Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Penktadienio pokalbiai

Vydūno mums paliktas patarimas: dvasia svarbesnė už materiją

Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius 2012 metų vasarą

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija už darbus ugdant tautinę savimonę, Vydūno idėjų skleidimą ir įprasminimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą šiemet paskirta filosofui, humanitarinių mokslų daktarui, docentui Vaclovui BAGDONAVIČIUI. Su laureatu, ilgamečiu Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto darbuotoju ir direktoriumi, redagavusiu almanachus „Ramuva“, „Naujoji sąmonė“, buvusiu „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ bei „Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ (anglų k.) vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalų „Filosofija. Sociologija“, „Humanistica“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, žurnalo „Logos“, almanachų „Acta Orientalia Vilnensia“, „Kultūrologija“ redakcinės kolegijos nariu, šešių knygų, apie 300 straipsnių autoriumi, Vydūno draugijos įkūrėju ir ilgamečiu jos vadovu, parengusiu Vydūno raštus (4 tomai), Lietuvos kultūros fondo valdybos, Tautos namų santaros tarybos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariu, Pagėgių krašto Garbės piliečiu, apdovanotu Čikagos Vydūno fondo premija, pirmo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Tautai ir Vilniui“, kalbėjomės apie Vydūną ir jo idėjų svarbą mums šiandien.

Kronika

Siuviniai ir kelionių įspūdžiai

Elena Rimkienė prie savo siuvinėtų paveikslų

PANEVĖŽYS. Parko bibliotekoje (Parko g. 37) į pasibuvimą drauge rinkosi senjorų klubo „Pabūkime kartu“ nariai. Tąkart čia vyko panevėžietės tautodailininkės Elenos Rimkienės parodos „Išsiuvinėti kelionių įspūdžiai“ atidarymas. Savo parodą ir pomėgius renginio metu susirinkusiems pristatė pati renginio kaltininkė, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ekonomistė E. Rimkienė. Renginio viešnia sakė, jog ši paroda jai dvidešimta. „Turiu du pomėgius – siuvinėjimą ir keliones. Džiaugiuosi šeimos palaikymu, nes abu malonumai nepigūs – vien geri rėmai kiek kainuoja, o dar medžiagos, siūlai, schemos... O apie keliones išvis patyliu, – juokėsi ji. – Visus metus taupau, o atostogų metu stengiuosi išvažiuoti į bent vieną pažintinę kelionę. Mano tikslas – ne gulėti, o ką nors naujo pamatyti, išgirsti, sužinoti... Trumpiau ar ilgiau esu pabuvojusi daugiau kaip 40 šalių: Meksikoje, Tailande, Kinijoje, Irane, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, JAV, Kanadoje, Austrijoje... Labai vilioja Mongolija, Sibiras, Australija. Tikiuosi, kad kada nors pavyks aplankyti ir šiuos kraštus“, – ateities planais dalinosi E. Rimkienė.

Kronika

Mykolo Žilinsko atminimas

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atidaryta dailės paroda „Nuo fiordų iki Alpių viršukalnių: Europos peizažai iš Mykolo Žilinsko (1904–1992) kolekcijos“. Paroda dedikuota žymaus lietuvių kolekcininko ir meno mecenato Mykolo Žilinsko 110-osioms gimimo metinėms.

Galerijos vestibiulyje stovi skulptūrinis šio iškilaus mūsų tautiečio portretas, tarsi žvelgiąs į kiekvieną čia ateinantį lankytoją. Meno mecenato dovanoti paveikslai parodoje užima tris sales, kuriose eksponuojama daugiau nei 80 Europos peizažų, sukurtų įvairių Europos XIII–XX amžių dailininkų. Beveik pusė jų eksponuojama pirmą kartą. Bet ir tai – tik labai maža dalis kūrinių, kuriuos M. Žilinskas dovanojo Lietuvai, Kaunui, daug metų gyvendamas priverstinėje emigracijoje Vakarų Berlyne. Tarpukariu jis atsakingose pareigose tarnavo tuometiniame Ministrų kabinete, o atėjus sovietams, tokių žmonių kelias buvo arba į Sibirą, arba dar blogiau, kas ištiko tūkstančius mūsų tautiečių. Mykolas Žilinskas spėjo pasitraukti pačiu laiku. Vakarų Berlyne jis užsiėmė verslu, sukaupė šiek tiek kapitalo, bet jo nešvaistė prabangai, pramogoms, kitiems panašiems dalykams, gyveno dorai vis svajodamas kada nors grįžti į gimtą šalį. Jis netgi nekeitė tarpukaryje turėto lietuviško paso į užsienietišką, ir tas dokumentas daugelyje šalių – Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, kitose šalyse – buvo pripažįstamas, į jį buvo dedamos vizos. Tik, suprantama, sovietinėje Lietuvoje prieškarinis lietuviškas pasas negaliojo.

