokymo paskatomis bei praktinėmis karitatyvinės paramos pastangomis rodo išskirtinį dėmesį skaudžiai nuskurdusių žmonių bado ir nepakankamo maitinimosi problemai. Ir tai vyksta tuo metu, kai gausybė maisto produktų iššvaistoma ir išmetama, o dėl dalies gyventojų nuolatinio persivalgymo ir sveikos dietos nesilaikymo nutukimas ir su juo susijusios ligos plinta epidemine sparta.

Nors, kaip teigia MŽŪO statistika, per pastaruosius du dešimtmečius badaujančių žmonių skaičius stabilizavosi ir šiek tiek (21 proc.) sumažėjo (nuo daugiau kaip milijardo iki 800 milijonų), tačiau kai kuriuose regionuose, ypač Afrikoje, maisto pasiekiamumo stygius yra gėdingiausias socialinis XXI amžiaus skandalas. Juk pasaulyje badauja daugiau kaip 160 milijonų vaikų (iš jų 50 milijonų jaunesni nei penkerių metų) ir beveik pusė visų mažamečių vaikų mirčių (2,8 mln. prarastų gyvybių) kasmet yra susijusi su nepakankamu maitinimusi. Tuo pat metu pusė milijardo pasaulio gyventojų kenčia dėl nutukimo, 1,5 milijardo turi per didelį svorį (iš jų 42 milijonai vaikų iki penkerių metų). Tai yra rimti tokių ligų, kaip diabetas, infarktas, įvairios vėžio formos, faktoriai. Pagaliau žinant, jog daugiau kaip du milijardai žmonių kenčia vadinamąjį „slaptą badą“ dėl mikroelementų (vitaminų, mineralų) stokos jų maisto racione, galima tvirtinti, jog pusė planetos gyventojų turi vienokių ar kitokių maitinimosi problemų. Dėl to globalinė maisto problema laukia neatidėliotino kompleksinio sprendimo, nes biotechnologinė pažanga ir žemės ūkio efektyvumas iškelia galimybes pakankamos ir sveikos dietos užtikrinimui kiekvienam planetos gyventojui. „Pirmą kartą istorijoje žmonija gali patvirtinti, kad blogo maitinimosi nelaimė nėra lemtis ir to gali būti išvengta“, – sakė MŽŪO generalinis sekretorius, brazilas, profesorius Žozė Gracijanas da Silva (Jose Graciano da Silva) lapkričio 20 dieną Tarptautinės mitybos konferencijos dalyviams pristatydamas šiltai sutiktą popiežių Pranciškų, kuris jau plačiai išgarsėjo telkdamas pasaulio bendruomenę skurdo, bado, gamtosaugos klausimų nagrinėjimui.

Žmogiškasis orumas ir brolybės dvasia

Gimtąja ispanų kalba darytame pranešime Šventasis Tėvas pabrėžė minėtų temų tarpusavio ryšius, akcentuodamas, jog kiekvieno žmogaus teisės į maisto saugumą neturi apeiti jokia vyriausybinė ir tarptautinė ekonomikos vystymo, humanitarinės paramos politika. To paprasčiausiai reikalauja pats žmoniškumas, brolybės dvasia, kurią nuolat skatina Bažnyčia, besirūpindama visų žmonių, o ypač marginalizuotų ir atstumtųjų, orumo garantijomis. Popiežius Pranciškus aiškino, kad už daugelį šiandienos globalinių problemų ir už nesibaigiantį badą pirmiausia yra atsakinga darnos stoka tarptautiniame gyvenime. Viena vertus visuotinai pripažįstama, kad dabartinėmis globalizacijos sąlygomis tautų likimai yra kaip niekada persipynę, todėl galima aiškiai kalbėti apie žmoniją kaip vieną tautų šeimą, kurios nariai artimai susiję. Tačiau tuo pat metu santykius tarp tautų ir toliau žaloja abipusiai įtarinėjimai, istorinės praeities sąlygotas nepasitikėjimas, kuris kartais išvirsta į karinę ar ekonominę agresiją, kuri sutrypia užsimezgusią brolišką draugystę. Galiausiai dėl tokių išpuolių, įvairių sankcijų labiausiai kenčia pažeidžiami visuomenės sluoksniai, žmonės, kurie kenčia dėl skurdo, kasdienės duonos ir oraus darbo stokos. Tokiame prieštaringame dabartinio pasaulio gyvenimo kontekste, anot Šventojo Tėvo, būtina pripažinti iki šiol absoliutinamo valstybės suverenumo ribas, nes vadinamųjų nacionalinių interesų prioritetus dažnai skatina atskiros politinės valdžios ir galios siekinančios partinės grupuotės, kurioms yra svetimos bendrosios gerovės nuostatos, įskaitant maisto saugumo užtikrinimą.

