|
Apie pažadus, kurių nesilaikoma, ir grasinimus, kurie nebaisūs
Valdas Kilpys
Praėjusi savaitė marga kaip genys toks leitmotyvas tebūnie įvadas mūsų apžvalgai. Kadangi XXI amžius yra viena iš retų išimčių leidinių rinkoje ir laikosi principo, kad turinys yra svarbiau nei rėksminga antraštė, tai galbūt šių komentarų atveju reikėtų sau pačiam įvesti nuostatą, kad tebūnie blogiausios naujienos išsakytos pradžioje, o paskutiniosios būtų šviesios ir viltingos, kad skaitytojas nemanytų, jog viskas tik blogėja, o aplink vien vagys, žulikai ir banditai.
Praėjusi savaitė buvo pažymėta klaikios žmogžudystės ženklu. Pasinaudoti žmonių gerumu sumaniusi žemaitė studentė pakliuvo į piktavalio pinkles ir prarado gyvybę. Tarti, kad dėl to, kas nutiko, yra gaila, matyt, reikštų nepasakyti nieko visai. Tokios netektys priverčia susimąstyti apie gerų darbų ir bausmės prasmę. Ar tokiu atveju apskritai įmanoma adekvati bausmė? O gal mes tiesiog nepastebėjome Dievo mums siunčiamų ženklų? Kaip tokios netektys veikia mus, šios šalies piliečius? Nuoširdžiai viliuosi, kad tokios nelaimės nepadarys Lietuvos panašios į civilizuotas šalis, kur pakeleivingų automobilių stabdymas yra beveik nusikaltimas. Man tranzavimas buvo, yra ir visada išliks liudijimas, kad pasaulis nėra toks blogas, kaip jį bando mums parodyti emocijomis prekiaujantys naujienų fabrikai.
Apie vieną iš naujienų, kuriomis pre kiaujama, įspėjau komentare, rašytame iš karto po suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivo-saugyklos atvykimo prie Lietuvos krantų. Tada prognozavau, kad būtinai atsiras tvirtinančių, kad šio laivo atvykimas yra Lietuvai nenaudingas, nes dujų kaina tikrai nebus mažesnė, nei pasiūlys Gazprom. Ką gi, prognozės pasitvirtino: laikraštienoje ir net televizijose šio mužikiško požiūrio netrūko. Būtent dėl to Energetikos ministras Rokas Masiulis buvo priverstas padaryti pranešimą, kad nėra jokių priežasčių kalbėti apie šilumos brangimą. Priešingai, netgi susidaro prielaidos mažėti šilumos kainai. Toks kainų mažėjimas prognozuojamas įvertinus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus perdavimo, skirstymo ir tiekimo saugumo tarifus. Tačiau šiuo atveju svarbiausia naujiena yra tai, kad nuolaidą iš Gazpromo pavyko išsiderėti tik po to, kai jau buvo visiškai aišku, jog SGD terminalas Lietuvoje veiks ir dar svarbiau, kad LITGAS jau susiderėjo dėl būtinojo kiekio dujų šiam terminalui su Statoil. Tad visiems smulkaus kalibro niekšeliams ir šiaip nelabai informuotiems piliečiams dar kartą siūlau pamąstyti apie dujų kainą: kokia ji būtų buvusi, jei mes nebūtume sugebėję pastatyti terminalo?
Praėjusią savaitę Lietuvoje pirmą kartą viešėjo pareigas pradėjęs eiti naujasis NATO vadovas Jensas Stoltenbergas. Savo pažintį su Lietuva jis pradėjo nuo bene slapčiausio karinio objekto šalyje Karmėlavoje įrengto bunkerio, kuriame visą parą stebima trijų Baltijos šalių oro erdvė. Būtent čia suplaukia visų karinių radarų informacija. Čia veikia ir bendras Baltijos šalių valdymo ir pranešimų centras. Nepatvirtintais duomenimis, čia su J. Stoltenbergu susitikusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė stebėjo, kaip reaguotų sąjungininkai, jei nedraugiški Lietuvai kaimynai imtųsi agresyvių veiksmų. NATO generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo ir D. Grybauskaitės spaudos konferencijoje Aljanso vadovas pareiškė, kad NATO akylai stebi Rusijos pajėgų judėjimą į Ukrainą, ir priminė, kad Lietuvai yra itin svarbus įsipareigojimas dėl tinkamo gynybos finansavimo. J. Stoltenbergas pasveikino Lietuvos siekį kasmet didinti krašto apsaugai skiriamas lėšas.