Kronika

Dvi svarbios parodos

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Jaunojo „Gurgučio“ dalyvio Kęstučio Dovydaičio „Mergaitė su gerve“

VILNIUS. Šv. Jono gatvės galerija duris atvėrė iš karto dviem skulptūrų parodoms (konkursiniams tęstinių projektų darbams) – „Laisvės ribos“ (Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 100 metų jubiliejui paminėti) ir „Gurgutis – 2014“ (jaunųjų skulptorių bronzos liedinimo simpoziumo darbai). Atidarymo metu skambėjo žodžiai, kad abi temos be galo sudėtingos, o laisvė įpareigoja ypatingai atsakomybei.

Parodos „Laisvės ribos“ idėja – atspindėti permainingą dabartį ir jos aktualijas stambesniais kūriniais. Ši idėja gimė šiemet ir skirta mūsų Laisvės pradžiai – 1918 m. vasario 16 d., kad deramai pasitiktume jos šimtąjį jubiliejų (tęsis iki 2018-ųjų). „Šimtas metų – daug ar mažai? Istorija moko, kad Laisvė lengvai prarandama ir sunkiai susigrąžinama. Privalome iš naujo permąstyti vertybes. Kaip mes suprantame Laisvę ir jos ribas, kai prarandamos ribos tarp lyčių, valstybių, kalbų, įstatymų, rasių, tarp gėrio ir blogio, tarp meno ir ne meno, tarp tiesos ir melo, tarp proto ir beprotystės“ (tai – projekto kuratoriaus Ryto Jono Belevičiaus mintys). Simboliai (kaip reklama per TV) turi įtakos žmogaus sąmonei – traumuoja, kaip, pavyzdžiui, sovietų kariai „išvaduotojai“ ant Žaliojo tilto, arba skatina domėtis kultūra, kaip, pavyzdžiui, Stanislovo Kuzmos „Trys mūzos“ prieLietuvos nacionalinio dramos teatro.

Kristijono Donelaičio metai

K. Donelaitis – dieviškos išminties mokytojas

Ona Kaupinytė

1964 metais dailininko Eriko Varno anglimi nupieštas K. Donelaičio portretas, eksponuojamas rašytojo memorialiniame muziejuje Tolminkiemyje

Gruodį sostinėje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės“ leido iš naujo pažvelgti į jo „Metų“ grožį, įvertinti jų svarbą. Dvi dienas trukusi konferencija vainikavo visus šiuos metus vykusius K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių renginius.

Jubiliejinių metų vertinimai

Jubiliejiniai metai buvo gera proga literatūrologams, istorikams, vertėjams pasakyti daug gražių žodžių apie mūsų literatūros klasiką K. Donelaitį. Mažosios Lietuvos lietuvių valstiečių baudžiauninkų (būrų) gyvenimą XVIII amžiuje aprašęs autorius laikomas ir dieviškos išminties mokytoju, ir tautinio atgimimo žadintoju, šviesuoliu, intelektualu, lietuvišką tapatybę atskleidžiančiu tautiniu poetu. Jo kūryba prilyginta sveikam maistui, kurio reikėjo tautos atgimimui. Visus šiuos teiginius pranešėjai išsamiai pagrindė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) organizuotoje konferencijoje.

„Sveiks, svieteli margs!“

„Barono vilos“ šeimininkė Rūta Baronienė prie konferencijų salę puošiančios Donelaičio „Metų“ ištraukos

Kokį pėdsaką mūsų gyvenime paliko šie, pasaulietinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukakčiai skirti metai? Ar padėjo ką nors naujo sužinoti apie šį labai universalų kūrėją, ar paragino dar kartą perskaityti jo monumentalų kūrinį, pasvarstyti, kaip jis skamba šiandien, ar pažadino pasididžiavimą, kad mūsų krašto žmogus sugebėjo sukurti tokį kūrinį?..

Vargu, ar daug kas galėtų į šiuos klausimus nedvejodamas ištarti „taip“. Tačiau ne tik viešose kultūros erdvėse ir salėse vyko K. Donelaičio poemos „Metai“ skaitymai, šio kūrinio ištraukos įamžintos ir privačių sodybų interjere.