„Skaudu matyti, kad kovai su badu ir nepakankama mityba kliudo vadinamieji rinkos prioritetai, pelno primatas, kada gyvybiškai svarbūs maisto produktai nuvertinami iki paprastų prekių lygio, todėl dažnai tampa nepadorių spekuliacijų ir abejotinų finansinių sandėrių objektais“, – apgailestavo popiežius Pranciškus. Jis pastebėjo, kad šiuo metu esant daugybei kalbų ir pretenzijų į prieštaringas naująsias teises, yra gausybė badaujančių, kurių teisės į sveiką maitinimąsi nesulaukia pakankamai dėmesio. Šie vargšai tiesiog prašo savo žmogiškojo orumo pripažinimo, o ne tik labdaringo gailestingumo ir išmaldos. Ir tai nėra kokie nors teoriniai išvedžiojimai, bet praktinio teisingumo reikalavimas, kuris turi būti įgyvendintas atitinkamais įnašais ir maisto produktų paskirstymais. Todėl visos tarptautinės bendruomenės planuose ir veiksmuose pakankamą dėmesį reikia skirti badą kenčiančiųjų teisėms, jas realizuojant, panaudojant humanitarines intervencijas ir skubią pagalbą, ilgalaikio vystymo žemės ūkio ir bendrosios ekonomikos, infrastruktūros srityse pastangas pačia pilniausia prasme, aiškino Šventasis Tėvas. Jis nurodė lygių galimybių maisto pramonės vystymui sudarymą, maisto produktų prieinamumą (taip pat ir pakankamų šeimos pajamų prasme), teisingą tarptautinę prekybą maisto produktais, ekologijos bei klimato kaitos problemų paisymą, atitinkamų teisinių normų sudarymą, techninių galimybių tobulinimą. Visų šių pastangų centre turi būti asmenys, kuriems ypač trūksta kasdienės duonos ir kurie gal jau nustojo galvoti apie normalų gyvenimą, apie šeimą ir visuomeninius santykius, nes priversti kovoti tik dėl išlikimo.

Pertekliaus paradoksas ir solidarumo stoka

Popiežius Pranciškus priminė, kaip šventasis Jonas Paulius II, atidarydamas 1992 metais Pirmąją tarptautinę mitybai skirtą konferenciją, kalbėjo apie maisto atžvilgiu pasaulio bendruomenę ištikusį pertekliaus paradoksą. Iš tikrųjų maisto produktų planetoje pagaminama žymiai daugiau nei reikia visų gyventojų išmaitinimui ir, nepaisiant šios gausos, šimtai milijonų žmonių neturi ką valgyti, tiesiog miršta iš bado. Didžiuliai maisto kiekiai iššvaistomi, išmetami ar dėl perdėto jų vartojimo (esant nutukimui ir viršsvoriui), kai kuriuos kamuoja sunkios ligos, o kur dar maistinės produkcijos panaudojimas visai kitiems tikslams (pragaištingo alkoholio ar degalų gamybai)! Ir šis etinėms nuostatoms ir tiesiog sveikam protui prieštaraujantis paradoksas išlieka, o įvairiuose politiniuose sluoksniuose badą netgi bandoma pateisinti manipuliavimu statistiniais duomenimis, neva, dėl gyventojų pertekliaus, tuščiais išvedžiojimais apie ekonomikos krizę, nacionalinio saugumo poreikius ir pan. Šių iššūkių akivaizdoje, anot Šventojo Tėvo, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į elementaraus solidarumo stoką, kad net kyla įtarimas, jog minėtą sąvoka dabar iš viso stengiamasi pašalinti iš politinio žodyno. Šiuo metu visuomenei labiau būdingas individualizmo, uždarumo ir atskirties augimas. Tai galiausiai iš silpnųjų atima orų gyvenimą bei išprovokuoja jų maištą prieš institucijas, aiškino popiežius Pranciškus. Toks solidarumo stygius su atskirose šalyse ar regionuose kylančiomis revoliucijomis, neigiamai atsiliepia viso pasaulio gyvenimui. Išplėtota nesavanaudiška tarpusavio pagalba, ypač jeigu ji remiasi tikra broliškumo dvasia, gali padėti įveikti pavojingą atskirtį ir nepriteklių ir paskatinti siekti bendrojo gėrio. Vis geriau suvokdami atsakomybę Dievo Kūrėjo planui, žmonės ir tautos geba rodyti didesnę abipusę pagarbą ir pasirengimą padėti, užuot nepaliaujamai tarpusavyje kovoję, žaloję ir skurdinę planetą.