Šioje vietoje, matyt, pats laikas padaryti nedidelę remarką: esu įsitikinęs, kad jeigu Ukrainoje įvykiai neįgaus kokio nors dramatiško pavidalo, politikai savo įsipareigojimų dėl lėšų kariuomenei nesilaikys. Tai nereiškia, kad finansavimas nebus didinamas apskritai (jis jau dabar yra gerokai ūgtelėjęs), tačiau Lietuvos politinių partijų pasirašytas susitarimas, kur buvo įsipareigota iki 2020 metų pabaigos krašto apsaugos finansavimui skirti 2 proc. BVP, liks neįvykdytas. Priežastys yra dvi. Pirma, likus trims dienoms iki susitarimo pasirašymo, pats krašto apsaugos ministras Juozas Olekas išsakė itin keistą nuomonę. 2016-iesiems 1 proc. BVP, ir toliau kasmet didinti po 0,1 proc. BVP. Tai būtų konkretūs skaičiai, kuriuos, tikiuosi, priimtų visos politinės jėgos ir kurie būtų realūs Lietuvos biudžetui, sakė jis. Šnekant žmoniškai, norimas procentas būtų pasiektas ne 2020 metais, o 2026-aisiais. Kita priežastis susijusi ne su faktais, o paprasčiausia nuojauta Lietuvos Vyriausybėje šiuo metu nėra pakankamai vanagų, kurie suvoktų gynybos reikmių finansavimo svarbą. Kol kas ten tik balandžiai, kurie, pirmai progai pasitaikius, pirks ne gynybos priemones nuo įvairių pavojų, o paprasčiausio lesalo, nes taip tiesiog patogiau. Būtent dėl to išsisukinėjimas nuo įsipareigojimų prasidėjo dar jų net nepasirašius. Bet, grįžtant prie minėtos J. Stoltenbergo ir D. Grybauskaitės spaudos konferencijos, būtina paminėti ir kitą itin didelį atgarsį pasaulyje sukėlusį Prezidentės teiginį, kuris buvo išsakytas būtent toje konferencijoje. Lietuvos Prezidentė pareiškė, jog Rusija tarptautinio terorizmo požymių turinti valstybė. Mes visi matome, kad mūsų kaimynė, Ukrainos kaimynė, elgiasi taip, kaip neturėtų elgtis kaimynė, valstybė, kuriai svarbu tarptautinė teisė ir tarptautiniai įsipareigojimai bei jos pačios pasirašyti susitarimai. Matome, kad šiandien Rytų Ukrainoje yra Rusijos kariuomenė, Rusijos kariai tuo tarpu, kai pati valstybė tai atvirai meluodama neigia. Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius. Tiek galiu pasakyti, penktadienį sakė šalies vadovė. Kiek vėliau, kai viešumoje prasidėjo diskusijos dėl šio pareiškimo, Prezidentė tradiciškai pareiškė, kad nei savo, nei kitų šalių politikų pasisakymų nekomentuos. O jų būta įvairių: nuo alpėjančio palaikymo iki siūlymų nutraukti diplomatinius santykius, tačiau eilinį kartą susidūrus su panašaus pobūdžio nutikimais nevalingai kyla mintis apie Lietuvos situaciją dabartiniu laikotarpiu. Matyt, atėjo laikas atvirai pačių savęs klausti, ar mes vis dar esame parlamentinė valstybė?
Prezidentūra praktiškai perėmė parla mentinės kontrolės funkciją, visų aukščiausių pareigūnų skyrimas ir Vyriausybės veiklos priežiūra D. Grybauskaitės rankose. Kai šalies Parlamentas yra toks neįgalus, demokratijos kiekis valstybėje krinta toks yra esminis dėsnis. Galime džiaugtis itin sėkmingais energetikos, vidaus reikalų ministrų ir generalinio policijos komisaro skyrimais, tačiau su demokratiniais procesais tai turi labai mažai ką bendro. Žvelgiant valstybiškai, tokie procesai jaudina, tačiau kaltinti Prezidentūrą dėl to irgi negalima. Kai Seimas toks neįgalus, Prezidentūra gali sau leisti taip elgtis.
