Lietuvos
kultūros
galerija

Penktadienio pokalbiai

Vydūno mums paliktas patarimas: dvasia svarbesnė už materiją

Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius 2012 metų vasarą

Su dukraite Migle Palangoje prie Vydūno skulptūros Asmeninio albumo nuotraukos

Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius 2014 metų vasarą sode

Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius 2011 metų rugsėjį

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija už darbus ugdant tautinę savimonę, Vydūno idėjų skleidimą ir įprasminimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą šiemet paskirta filosofui, humanitarinių mokslų daktarui, docentui Vaclovui BAGDONAVIČIUI. Su laureatu, ilgamečiu Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto darbuotoju ir direktoriumi, redagavusiu almanachus „Ramuva“, „Naujoji sąmonė“, buvusiu „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ bei „Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ (anglų k.) vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalų „Filosofija. Sociologija“, „Humanistica“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, žurnalo „Logos“, almanachų „Acta Orientalia Vilnensia“, „Kultūrologija“ redakcinės kolegijos nariu, šešių knygų, apie 300 straipsnių autoriumi, Vydūno draugijos įkūrėju ir ilgamečiu jos vadovu, parengusiu Vydūno raštus (4 tomai), Lietuvos kultūros fondo valdybos, Tautos namų santaros tarybos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariu, Pagėgių krašto Garbės piliečiu, apdovanotu Čikagos Vydūno fondo premija, pirmo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Tautai ir Vilniui“, kalbėjomės apie Vydūną ir jo idėjų svarbą mums šiandien.

Prisiminkite jaunystę. Kaip pasirinkote lietuvių kalbos ir literatūros studijas?

Toks polinkis buvo nuo mažens – knygos man buvo svarbiausias dalykas. Pradėjau skaityti septynerių, nors į mokyklą, kadangi buvau mažo ūgio, tėvai leido tik aštuonerių. Tad į mokyklą nuėjau jau mokėdamas skaityti – išmokė mama. Pirmoje klasėje jau skaičiau knygas. Kai prieš mokslo metus parsinešdavau iš mokyklos vadovėlius, visus nustumdavau į šalį, o rankose – „Skaitiniai“, juose rasdavau atgaivą...

Mokykloje sekėsi lietuvių kalba, neblogai rašydavau rašinius. Ryškesnis postūmis įvyko aštuntoje klasėje. Baigus Bubių septynmetę mokyklą, metus teko mokytis Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Ten dirbo lituanistas Jonas Adomaitis, žymus mokytojas, kartu su kolega Tomu Stoniu išvertęs vadovėlį aukštosioms mokykloms Vakarų Europos literatūra, – toks dvitomis buvo išleistas pokariu. Ta knyga jau tada man kažkaip pateko į rankas, ir aš ją skaičiau. Jonas Adomaitis buvo didelės erudicijos žmogus. Įstojęs į universitetą jį lygindavau su mums dėsčiusiais profesoriais, kuriems, kaip man tada atrodė, savo lygiu jis nenusileido. Jo literatūros pamokos buvo kaip paskaitos, kurios ne tik davė labai daug žinių, bet ir įdiegė didelę pagarbą tautai, jos praeičiai, kultūrai, jos kūrėjams. O buvo tarybiniai laikai. J. Adomaitis buvo griežtokas, turėjo stiprų humoro jausmą, smagiai pašiepdavo mokinių silpnybes, – nebuvo toks, kurį visi mokiniai įsimylėtų kaip mokytoją. Paskui perėjau į Bazilionų vidurinę mokyklą, kurią baigė ir filosofas Romualdas Ozolas. Ten lygis buvo kitoks, kaimiškos mokyklos, lituanistikoje jaučiausi kaip profesorius. Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse apsisprendžiau, kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą arba žurnalistiką.

Kas lėmė, kad pasirinkote būtent lietuvių kalbą ir literatūrą, o ne žurnalistiką?