„Valstybės, save suvokdamos, kaip asmenų ir tautų pilietines bendrijas, turi sutartinai veikti ir būti pasirengusios viena kitai pagelbėti pasitelkdamos tarptautinės teisės aktų siūlomus principus ir normatyvus“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Juk kada tiek žmonėms, tiek ir valstybėms bei tarptautinėms institucijoms galioja meilės, teisingumo ir taikos vertybės, jos turi vadovautis dialogo dvasia, būti solidarios. Tada ir visos žmonijos išmaitinimo, aprūpinimo maisto produktais užduotis taps realiai įgyvendinama. To reikia siekti, nes kiekvienas žmogus – moteris, vyras, vaikas, senelis, – nepriklausomai nuo savo rasinio ar tautinio tapatumo, socialinės padėties, turi teisę į šias garantijas, o valstybės, būdamos įpareigotos tarnauti savo piliečiams, privalo neatidėliotinai imtis būtinų žingsnių jų įgyvendinimui. Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi esmingai prisidėti šioje gyvybiškai svarbioje srityje karitatyvine veikla ir mokymu, nuolatiniu dėmesiu pasaulio vargingiesiems, patikino popiežius Pranciškus. Jis pastebėjo, kad būtent šiuo tikslu Šventasis Sostas aktyviai darbuojasi tarptautinėse organizacijose (taip pat MŽŪO) rengiant svarbiausius programinius dokumentus, išryškindamas privalomą bendražmogišką ir krikščionišką kriterijų laikymąsi. Tai reikalinga stabiliam pasaulio tvarkos palaikymui. Tie kriterijai remiasi tiesos, laisvės, teisingumo ir solidarumo vertybėmis, pabrėžiant, jog teisės į maistą, gyvybę ir orią egzistenciją yra artimai susietos, todėl turi būti apgintos nacionaliniais įstatymais bei tarptautinėmis sutartimis. Moralinį įpareigojimą dalintis ekonomine gerove skatina tikrovės suvokimas, ypač tų, kurie kenčia badą ir nepriteklių. „Jeigu mes tikime žmonijos šeimos vienybės principu, tos šeimos, kuri grindžiama bendra Dievo Kūrėjo tėvyste ir visų žmonių brolybe, tada jokia politinio ar ekonominio dominavimo forma, kuria būtų išnaudojamas aprūpinimas maistu, negali būti priimtina ir pateisinama“, – aiškino Šventasis Tėvas. Ypač nuo politinio ir ekonominio išnaudojimo turi būti atsietas rūpinimasis mūsų seserimi ir motina žeme, mūsų planeta, nes tik taip bus išvengta jos žalojimo ir niekinimo ekologine prasme.