Kaimo turizmo sodybos „Barono vila“ Anykščių rajone, Svėdasų seniūnijoje, Butėnų kaime, šeimininkai K. Donelaičio „Metų“ „Vasaros darbų“ eilutėmis papuošė konferencijų salę.

Menininkus buriantys sodybos šeimininkai Petras ir Rūta Baronai per K. Donelaičio skaitymus jų sodyboje maloniai nustebo, kaip aktualiai ir jaukiai skamba Donelaičio poemos žodžiai šiandien, ir nutarė juos įamžinti šioje salėje. Kaip tik buvo vietos, kurią norėjo užpildyti.

Kristijono Donelaičio metai

„Tolminkiemio istorijomis“ paminėtas rašytojas Rimantas Černiauskas

Iš kairės: poetas Eugenijus Skipitis ir rašytojo dukra Rimantė Černiauskaitė

PAGĖGIAI. Savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko renginys, skirtas Kristijono Donelaičio jubiliejiniams metams paminėti. Skaitytojai, bibliotekos lankytojai buvo pakviesti į rašytojo Rimanto Černiausko paminėjimo vakarą ir jo knygos „Tolminkiemio istorijos“ sutiktuves. Prieš trejus metus mirusio rašytojo knygos skaitytojus lydi nuo vaikystės – jis puikiai rašė vaikams, ne viena jo knyga pelnytai sulaukė puikių literatūros kritikų įvertinimų ir apdovanojimų, už mažo žmogaus gyvenimo vaizdavimą jo kūrybą mėgsta suaugusieji. „Visą gyvenimą rašau apie mažus miestelius. Mažam miestely kaip vandens laše gali įžvelgti visą vandenyną...“ – rašė Rimantas.

Kristijono Donelaičio metai

Pagarba Kristijono Donelaičio jubiliejui

Ukmergės „Bočių“ bendrijos sambūrio „Prie židinio“ dalyviai vaidina personažus pagal K. Donelaičio kūrinius

MAIŠIAGALA. Spalvingas renginys, skirtas lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osioms metinėms, gruodžio 3 dieną įvyko Juzefo Obrembskio gimnazijoje. Mokytojos metodininkės Juzefos Pociūtės-Rusakevičienės pakviesti su jaunąja karta susitikti atvyko Ukmergės „Bočių“ bendrijos (sambūris „Prie židinio“) grupė. Renginį pradėjo lenkiškosios mokyklos gimnazistai – jie skaitė K. Donelaičio „Metų“ ištraukas ir įžiebė ukmergiškių atsivežtą šventės židinį, primenantį Tolminkiemio bažnyčios siluetą.

Šventėje dalyvavo ir Maišiagalos LDK Algirdo gimnazijos moksleivių grupė su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininke Genovaite Ručinskiene bei dar keletas lituanistų su mokiniais iš šio regiono. Mat renginio organizatorė J.  Rusakevičienė šią šventę pavadino „Netradicine pamoka“. Moksleivius sudomino lyriškas literatūros klasiko K. Donelaičio asmenybės pristatymas, cituojant ano meto dokumentų medžiagą (pranešėja – sambūrio „Prie židinio“ vadovė Z. Stunžėnienė). Ukmergės bočiai atliko kompoziciją „Elegija Kristijonui Donelaičiui“ (scenarijaus autorė ir režisierė – Z. Stunžėnienė). Šlamėjo verčiami „Metų“ rankraščiai... Ryškėjo būrų gyvenimo vaizdai: santykis su ponais, miškakirčių scena, sumušto girtuoklio Dočio gaivinimas, Krizo dukters vestuvių epizodas ir t. t. Kaip skaudus akcentas nuskambėjo paskutinė kompozicijos dalis – poeto, būrų bičiulio, žodžiai, išreiškiantys susirūpinimą nykstančiais lietuvių papročiais, skriaudžiama lietuvių kalba.