Kai prasitardavau namuose, kad domina žurnalistika, kad gal ją norėčiau studijuoti, mama stengdavosi atkalbėti nuo tokio pasirinkimo, nes būgštavo, kad, tapus žurnalistu, gali tekti rašyti prieš kunigus, prieš bažnyčią. Tokių rašymų tada buvo pilni laikraščiai. O tikėjimo tradicijos mūsų šeimoje buvo gilios, į Kurtuvėnų bažnyčią, kuri buvo už 6 kilometrų nuo namų, mama vesdavosi beveik kiekvieną sekmadienį. Ji sakydavo: „Kas bus, kas nebus, o mano vaikai Dievo neatsižadės“. Tas šventas mamos noras mus apsaugoti nuo netikėjimo kažkaip persmelkė sąmonę, o gal ir pasąmonę, ir Dievas tarsi visą laiką buvo kartu, net ir tada, kai tikėjimas kiek apsilpdavo ir bažnyčia kiek toliau pasirodydavo esanti. Nuo stojimo į žurnalistiką sulaikė ne tik šis su religija susijęs motyvas – gal pabūgta dėl didelio konkurso, gal dar dėl kažko suabejota, tad studijoms pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą.

O kaip susidomėjote Vydūnu? Net lietuvių kalbos ir literatūros studijose jam negalėjo būti skiriama daug dėmesio...

Mokykloje apie Vydūną nieko nežinojau, studijuojant į programą jis įėjo kaip nesvarbus buržuazinis rašytojas. Literatūros sąraše buvo nurodyti keli jo veikalai, kuriuos reikia perskaityti. Man to užteko. Reikėjo perskaityti krūvas knygų, ne visas ir perskaitydavau, laimė,Vydūno perskaičiau ir Probočių šešėlius, ir Amžiną ugnį, ir Pasaulio gaisrą. Literatūrinė nuojauta leido suvokti intelektinį šių monumentalių dramų gilumą ir estetinį poveikį. Jos tiesiog sukrėtė. Toks sukrėtimas būna nuėjus į gerą spektaklį ar koncertą, perskaičius gerą knygą, nors po kurio laiko ir pasimiršta... Galėjo pasimiršti ir Vydūno dramų poveikis, bet aplinkybių dėka jį prisiminiau. Baigęs studijas buvau paliktas dirbti Vilniaus universitete, įstojau į aspirantūrą, reikėjo rinktis mokslinio darbo temą. Galvojau apie daug ką. Kaip tik tada į Lietuvą iš Berlyno atvyko žymus baltistas profesorius Viktoras Falkenhanas, su juo Vilniaus universitete buvo suorganizuotas susitikimas. Nuėjau į jį, Falkenhanas pasakojo, kaip gyveno Tilžėje (jo tėvas buvo mokytojas), kaip iš Vydūno parašyto vadovėlio išmoko lietuvių kalbą, kaip susipažino su juo pačiu ir kokį didelį poveikį jo besiformuojančiai pasaulėžiūrai padarė šis lietuvis mąstytojas ir kūrėjas. Žymus baltistas sakė, kad Vydūno kūryba yra pasaulinio lygio, o jis pats esąs šekspyriškos dvasios. Kai ši paskaita susisiejo su įspūdžiais, kuriuos patyriau skaitydamas Vydūno dramas, apsisprendžiau labai greitai.

Laimė, tuo metu VU Lietuvių literatūros katedros vedėjas buvo prof. Jurgis Lebedys; kai jam pasakiau savo sumanymą, jis pritarė. Žinoma, iš kitų tokio pritarimo nesulaukiau, net ir bičiuliškai man nusiteikę dėstytojai sakė: „Prapulsi, Vydūnas konjunktūriškai neparankus, bus labai sunku vien dėl ideologijos“, bet šviesaus atminimo J. Lebedys mane nuramino: „Susidorosim“.

Tad kokia tema nusprendėte rašyti mokslinį darbą?

