Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kalnaberžės „Kalnaberžiai“ įpusėjo šeštą dešimtį

Ramutė Šukienė

„Kalnaberžiai“. Stovi trečia iš kairės – Elena Liubertienė, sėdi trečia iš kairės – Janina Rumbienė

Mero Rimanto Diliūno padėka „Radastos“ įkūrėjai ir vadovei Violetai Kažukauskienei-Urbonavičienei

Savo kaimynus sveikino Surviliškio kaimo kapela „Liepupis“ ir humoro grupė „Bobų radijas“

Sveikina Kėdainių rajono meras Rimantas Diliūnas

Elena Liubertienė, Saūlė Ališauskienė ir Janina Rumbienė savo dainomis Kalnaberžę garsina jau 55 metus

Sveikino, grojo, dainavo, vakarotojus šokti savo atliekama linksma muzika kvietė Labūnavos liaudiškos muzikos kapela „Barupė“

Kiekvienam ansambliečiui Surviliškio seniūnė Vanda Petrauskienė įteikė po rožės žiedą, o ansambliams – seniūnijos dovanas

Daivą Staškuvienę sveikina Kėdainių rajono meras Rimantas Diliūnas ir Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Stadalnykas. Abiejų ansamblių nariams jie įteikė padėkas už krašto tradicijų puoselėjimą ir ilgametę kūrybinę veiklą

Sveikina Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Genovaitė Šaučiūnienė

„Kalnaberžius“ šventėje pirmieji pasitiko „Radastos“ ansamblio nariai

Turbūt daugelis žino Arvydo Vilčinsko dainos apie Lietuvą žodžius:

Ten, kur dainos – Dainava,
ten, kur lietūs – Lietuva.
Rasos iš Raseinių,
Kėdės iš Kėdainių...

Ją tęsti galėtume taip: „Kalnaberžiai“ iš Kalnaberžės.

Sakysite, nesirimuoja ir mažai kas žino, kur ta Kalnaberžė ir kas tie „Kalnaberžiai“?

Kalnaberžė – vis ta pati Lietuva, pačiame jos viduryje esantis kaimas, jame jau 55 metus gyvuojantis kaimo vardu pavadintas folkloro ansamblis, o tame ansamblyje dar vis tebedainuoja moterys, kurios, tada jaunos ir linksmos, susirinko pas žinomą Kalnaberžės muzikantą Vytautą Baltušį ir kartu padainavo pirmą dainą. Tai buvo 1959-ieji – folkloro ansamblio Kalnaberžėje susikūrimo metai. Kaip prisimena ansamblio „Kalnaberžiai“ senbuvė Elena Liubertienė, tų jaunų ir linksmų tada buvo gal šešios. Iš jų ansamblyje tebedainuoja dvi – ji ir Janina Rumbienė, kiek vėliau prisijungusi Saūlė Ališauskienė. Atrodo, nedaug tepraėjo, prie jaunystės metų reikia pridėti tik 55-erius, tačiau ilgiau gyventi, deja, duota ne visiems.

Dabar dainuoja aštuoniolika. Ansamblis nuolat pasipildydavo naujais nariais ir jo veikla nenutrūko. Taip vyriausias Kėdainių rajone vis tebegyvuojantis mėgėjų meno kolektyvas įpusėjo jau šeštą dešimtį.

– Ar prisimenate, kaip buvo, kad ėmėte ir susibūrėte dainuoti? – klausiu folkloro ansamblio „Kalnaberžiai“ senbuvės Elenos Liubertienės.

– Prisimenu, puikiai prisimenu, – sako šviesaus veido moteris. – Kalnaberžėje turime Stolypino dvarą. Po karo čia buvo vaikų namai. 1953 ar 1954 metais įsteigė septynmetę mokyklą, atvažiavo jaunų mokytojų. Muzikos mokytoju dirbo Vytautas Baltušis, gimęs 1898 metais. Mes, kelios merginos, eidavome pas jį į namus, dainuodavome. Mokytojas grodavo, o mes dainuodavome.

Paklausta, kokias dainas dainuodavo, kam koncertuodavo, ponia Elena tik mosteli ranka:

– Oi, kiek tų dainų buvo, kiek jų mokėjome... Kaip čia suskaičiuosi. Bet savo pirmą dainą „Tyli naktis“ dar ir dabar dainuojame. Ir šiandien padainuosime, išgirsite, – šypsosi. – Mes labai laukdavome repeticijų, susitikimų. Jautėme tarsi gyvenimo pilnatvę. Per dieną sunkiai dirbdavome, pavargdavome, bet vakare vis tiek norėdavome susitikti ir padainuoti. Pirmieji koncertai – savo kolūkio, aplinkinių kaimų žmonėms. Buvo kitaip. Linksmiau gyvenome. Mes jautėmės reikalingesnės, ir viskas buvo tarsi labiau mūsų. Dabar beveik visur privati valda. Ir valdžios dėmesys kaimui kitoks, – sako 37 metus melžėja kolūkyje dirbusi moteris.

Ansamblis iškėlė sau tikslą – dalyvauti respublikinėje Dainų šventėje. Ir dalyvavo. Ruoštis Dainų šventei padėjo Vytauto Baltušio sūnus Kazimieras. Sėkmingai pasirodžius Vilniuje, kolūkio primininkas šviesios atminties Adolfas Žirgulis skyrė meno vadovo etatą kolūkio kultūros namuose, bet jau ne senoliui Vytautui Baltušiui, o jo sūnui Kazimierui. Ansamblis ilgai gyvavo ir koncertavo jo vadovaujamas, o vadovui išėjus į pensiją, jį pakeitė kitas muzikantas – Jurgis Bobinas. Kalnaberžiečiai koncertuodavo vietiniuose renginiuose, dalyvavo rajoninėse bei respublikinėse Dainų šventėse.