Kristijono Donelaičio metai

Ypatingoji bibliotekos knyga – perrašyti K. Donelaičio „Metai“

RADVILIŠKIS. Viešoji biblioteka savo lankytojams pristatė naują knygą – ranka perrašytą Kristijono Donelaičio poemą „Metai“. Ją savo ranka perrašė 234 Radviliškio viešosios bibliotekos lankytojai ir svečiai, kuriems buvo nuo 10 iki 84 metų. Visų rašiusiųjų amžiaus vidurkis – 42 metai. 171 lapo knygą įrišo ir apipavidalino Radviliškio dailės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, menininkė Neringa Kestenienė, iliustravo šios mokyklos mokiniai. N. Kestenienė, pakviesta papasakoti apie kūrybinį procesą ir šios knygos viršelio atsiradimo istoriją, kalbėjo apie didelę atsakomybę ir norą sukurti kažką artimo K. Donelaičiui, kiekvienam jo skaitytojui. Ilgai brandinusi idėją, ieškojo įvairių jos realizavimo būdų bei priemonių. Kad tai svarbu daugeliui žmonių, suprato, kai jos buvusi mokinė atnešė savo močiutės daug metų saugotą odą ir padovanojo kilniam, prasmingam tikslui – „Metų“ knygos apipavidalinimui.

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Pabaiga. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29, 32, 39, 45, 47, 48)

Mielieji Danute ir Jonai,

Tyras Kalėdų džiaugsmas tepripildo Jūsų pastogę savo palaima

Bernardas ir Aldona Brazdžioniai
2002

Dailininkai bent tokiais atvejais įdeda į savo kūrybą turinio ir prasmės, o ką daro poetai, sulaukę kūrybos laisvės? Nebežino, nuo katro galo pradėti, nei nuo katro galo baigti. Tikra mišrainė.

Atsimenu Jūsų, kolega Jonai, žodžius (per TV) ir niekad neužmiršiu.

.

Kronika

Įteikta Antano Baranausko literatūrinė premija

A. Baranausko literatūrinės premijos laureatą Gintautą Dabrišių sveikino rajono meras Sigutis Obelevičius Violetos Matelienės nuotrauka

ANYKŠČIAI. Gruodžio 5 dieną Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje Antano Baranausko literatūrinė premija įteikta poetui Gintautui Dabrišiui už poezijos knygas „Joju vienas“ (2011) ir „Upė Jekaterinai“ (2014). „Eidamas į kariuomenę, pasiėmiau tik vieną knygą – Baranauską“, – dėkodamas už premiją, sakė laureatas Gintautas Dabrišius.

Premijos įteikimas

Premijos įteikimo vakarą pradėjo Jono Biliūno gimnazijos moksleivė Deimantė Kavaliauskaitė, kuri atliko savo kūrybos dainą Gintauto Dabrišiaus eilėraščio žodžiais (mokytoja – Ona Jakimavičienė). Dalyvavo leidyklos „Kauko laiptai“, išleidusios knygą „Upė Jekaterinai“, redaktorius Viktoras Rudžianskas, poetė, skaitovė Laima Petronienė. Laureatą sveikino premijos steigėjas – rajono meras Sigutis Obelevičius, Seimo nariai Ričardas Sargūnas ir Sergejus Jovaiša, muziejininkai ir bibliotekininkai. Renginį vedė kraštietis rašytojas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Vakarą vainikavo Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus koncertinė programa, skirta K. Donelaičio jubiliejiniams metams „Su daina per „Metus“.

Kronika

Atidaryta moderniausia miesto biblioteka

Bibliotekos atidarymo šventės svečiai

KAUNAS. Spalio 20-ąją duris atvėrė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos, turinčios daugiau kaip 30 padalinių, Šilainių padalinys (Baltų prospektas 81, II aukštas). Naujose 500 kv. m plotą užimančiose lofto tipo patalpose įsikūrusi biblioteka vadinama moderniausia kultūros ir švietimo erdve Kaune. Vienas didžiausių rajonų mieste, turinčių per 10 tūkstančių gyventojų, neturėjo jokio kultūros centro, čia tebuvo tik menka biblioteka daugiabučiame name. Ilgai teko ieškoti galimybių ir bibliotekos administracijai, ir Šilainių bendruomenės atstovams, ir savivaldybei, kol buvo surasta tinkama vieta.

Pagaliau iš mažų ir veiklai nepritaikytų patalpų biblioteka persikelia į erdvias patalpas. Daug išmanumo, kūrybiškumo įdėjo bibliotekos kolektyvas, pritaikydamas patalpas šiuolaikiškai bibliotekai. Atidarymo šventėje Vinco Kudirkos bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė padėkojo savivaldybės Tarybos nariams, merui Andriui Kupčinskui, svečiams už dėmesį miesto kultūrai, už paramą, įrengiant šį padalinį. Direktorė pristatė ir naujos bibliotekos viziją: tai – ne tik tradicinė biblioteka, aptarnaujanti skaitytojus. Atskirose erdvėse įkurti vaikų, jaunimo skyriai, kur jų laukia ne tik knygos, bet ir poilsio, užsiėmimų zonos. Vyresniesiems pritaikytos erdvės, skirtos informacijos paieškai, darbui kompiuteriais. Čia atsiras galimybė rengti įvairias parodas, pristatyti naujas knygas, organizuoti kultūrinius renginius.