Iš savo nežinojimo ar godumo temą pasirinkau labai glaustai užrašomą, bet itin plačią – „Vydūnas“. Įsivaizduokite bandymą aprėpti viską, kas tame žodyje telpa... Galvojau, parašysiu disertaciją, kuri taps monografija apie Vydūną: persiskaitysiu, panagrinėsiu, pasiknaisiosiu po periodiką ir rankraštynus, sudėliosiu viską, bus solidi knyga. Kai pradėjau labiau gilintis, analizuoti, o ne tik paskaitęs išgyventi, ko pakanka šiaip skaitytojui, supratau, kad viskas ne taip paprasta – klausimų kas, kodėl ir kaip vis daugėjo. Reikėjo aptarti kontekstą, kuriame Vydūnas formavosi, atskleisti filosofinius jo dramų pagrindus, jį patį parodyti kaip Mažosios Lietuvos veikėją, kovotoją už lietuvybę, nes būtent toks būdamas jis ir suformavo kaip kūrėjas ir filosofas. Tad Vydūnas, kaip reiškinys, pasirodė nelengvai aprėpiamas. Prisiminiau, kaip kolegos mane įspėjo, kad prapulsiu. Bridau į tą sunkiai išbrendamą temą, buvo klaidų. Mirė prof. J. Lebedys, likau be mokslinio vadovo, gerokai sutrikau, „plaukiojau“. Tos pastangos plačiai aprėpti kainavo daug darbo ir laiko, vis gilinausi, o disertacijos kaip nėra, taip nėra. Parašiau ją vėluodamas, neužteko aspirantūrai skirto laiko. Teko susiaurinti temą, apsiriboti filosofiniais Vydūno kūrybos pagrindais, nors buvo sukaupta ir kita gausi medžiaga. Ji ir toliau nedavė ramybės – parašęs ir apsigynęs disertaciją, gavęs mokslinį laipsnį, negalėjau mesti jos į šalį, tiesiog negalėjau atsisveikinti su Vydūnu. Laimė, tuo metu komplektavo Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno instituto darbuotojus, priėmė ir mane. Čia galėjau pritaikyti žinias apie Vydūną ir tęsti tyrinėjimus. Visam gyvenimui įklimpau į Vydūną.

Kaip derinote sovietinę ir vydūniškąją filosofiją? Ar konfliktų nebuvo?

Ideologinis prieštaravimas akivaizdus. Tuometinės ideologijos pagrindas buvo marksistinė filosofija, dialektinis ir istorinis materializmas, o Vydūno filosofija – idealistinės krypties, mistinė, susijusi su Rytais. Sovietinei konjunktūrai vydūniškasis idealizmas buvo nepriimtinas, bet ji neatmetė jo humanizmo. Vydūniškąją žmoniškumo sampratą gudraujant buvo galima derinti su vadinamuoju socialistiniu humanizmu. Tarybiniais laikais nebuvo beatodairiškai atmetama visa, kas susiję su filosofijos paveldu. Jis irgi buvo tyrinėjamas ir vertinamas, žinoma, iš marksistinių pozicijų. Ir man monografijos Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai įžangoje reikėjo pasakyti, kad tai yra pirmas darbas, kuriame iš marksistinių pozicijų analizuojamas ir vertinamas filosofinis Vydūno palikimas. Reikėjo tam tikrų žaibolaidžių, pacituoti šį tą iš marksizmo klasikų, bent minimaliai paminėti kai ką, kas nepriimtina socialistinei visuomenei. Tačiau nagrinėjamo objekto analizė turėjo būti objektyvi ir profesionali, neprofanuojanti pačios filosofijos bei rimtų jos tyrimo metodų. Visi žmonės, kurie dirbo filosofijoje, dirbo rimtai, toli gražu nebuvo buki marksistinės ideologijos ruporai, nors ir turėjo prie tos ideologijos prisitaikyti. Retas kuris buvo nuoširdus tos ideologijos išpažinėjas. Būtent to meto filosofai ugdė kritinį visuomenės mąstymą, formavo, kiek tik anomis sąlygomis buvo įmanoma, objektyvų požiūrį į tuometinę tikrovę. Ne vienas iš jų prisidėjo prie idėjinių Sąjūdžio pagrindų kūrimo. Tad ir aš, darbuodamasis vydūnistikoje, jaučiau stiprų filosofų bendrijos palaikymą. Ypatingą dėkingumą jaučiu etikos mokslo ir visuomenės dorovinės kultūros Lietuvoje puoselėtojui doc. dr. Vincentui Žemaičiui, kurį laikau vienu iš svarbiausių savo mokytojų.

Ką Jūsų gyvenime pakeitė domėjimas Vydūnu?