Nuo 1985-ųjų maždaug dešimt metų ansambliui vadovavo Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė.

Visi ansambliečiai, visi ansamblio vadovai – balsingi Kalnaberžės krašto žmonės, dainuojantys savo krašto dainas, todėl naudojuosi proga ir ponios Elenos klausiu, gal turi jas surašiusi, storus dainų sąsiuvinius į kokį stalčių sudėjusi.

– Ne, neturiu, nepagalvojau. Bet reikėtų, tikrai reikėtų imti kada ir surašyti. Juk dar prisimenu. Ir dainuoju. Aš visą laiką dainuoju, – atvirauja kaimo dainininkė.

– Tai vaikštote po savo namus, šeimininkaujate ir visą laiką garsiai dainuojate? – gal kiek nemandagiai suabejoju.

– Taip, – neleidžia abejoti ponia Elena. – Aš viena gyvenu, niekam netrukdau, tai ir dainuoju, garsiai. Vakare, kai jau atsigulu, dainuoju mintyse. Negaliu kitaip. Neseniai po ligos buvau Birštono sanatorijoje, bet norėjau iš ten greičiau grįžti namo ir dainuoti, eiti į ansamblio repeticijas. Blogai ten jaučiausi, aura kitokia, slogu kažkaip, pasikeitę viskas, dar ir depresija susirgau, – kiek nuliūsta moteris, tačiau jos veide netrukus vėl įžvelgiu šypseną.

– Namuose lyg ir sveikesnė jaučiuosi, gal kad vėl dainuoju, dar turiu jėgų eiti į repeticijas. Dabar tikrai geras mūsų kolektyvas. Kartu su mumis, moterimis, dainuoja ir šeši vyrai, visi labai gerais balsais. Visi vietiniai. Ir mūsų vadovė Daivutė labai gera, gražų balsą turi. Irgi vietinė, mano brolio dukra, – pokalbio pabaigoje, draugių jau raginama eiti į sceną, ansamblio vadovę Daivą Staškuvienę betarpiškai pristato jos teta Elenutė.

Kalnaberžėj gimusi ir augusi, Kalnaberžės šnekta šnekanti ir dainuojanti Daiva Staškuvienė ansambliui vadovauja nuo 2006 metų. Dainų ji išmoko iš savo tetų, pirmųjų ansambliečių Janinos Rumbienės ir Elenos Liubertienės.

Scena, į kurią skuba Elena Liubertienė ir kiti šventiškai nusiteikę ansamblio „Kalnaberžiai“ nariai – Kalnaberžės bendruomenės centro salė, kur lapkričio 30-osios vakarą vyko graži ir labai nuoširdi, jokių dabartinio laikotarpio peripetijų „neprifarširuota“ šventė.

Savo krašto dainų padainavo ir buvo pagerbti ne tik „Kalnaberžiai“, bet ir kuklesnę – 15 metų – sukaktį švenčiantis folkloro ansamblis „Radasta“ iš gretimo Sirutiškio kaimo. Šį ansamblį subūrė ir jam jau 15 metų vadovauja buvusioji „Kalnaberžių“ vadovė Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė. „Radasta“ ir „Kalnaberžiai“ padainavo kelias dainas, o itin smagiai nuskambėjo ansamblio vadovės sukurtas simbolinis Sirutiškio himnas „Daina Sirutiškiui“, kurį kartu su ansambliečiais dainavo visi šventės dalyviai.

Abiejų ansamblių dalyvius sveikino, už krašto tradicijų puoselėjimą ir ilgametę kūrybinę veiklą dėkojo Kėdainių rajono savivaldybės meras Rimantas Diliūnas, Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Stadalnykas, Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Genovaitė Šaučiūnienė, Surviliškio seniūnė Vanda Petrauskienė, Kalnaberžės bendruomenės pirmininkas Rimtautas Ardavičius, Sirutiškio bendruomenės pirmininkas Andrius Vilčiauskas ir seniūnaitė Kristina Kulbienė, vaikai, lankantys Kalnaberžėje veikiantį meninės raiškos būrelį „Grigo ratai“. Daug gerų emocijų suteikė Surviliškio liaudiškos muzikos kapelos „Liepupis“ ir Labūnavos liaudiškos muzikos kapelos „Barupė“ muzikiniai sveikinimai.

Vakarą vedė Surviliškio pagrindinės mokyklos etnokultūros klubo „Ainiai“ nariai ir jų vadovė mokytoja Stasė Šileikienė.

Po koncerto ir nuoširdžių sveikinimų visi susėdo prie ilgo, vietinių šeimininkių pagamintomis vaišėmis nukrauto stalo ir, kaip sakė visų Kalnaberžės kultūrinių reikalų „variklis“ Daiva Staškuvienė, neįvyko nieko netikėto – kalnaberžiečiai jau įpratę, kad Kalnaberžėje visi rimti renginiai baigiasi smagiu pavakarojimu su šokiais ir dainomis. Ir tai yra tarsi įrodymas, jog Lietuvoje dar gyvas tikrasis lietuviškas kaimas pačia geriausia šio žodžio prasme.

Kėdainių rajonas
Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“