Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Budėti – žvelgti į savo vidų

Kun. Vytenis Vaškelis

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis laikas!“ (Mk 13, 33), – moko Kristus, ir šių žodžių prasmė yra vienas iš kertinių mūsų pašaukimo nuolat atsinaujinti Jame akmenų, ant kurių neželia chameleoniško prisitaikėliškumo samanos. Advento pradžioje Viešpats mus ragina budėti prie savo širdies durų. Ar galime būti abejingi teologo Johano Taulerio kvietimui: „Prižiūrėkite savo mintis, žodžius, darbus, veiksmus, apsileidimus, aktyvų dorybių praktikavimą ir kantrų kentėjimą ir rūpestingai saugokite savo vidų ir išorę“.

Kiek daug per mūsų sąmonę praslenka įvairių pavydo, pagiežos, perdėto susirūpinimo ateitimi, maištingų, baimingų, kerštingų, nepadorių ir kitokių minčių! Dažnai tos mintys pralekia kaip skraidantys paukščiai virš galvos – jos ateina ir išeina. Jei mūsų protas nėra apnuodytas tų blogų minčių, kurioms vergauja savo įgeidžius tenkinantys ir priklausomybių pavergti žmonės, mes pasinaudojame savo laisve – akimirksniu atmetame mus gundančias mintis, ir tada nėra jokios asmeninės kaltės, nes nebuvo proto pritarimo ir valios sutikimo. Jei silpnumo ar nuovargio metu prarandame budrumą ir susiviliojame beprotišku nuodėmės pažado saldumu, suklystame ir nusidedame. Tuomet mus gelbsti nuoširdi atgaila, sakramentinė išpažintis.

Dažnai mums puikybė šnabžda, kad turime dėti visas pastangas, idant kiti apie mus susidarytų tik teigiamą nuomonę. Be abejo, stengiamės nesuteikti galimybių jiems apie mus neigiamai kalbėti, bet nesumenkinkime savo tikrosios tapatybės, perdėtai trokšdami tik teigiamo jų įvertinimo bei pagyrimų.

Rašytojas M. Scottas Peckas liudija, kaip, būdamas penkiolikmetis, mokykloje kalbėjosi su klasės draugu: „Staiga supratau, kad ištisas dešimt minučių nuo tada, kai pamačiau savo pažįstamą, iki pat šios akimirkos buvau susirūpinęs tik savimi. Dvi ar tris minutes prieš mums susitinkant galvojau tik, ką protingo galėčiau pasakyti, kad padaryčiau jam įspūdį. Penkias kartu praleistas minutes klausiausi, ką jis kalba, tik todėl, kad galėčiau protingai jam atsakyti. Žvelgiau į jį tik todėl, kad galėčiau pamatyti, kokį įspūdį jam daro mano pastabos. O mums išsiskyrus dvi ar tris minutes tegalvojau apie tai, ką galėjau pasakyti, kad būčiau jam padaręs dar didesnį įspūdį. Jis pats man visiškai nerūpėjo“.

Kai bendraudami su kitu žmogumi išskirtinai susifokusuojame į savo netikrąją savastį, pažeidžiame lygiavertiškumo principą, pažeminame save bei pašnekovą ir paniekiname proto nuolankumo dorybę. Jei atidžiai klausomės pašnekovo tuo metu nesiekdami, jam patikti (nes gana vieno darbo – klausytis), kai reikia, natūraliai bei draugiškai įsiterpiame į pokalbį; ramiai, dalykiškai ir be pataikavimo gaidelių komunikabiliai bendraujame, tada vyksta dialogas, kuris, grindžiamas tiesa, virsta laisvės bei bičiulystės kūrimo oaze.

„Laisvė yra nieko verta, jei turėdami pasirinkimą, ja nesinaudojame... Esame laisvi pakeisti savo gyvenimo istoriją. Esame tikri personažai, o ne paprastos marionetės, galime pasirinkti mūsų gyvenimą lemiančias istorijas. Galime tai padaryti, kadangi aktyviai dalyvaujame mūsų istorijas kuriant. Esame ne tik personažai, bet ir bendraautoriai. Nedaug kas padrąsina taip, kaip suvokimas, kad viskas gali būti kitaip ir kad mūsų vaidmuo turi tam įtakos“, – teigė rašytojas Danielis Tayloras.

Tegul mūsų vidinis gyvenimas būna kasdien stiprinamas krikščioniškų knygų, straipsnių, ypač Biblijos, skaitymu, mąstymu bei pasiryžimu tas pažintas tiesas vykdyti. Tada mumyse nejučiomis formuosis tvirta motyvacijos kryptis visa, kas skleidžia bet kokį melo dvoką, nedvejojant atmesti, o tai, kas veda į tiesą, palaikyti bei puoselėti. Teologas Mutzas įžvalgiai rašė: „Be tvirtų moralinių principų, kurie kiekvienu momentu pristato valiai stiprių motyvų, mus parblokštų aistra, panašiai kaip stipri srovė paglemžia ir nuneša į vandenį įmestą skiedrelę. Remdamiesi tvirtais principais, pagrįstais giliu svarstymu, įstengsime nuslopinti ir ramiai suvaldyti šėlstančią aistrą. Tvirti principai suteikia valiai griežtumo ir žaibiško veikimo malonę ir tuo užtikrina pergalę“.

Taigi būtina, kad žmogus, pažindamas Dievą ir tikėdamas, nuolat augtų meile Jam. Tikintysis, laipsniškai gilindamasis į dieviškojo Apreiškimo tiesas, suvokia, kad jo mąstymo galios vis daugiau įgyja laisvės natūraliai rinktis tą pažintą gėrį, kuris jį daro panašesnį į to gėrio neišsenkamą versmę – Švč. Trejybę. Pasak katekizmo, apdovanotas protu ir valia žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas nesiliaujančiam bendravimui su Juo. Išsiskleidžia jo dvasios sparnai, nes jis ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera. Tuomet jis esti ramus bei budrus ir nenustoja tikėjęs, kad tikrai artėja lemtinga bei palaiminga susitikimo su Viešpačiu „akis į akį“ valanda.

© 2014 „XXI amžius“