Gal netikslu būtų sakyti „pakeitė“. Mano pažintis su Vydūnu prasidėjo anksti, po studijų, kai dar tik formavausi kaip savarankiškai mąstantis žmogus, kaip mokslininkas, tautos pilietis. Studijavau, tyrinėjau, gilinausi ir pats to tyrinėjimo objekto veikiamas formavausi. Jei ne Vydūnas, gal tam formavimuisi būtų reikšminga buvę kažkas kita, ir dabar būčiau kitoks. Vydūnas nepakeitė kažką mano gyvenime, tik jo gyvenimo pavyzdys ir išmintis mane formavo. Man jo filosofija ne kaip tyrėjui, o kaip paprasčiausiam žmogui, lietuviui pasirodė priimtina be jokių išlygų, pakankamai aiškiai atsakanti į gyvenimo klausimus. Mano kelrodė žvaigždė – Vydūnas.

O ar labai didelis šio filosofo idealizmas? Tai, kad jauti, kad jo negali pasiekti, kad visi aplinkui yra labai toli nuo to idealo, dauguma net nežiūri į tą pusę?

Išpažįstamas idealas, jeigu ir nepavyksta tiksliai pagal jį gyventi, verčia į jį orientuotis ir pasitempti, stengtis jo siekti. Gyvenimas yra gyvenimas, jis yra gana grubus, klaidus, prieštaringas, besikertantis su idealais, bet jis prasmingas tik tada, kai siekiama idealų, kai nuosekliai einama jų rodoma kryptimi. Gyvenimas yra kūryba, ieškojimas, kuriam reikalinga kryptis, vertybių orientyrai ir šviesa, antraip žmogus krypties neturi ir plaukia pasroviui, t. y. gyvena bet kaip. Toks į idealą orientuotas gyvenimas, kaip pasakytų Vydūnas, „yra kelionė tobuluman“. Vydūno dėka sustiprėjo ir tapo labiau intelektualiai pagrįstas mano santykis su Dievu (jaunystės metais ateizmas buvo gerokai paveikęs mano jauną sielą), susiformavo pagarbus požiūris į senąją baltiškąją kultūrą, senąjį tikėjimą, į krikščionišką kultūrą. Susiformavo samprata ne tik apie jų skirtumus, bet ir giluminę dermę. Vydūnas įgalino šiuos tikėjimus suvokti ne kaip konfliktiškus, t. y. nesuabsoliutinti istorinių jų sandūros konfliktiškumo padarinių, o pažvelgti į juos metareliginiu požiūriu – kaip į skirtingus žmonijai duoto religingumo raiškos būdus. Apskritai Vydūnas, kaip mąstytojas, atstovauja ne vienai konfesijai, moko žmones būti geresniais savo konfesijos atstovais: krikščionį – geru krikščionimi, musulmoną – geru musulmonu, induistą – geru induistu, nes visų pagrindinis tikslas esąs tas pats.

Vydūno mintimis persiėmęs, atėjęs į bažnyčią nesijauti, kad čia reikia pamiršti savo lietuviškumą ir jo šaknis, o pabuvojęs Ramuvos apeigose nejauti, kad prasikaltai tam Dievui, kuriam atidavei pagarbą katalikiškų apeigų metu. Tokia jausena pirmiausia atsirado dėl Vydūno poveikio, o ją sustiprino šiokia tokia pažintis su įvairiomis religijomis (daugiausia Rytų) bei religijotyrininkų darbais. Apie Vydūną ir jo reikšmę mūsų tautos dvasinei kultūrai lyg ir pasakiau nemažai, tačiau, matyt, dar ne tiek, kad visa apimtimi atsiskleistų tikroji jo didybė. Tai stengiuosi daryti dabar rašoma monografija, kurioje labiau konceptualiai ir faktografiškai argumentuojamas mano žinojimas apie Vydūną, kurio jaučiuosi dar neišsakęs pakankamai aiškiai. Labai norisi, kad neliktų jokio pagrindo įvairaus pobūdžio spekuliacijoms ir gandams apie šį iškilų mūsų tautos dvasios galiūną.

Kuo Vydūnas turėtų mums būti ypač reikšmingas šiandien?