Priimtų dokumentų rekomendacijos

Šventasis Tėvas priminė jo girdėtą seno išmintingo žmogaus tvirtinimą, kad Dievas visada atleidžia mūsų prasižengimus, žmonės tai atleidžia kartais, o žemė niekada neatleidžia. Tai – reikšmingas gamtosauginis perspėjimas, kad nepakankamas mūsų motinos Žemės tausojimas, jos žalojimas, gali atvesti prie kerštingo atsako. Tai reikštų mūsų pačių susinaikinimą. Taigi aprūpinant maisto produktais neturi būti jokios diskriminacijos. „Pamaitinti alkaną, išgelbėti gyvybę planetoje turi būti bendro žmonijos sąmoningumo raiška konkrečiais ir suderintais veiksmais“, – linkėjo popiežius Pranciškus, užbaigdamas savo pranešimą. Šventasis Tėvas savo vizito Maisto ir žemės ūkio organizacijoje neapribojo tik kalba Tarptautinės konferencijos dalyviams, bet ir susitiko su šios didžiosios tarptautinės insitucijos, kuriai priklauso 192 pasaulio šalys, personalo darbuotojais bei jų šeimomis. Šiltai juos sveikindamas popiežius Pranciškus linkėjo sėkmės atsakingoje veikloje, tiesiogiai prisiliečiant prie vargstančių ir badaujančių žmonių problemų, sudėtingų žemdirbystės vystymo aktualijų, teisingos tarptautinės prekybos maisto produktais teisinių normų įtvirtinimo. Dėkodamas už šią kompetetingą tarnystę, kuria siekiama sumažinti badą pasaulyje ir skatinti efektyvų bei ekologišką žemės ūkį, Šventasis Tėvas sakė, kad „visose institucijose, bet ypač jūsų (MŽŪO) reikia žmonių, kurie būtų ne vien kvalifikuoti profesionalai, bet ir humaniški, supratingi ir mylintys asmenys. Kviečiu jus būti švelniais ir solidariais su silpnaisiais, sekant pavyzdžiu Jėzaus, kuris prisiėmė žmonijos kančias ir blogį, kviečiu nenuleisti rankų sunkumuose ir padėti vieni kitiems“.

Antroje tarptautinėje mitybos klausimams skirtoje konferencijoje buvo priimti du svarbūs dokumentai: Romos deklaracija dėl mitybos ir Veiksmų programos rėmai, kuriuose išvardytos dešimtys rekomendacijų nacionalinėms vyriausybėms ir tarptautinėms institucijoms, kaip įveikti badą ir prastą gyventojų maitinimąsi, gerinti jų aprūpinimą maisto produktais ir žemės ūkio vystymą. Deklaracijoje patvirtinama kiekvieno teisė į maisto saugumą ir pasiekiamumą ir vyriausybių pareiga ieškoti būdų, kad būtų įveiktos visos bado ir blogo (nesveiko) maitinimosi formos, įskaitant vitaminų bei kitų mikroelementų stygių. Veiksmų programoje pripažįstama, kad praktinis visų šių problemų sprendimas bei įgyvendinimas turi vykti esant plačios apimties dialogui, kuriame dalyvautų žemdirbiai ir pramonininkai, pilietinė visuomenė ir ypač labiausiai pažeidžiami gyventojų sluoksniai, užtikrinant abipusį geranorišką išklausymą ir pagalbą, paremtą geros valios nuostatomis.

Vyriausybės turi parengti ir įgyvendinti nacionalines pakankamo ir sveiko gyventojų maitinimosi nuorodas, žemės ūkio, maisto pramonės, sveikatos apsaugos, švietimo ir atitinkamų investicijų planus bei efektyviai dalyvauti sudarydamos tarptautines sutartis kovai su bado skandalu pasaulyje. Vyriausybės drąsinamos stiprinti vietinį aprūpinimą savais maisto produktais, ypač remiant smulkius žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų šeimų ūkius bei jų kooperacinį bendradarbiavimą ir užtikrinant darbo vietas kuriančios infrastruktūros sklaidą. Prisimenant, kad pakankamas ir sveikas maitinimasis ypač svarbus ankstyvajame kūdikystės amžiuje, pabrėžiamas būtinumas rūpintis nėščių moterų maistu, kūdikių maitinimu pirmosiomis 1000 jų gyvenimo dienų (nuo pradėjimo iki dvejų metų), skatinti maitinimą krūtimi bent pirmus šešis naujagimio gyvenimo mėnesius. Vyriausybės turi prižiūrėti maitinimą mokyklose, stengtis apriboti nesveiko maisto ir gėrimų (su dideliu riebalų, cukraus, druskos kiekiu) prieinamumą vaikams. Pabrėžiamas būtinumas nuolat palaikyti valstybinę bei savanorišką maisto produktų sudėties ir turinio kontrolę, kaip jų kokybės gerinimo ir sveiko maitinimosi pagrindą.

© 2014 „XXI amžius“