Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Mykolo Žilinsko atminimas

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atidaryta dailės paroda „Nuo fiordų iki Alpių viršukalnių: Europos peizažai iš Mykolo Žilinsko (1904–1992) kolekcijos“. Paroda dedikuota žymaus lietuvių kolekcininko ir meno mecenato Mykolo Žilinsko 110-osioms gimimo metinėms.

Galerijos vestibiulyje stovi skulptūrinis šio iškilaus mūsų tautiečio portretas, tarsi žvelgiąs į kiekvieną čia ateinantį lankytoją. Meno mecenato dovanoti paveikslai parodoje užima tris sales, kuriose eksponuojama daugiau nei 80 Europos peizažų, sukurtų įvairių Europos XIII–XX amžių dailininkų. Beveik pusė jų eksponuojama pirmą kartą. Bet ir tai – tik labai maža dalis kūrinių, kuriuos M. Žilinskas dovanojo Lietuvai, Kaunui, daug metų gyvendamas priverstinėje emigracijoje Vakarų Berlyne. Tarpukariu jis atsakingose pareigose tarnavo tuometiniame Ministrų kabinete, o atėjus sovietams, tokių žmonių kelias buvo arba į Sibirą, arba dar blogiau, kas ištiko tūkstančius mūsų tautiečių. Mykolas Žilinskas spėjo pasitraukti pačiu laiku. Vakarų Berlyne jis užsiėmė verslu, sukaupė šiek tiek kapitalo, bet jo nešvaistė prabangai, pramogoms, kitiems panašiems dalykams, gyveno dorai vis svajodamas kada nors grįžti į gimtą šalį. Jis netgi nekeitė tarpukaryje turėto lietuviško paso į užsienietišką, ir tas dokumentas daugelyje šalių – Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, kitose šalyse – buvo pripažįstamas, į jį buvo dedamos vizos. Tik, suprantama, sovietinėje Lietuvoje prieškarinis lietuviškas pasas negaliojo.

Parodos kuratorė Irmantė Šarakauskienė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, kiti meno žinovai gausiai susirinkusiems žiūrovams papasakojo apie šių ir kitų eksponatų kelią iš Vakarų Berlyno į Lietuvą dar gūdžiu sovietmečiu, 1967–1974 metais. Anuomet daugumai mūsų žmonių tai buvo tarsi pirmasis gaivaus vakarietiško oro gūsis ir langas į Europą – galimybė pasigėrėti nuostabiais, tačiau daugumai nepasiekiamais vaizdais, meno kūriniais.

Parodoje pristatoma plati Europos kraštovaizdžio panorama nuo saulėtų Viduržemio jūros pakrančių iki šiaurietiška gaiva alsuojančių Skandinavijos fiordų, nuo uolėtų Atlanto vandenyno skalaujamų pakrančių iki Sudetų kalnų bei aukščiausių Alpių viršukalnių. Parodos lankytojas paveiksluose išvysta jūrų ir vandenyno pakrančių peizažus, romantiškus saulėlydžius bei mistiškas mėnesienas, užsuka paklajoti Venecijos, Romos, Neapolio, Paryžiaus, Berlyno ir kitų žaviųjų Europos miestų gatvelėmis.

O tokių nuostabių paveikslų M. Žilinskas padovanojo per 1700. Į Lietuvą jie keliavo įvairiais, dažnai nelegaliais būdais, netgi pagal artimas pažintis ir diplomatiniais keliais. Pavyzdžiui, kai kada net kelios traukinių kupė būdavo prikrautos uždengtų paveikslų. Diplomatines prekes pasieniečiai neturėdavo teisės tikrinti... Nūnai didžiausia jų dalis laikoma saugyklose, tiriama ir tikriausiai nemaža jų dalis irgi pateks į kitas parodas. Tikriausiai nereikia aiškinti, koks tai yra milžiniškas turtas ir neaprėpiamas grožis. Ir taurus lietuvis visą jį paskyrė Lietuvai. Jis yra sakęs, kad „jei lietuviai išliks moraliai stiprūs, tada išliksime“. Savo pavyzdžiu jis parodė, kad ir turint nemažai turtų, galima pasiaukoti savo tėvynei.

Kaip prisimena jį pažinojusieji, pavyzdžiui, sesuo Eugenija, Mykolas nuo seno turėjo žingeidaus žmogaus, verslininko gyslelę. Jo tėvas, kaimo ūkininkas, norėjo, kad Mykolas būtų ūkininku, gyventų kaime, savo ūkyje. Bet jaunuolis siekė kitų tikslų. Jis ėmė auginti ir pardavinėti tabaką, džiovinti dzūkiškus grybus ir juos siųsti į Ameriką. Už tai gavo nemažai pelno. Galiausiai jis išvyko į užsienį ir baigė aukštojo mokslo studijas. Tai jam labai pravertė praktinėje veikloje, versle, keliaujant po Europą ir kolekcionuojant paveikslus.

M. Žilinskas savo lėšomis Kaune prieš 35 metus pastatė didelę paveikslų galeriją, kurią dabar lanko gausybė meno mylėtojų. Prieš 25 metus mecenato lėšomis netoliese buvo pastatyta dar viena Mykolo Žilinsko vardu pavadinta paveikslų galerija. Deja, sunkiai sirgdamas savo jėgomis jis jau nepajėgė aplankyti naujosios savo galerijos. Pradžioje jis gydėsi Vokietijoje, bet panoro grįžti į Lietuvą, Kauną. Čia jis aplankė naująjį muziejų, pasidžiaugė, kad lietuviai myli meną, grožį, siekia gėrio. Tas gėris buvo jis pats.

© 2014 „XXI amžius“