Pirmiausia, vertybine orientacija. Vydūnas yra sakęs: ateities kultūra – žmoniškumo kultūra. Reikia siekti ne materialaus turto, o daugiau žmoniškumo. Prioritetas – dvasinė kultūra. Mes patys imame aiškiai suvokti, kaip mus dvasiškai skurdina paviršinė vartotojiška kultūra, pajutome, kaip ji mus apraizgo, tiesiog pavergia. Esame tarsi laisvi, bet ir nelaisvi. Vydūnas ypač aktualus šia prasme. Užtenka prisiminti jo XX amžiaus pradžioje parašytą misteriją Probočių šešėliai, kurioje vaizduojama atbundančios Lietuvos situacija. Tauta pabusi veržiasi: „Praturtėsim, ekonomiką vystysim“, pastatomas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai, o Tautvydas, pagrindinis misterijos herojus, tą paminklą nuverčia – dvasiai reikia statyti paminklą, orientuotis į gelmę, dvasinę šviesą, o ne į paviršinius dalykus. Pasak Vydūno, žmogui ir tautai reikia eiti Dievopi (link Dievo). Ar mes tikrai ta kryptimi einame? Labai praverstų Vydūno požiūris į tautos misiją pasaulio ir žmonijos raidoje. Jis, galima sakyti, iš savo filosofijos pozicijų sprendė tą problemą, kuri šiandien ypač jaudina mus – tai tautos likimas globalizacijos procese. Žvelgiant šiandienos požiūriu, sprendė išmintingai. Žmonijos, kuri yra brolija dvasioje, vienijimasis turįs vykti kartu su tautų stiprėjimu, jų dvasios galių suklestėjimu. Kuo stipresni ir tobulesni bus besivieniją elementai, tuo stipresnė, darnesnė ir dvasiškai turtingesnė bus vieningoji žmonija, tuo tiesesnis bus jos kelias Dievop. Kai prieš kelias dienas per radiją klausiausi Strasbūre apie tai kalbantį popiežių Pranciškų, man atrodė, kad jis tiesiog perpasakoja Vydūno mintis.

Pakalbėkime ir apie sveikatingumo idėjas Vydūno kūryboje. Jo knygą „Sveikata, jaunumas, grožė“ turbūt galima pavadinti pirmu lietuvišku sveikos gyvensenos vadovėliu?

Tai – iš tikro pirmasis mūsuose sveikatos vadovėlis, ir ne bet koks, ne vien medicinos žinių ar higienos reikalavimų ir su jais susijusių patarimų sąvadas. Tai – konceptualus, filosofine-religine žmogaus ir jo gyvenimo prasmės samprata bei asmenine patirtimi grįstas veikalas. Jame žmogaus sveikata traktuojama kaip Dievo dovana, kurią reikia tausoti ir stiprinti kaip prasmingo, į dvasios laisvę orientuoto gyvenimo sąlygą. Dabar yra daug literatūros apie sveikatą, ypač apie sveiką gyvenseną, mitybą, kūno ir psichikos higieną. Vydūnas šiame veikale irgi apie tai daug pasakė, tačiau nesitenkino vien materialiąja tų dalykų puse, o išryškino juos kaip harmoningos dvasios valdomos visumos elementus, priklausančius vienas nuo kito. Net paprasčiausi dalykai – kvėpavimas, mityba, miegas, darbo ir poilsio režimas, namų aplinka – reikšmingai veikia ne tik psichinę savijautą, bet ir mąstymo kokybę, dvasinę būseną. O tikrasis šių dalykų šeimininkas ir derintojas yra dvasinis žmogaus Aš. Pritardamas plačiai paplitusiam garsiajam posakiui sveikame kūne ir sveika siela, Vydūnas jame labiau pabrėžia sielos primatą.  Anot jo, sveika siela modeliuoja sveiką kūną ir yra jo sveikatos garantas. Žmogaus kūnas skirtas tarnauti, o jo gyvenimas tvarkomas pagal gamtos dėsnius, tad juo rūpinantis nereikia kliudyti tiems dėsniams reikštis ir jam nepakenkti. O pakenkiama, kai žmoguje viršų paima gyvūniškajam pradui priklausantys žemesnieji jausmai, geismai, aistros.

Kai jie užgožia dvasinį pradą ir ima patys valdyti, kūnas irgi patenka jų valion ir pajungiamas jiems tenkinti, tuo dažniausiai pažeidžiant kūno gyvastį tvarkančius gamtos dėsnius ir taip pakenkiant sveikatai.

Turbūt svarbu suvokti Vydūno sveikatingumo sistemos galią – jis, jaunystėje susirgęs džiova, tuo metu nepagydoma liga, sugebėjo  pasveikti ir pragyveno 84 metus, tiek daug nuveikė...