Kronika

Kalnaberžės „Kalnaberžiai“ įpusėjo šeštą dešimtį

Ramutė Šukienė

„Kalnaberžiai“. Stovi trečia iš kairės – Elena Liubertienė, sėdi trečia iš kairės – Janina Rumbienė

Turbūt daugelis žino Arvydo Vilčinsko dainos apie Lietuvą žodžius:

Ten, kur dainos – Dainava,
ten, kur lietūs – Lietuva.
Rasos iš Raseinių,
Kėdės iš Kėdainių...

Ją tęsti galėtume taip: „Kalnaberžiai“ iš Kalnaberžės.

Sakysite, nesirimuoja ir mažai kas žino, kur ta Kalnaberžė ir kas tie „Kalnaberžiai“?

Kalnaberžė – vis ta pati Lietuva, pačiame jos viduryje esantis kaimas, jame jau 55 metus gyvuojantis kaimo vardu pavadintas folkloro ansamblis, o tame ansamblyje dar vis tebedainuoja moterys, kurios, tada jaunos ir linksmos, susirinko pas žinomą Kalnaberžės muzikantą Vytautą Baltušį ir kartu padainavo pirmą dainą. Tai buvo 1959-ieji – folkloro ansamblio Kalnaberžėje susikūrimo metai. Kaip prisimena ansamblio „Kalnaberžiai“ senbuvė Elena Liubertienė, tų jaunų ir linksmų tada buvo gal šešios. Iš jų ansamblyje tebedainuoja dvi – ji ir Janina Rumbienė, kiek vėliau prisijungusi Saūlė Ališauskienė. Atrodo, nedaug tepraėjo, prie jaunystės metų reikia pridėti tik 55-erius, tačiau ilgiau gyventi, deja, duota ne visiems.

Paveldas

Kėdainių rotušė: istorija ir šiandiena

Ramutė Šukienė

Kėdainių rotušės kiemas

Prieš metus atnaujinti ketvirtą šimtmetį skaičiuojančios Kėdainių rotušės fasadai, išraiškingos senųjų herbų freskos ir jaukiai sutvarkytas kiemelis traukia savo senąjį miestą mylinčius kėdainiečius ir miesto svečius.

Istorija

Kaip teigia istoriniai šaltiniai, Lietuvoje yra išlikusios tik trys renesanso stiliaus rotušės – Vilniaus, Kauno ir Kėdainių. Kėdainių rotušė pastatyta 1652–1654 metais šiaurės vakariniame Didžiosios Rinkos aikštės pakraštyje, dviejų čia stovėjusių mūrinių namų vietoje. Pastatas įgavo „L“ raidės formą. Virš rotušės, ties skliautuotais vartais, iškilo mūrinis bokštas su laikrodžiu, dviem varpais ir ilgu stiebu miesto vėliavai iškelti.

Pirmojo rotušės aukšto patalpos buvo skirtos ilgio matų ir saikų tūrių etalonams saugoti bei svarstyklėms laikyti, jose įsikūrė parduotuvės, kurias nuomojo pasiturintys škotai, ir viena pirmųjų Lietuvoje vaistinių.

Paveldas

Šviesa Siesikų dvaro languose

Bronius VERTELKA

Pilis – pagrindiniai Siesikų dvaro rūmai

Siesikų pilis – XVI amžiaus rezidentinė pilis netoli Siesikų miestelio, ant Siesikų ežero kranto, Daumantų-Siesickių dvaras. Jo sodybą sudaro 6 pastatai (rūmai, akademija (mokykla), spirito varykla, svirnas, paukštidė, kumetynas) ir parkas. Pilis yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuo Renesanso epochos išlikusių statinių.

1999 metais Siesikų dvarą 99 metams išsinuomojo Vilniuje gimęs, užaugęs ir ilgai sostinėje gyvenęs Audrys Matulaitis. Ryžtis tam jį pastūmėjo geras draugas Algis Kavaliauskas (jau miręs). Apie pusmetį važinėjo po Lietuvą, ieškodami sau tinkamų statinių. Užbūrė pamatytas Siesikų dvaras. Imtis jį restauruoti, žinoma, rizika buvo nemaža, tačiau Audrys turėjo savo statybos įmonę ir teko jam susidurti su senų pastatų prikėlimu.