Toliau tęsiasi sujudimas dėl artėjančių rinkimų į savivaldą. Apie savo kandidatus šią savaitę prabilo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) bei Rusų aljansas. Nenuostabu, kad šių dviejų politinių jėgų sąrašai bus bendri. Kandidatus planuojama kelti 15-oje savivaldybių, per spaudos konferenciją ketvirtadienį Seime pranešė LLRA pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Pats Europos Parlamento narys V. Tomaševskis yra kandidatas į sostinės merus, Rusų aljanso atstovė Irina Rozova kandidatuos į uostamiesčio mero postą, o LLRA atstovas Seimo narys Zbignevas Jedinskis bus kandidatas į Švenčionių rajono merus. Ambicijos nemenkos, tačiau, rašydamas apie šiuos faktus, pirmiausia noriu pasakyti paprastą dalyką: Lietuvos politinės jėgos praktiškai yra susitaikiusios su tam tikrų valstybės teritorijų praradimu. Per paskutiniuosius rinkimus šio straipsnio autoriui teko atsakomybė pačiam padirbėti vadinamuosiuose probleminiuose rajonuose. Buvo rengiami susitikimai, į dėžutes mėtomi bukletai. Atspėkite iš vieno karto, ar Vilnijos krašte pavyko rasti bent vieną agitacijai skirtą lapelį su dešiniojo ar socdemiško politiko veidu? Ne. Vienintelė politinė jėga, kuri nepabijojo viešintis toje Lietuvos dalyje, buvo... darbiečiai. Tad apie kokią minimų rajonų integraciją ar lietuviškumo plėtrą gali kalbėti politikai, kai patys net piršto nepajudina, kad atsirastų alternatyva LLRA ar Rusų aljansui?
Šią savaitę pasienyje su Rusija vėl susidarė transporto kamščiai. Rusijos pasieniečiai pradėjo griežčiau tikrinti (o iš tiesų vilkinti) transportą su lietuviškais numeriais. Ekonomistai skambina pavojaus varpais, tvirtina, kad tai stipriai paveiks Lietuvos ekonomiką. SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda tvirtina, kad dėl Rusijos taikomo embargo transporto verslo nuostoliai gali sudaryti iki 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai tikrai nedžiugina, ypač žinant, kad transporto verslas užima nemenką Lietuvos verslo dalį. Matyt, susiduriame su situacija, kai vienintelė išeitis yra pasukti vairą Vakarų kryptimi. Lieka tikėtis, kad mūsų transporto srityje dirbantys verslininkai susidoros su neišvengiamu iššūkiu. Tiesą pasakius, faktas, kad iki šiol lietuviški sunkvežimiai be kliūčių važinėjo Rytų kryptimi, yra tam tikras stebuklas. Smagu ir tai, kad transportininkai elgiasi gerokai solidžiau nei pieno perdirbėjai. Jie nepuola vaidinti nuskriaustųjų, neinkščia ir nerauda prašydami europinių kompensacijų, o nuosekliai pluša ieškodami naujų galimybių, puikiai suvokdami, kad darbas su Rusija duoda gerą pelną, bet niekada negali būti tikras, kada šis aukso upelis išseks.
Dar viena naujiena susijusi su referendumų reikalu. Nuo kitų metų rengti referendumus gali tapti gerokai sunkiau. Piliečių iniciatyvą, net paremtą 300 tūkst. parašų, galėtų blokuoti Seimas, jei būtų įtartas prieštaravimas Konstitucijos nuostatoms. Savaime suprantama, iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip demokratijos ribojimas. Tačiau pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų su Lietuvos finansų sistema, jei dėl biudžeto balsuotų vien iš pašalpų gyvenantys piliečiai? Arba kokioje būklėje atsidurtų SODRA, jei nutarimus priiminėtų vien pensininkų minios? Viskas sužlugtų per kelis mėnesius. Tad kalbant apie referendumus tam tikras filtras yra būtinas, nes, kaip parodė praktika, net 300 tūkst. parašų pasitelkus neprastą finansavimą yra surenkami be didelio vargo. Dar vienas svarbus aspektas yra sietinas su galimybe viename referendume užduoti kelis klausimus iš karto. Jei bus įtvirtinta nuostata, kuri įpareigos visuotiniam balsavimui teikti tik vieną aiškų klausimą, o ne suplakti kelis, bus labai didelis pasiekimas.
Paskutinės dvi žinios yra tradiciškai karinės. Penktadienį Lietuva šventė Kariuomenės dieną. Ta proga Vilniuje tradiciškai buvo rengiama Lietuvos kariuomenės apdovanojimų Lietuvos karžygys ceremonija. Gaila, kad Lietuvos televizija netransliavo iškilmingos ceremonijos, kuri vyko Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Ten buvo pagerbti ir apdovanoti kariai ir civiliai, savo kilniais poelgiais ir pasiaukojančia tarnyba garsinę Tėvynę ir kariuomenę. Smagiausia yra tai, kad nominacija Už išaugintus ir išauklėtus Lietuvos kariuomenės karius pagerbti Rima ir Antanas Navikai. Trys jų sūnūs pasirinko kario profesiją ir garbingai tarnauja įvairiuose Lietuvos kariuomenės padaliniuose. Kai yra tokių šeimų, Lietuva gyvuoja ir gyvuos. Ypač žinant, kad visai netrukus, gal kitais metais, mūsų žemę turėtų pasiekti ir JAV tankai. Tai antroji militaristinė žinia, pasiekusi mūsų šalies viešąją erdvę praėjusią savaitę.
© 2014 XXI amžius
|