Be abejo, Vydūnas pats savimi įrodė šios sveikatos stiprinimo sistemos galimybes. Jo knygoje „Sveikata, jaunumas grožė“ kaip tik ir atsiskleidžia asmeninė patirtis. Žinoma, jis atidžiai studijavo tos srities literatūrą, bet daug ką iš to, kas ten aprašyta, pats išbandė ir tuo remdamasis susikūrė praktinę savo sveikos gyvensenos, padedančios siekti skaidraus dvasingumo, sistemą. Kartais sako, jog Vydūnas buvo padebesiais skraidęs idealistas, skelbęs neįgyvendinamus dalykus. Bet jis pats juos kaip tik ir įgyvendino, tuo parodydamas jų galimybes. Ir aprašė jis ne kokius sufantazuotus, o labai realius ir gana paprastus su sveikata susijusius dalykus – pavyzdžiui, įvairioms kūno reikmėms (apsiraminimui, apsivalymui, sušilimui, atsigaivinimui) sureguliuoti skirtą kvėpavimą, ką, kiek ir kaip valgyti įvairaus kūno sudėjimo ar įvairių sveikatos problemų turintiems žmonėms. Vydūnas parodo, kad gerai sveikatai palaikyti tereikia tik žmogaus nusistatymo ir valingumo, pasistengti, kad kely šviestų dvasios šviesa, ir eiti jos kryptim. Toji šviesą žmogų pasitiks ir jį palaikys bei sustiprins.

Vydūnas daug padėjo jums gyventi? Kuo labiausiai?

Apie tai jau kalbėjau, atsakydamas į vieną iš ankstesnių Jūsų klausimų. Vydūnas man labiausiai padėjo tuo, kad jo idėjų veikiamas nuo jaunystės formavausi kaip žmogus, tyrėjas, pilietis, jo dėka manyje sustiprėjo Dievo pajauta, išsiugdė tolerancijos įvairiems požiūriams jausmas. Manau, kad gyvendamas nejučia daug kur vadovavausi vydūniškajai išminčiai veikiant išsikristalizavusiais principais ir nugyvenau gyvenimą, kuriuo esu patenkintas. Pavyko šeimyninis gyvenimas, džiaugiuosi savo vaikais, anūkais, kuriems dabar skiriu daug laiko ir dėmesio. Nepasakyčiau, kad gyvenu asketiškai, bet mano vertybinės orientacijos yra nukreiptos ne į spėkos ir medžiagos pusę, o į ten, iš kur sklinda dvasios šviesa. Dėl to vėlgi „kaltas“ Vydūnas. Gyvenimas, žinoma, nėra lengvas, visko būna, veikia ir žmoniškumas, bet džiaugiesi, kad jam nepataikauji ir neiškrypsti iš svarbiausiais orientyrais nužymėto kelio.

Kaip būtų galima apibendrinti mūsų pokalbį?

Apibendrindamas norėčiau pakartoti tai, ką senokai esu sakęs vienos Vydūno sukakties proga. Vydūną galime laikyti savuoju dvasios ugdymo klasiku. Žinoma, pasaulyje yra didžiulis žmogaus dvasios galybę išlaisvinti ir ugdyti padedąs mokymų lobynas ir iš jo galima daug ką tiesiai pasiimti. Bet Vydūnas yra būtent lietuviškasis to lobyno suvokėjas ir šio suvokimo mokytojas, kol kas dar nepralenktas sąsajų tarp to lobyno ir lietuvių tautos dvasinių pagrindų tiesėjas, ne tik žmogaus, bet ir tautos būties paslapčių aiškintojas. Tuo jis mūsų kultūroje yra unikalus, turi užimti savo vietą jos didžiųjų kūrėjų gretose. Nepakeis jis nei Maironio, nei Čiurlionio, nei Krėvės, nei Putino, kaip nė vienas iš jų nepakeis Vydūno. Tačiau bent vieną jų iš tų gretų išstūmus, atsirastų didelė skaudžiai žiojėjanti tuštuma. Vydūno vieta ilgai buvo tąja žiojėjančia tuštuma, bet tvirtai tikėkime, kad dabar jau nebebus. Šiandien galiu pasakyti, kad Vydūno vieta tikrai yra aiškiai matoma tarp didžiųjų tautos asmenybių. Jaučiuosi prie to bent šiek tiek prisidėjęs ir džiaugiuosi, kad tai buvo įvertinta šia garbinga premija.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

© 2014 „XXI amžius“