Lietuvos
kultūros
galerija

Paveldas

Šviesa Siesikų dvaro languose

Bronius VERTELKA

Pilis – pagrindiniai Siesikų dvaro rūmai

Dvaro nuomininkas Audrys Matulaitis

Broliai Vaidas (kairėje) ir Edvinas Pivorai – gyvybę dvarui suteikiantys meistrai

Ruduo dvare

Siesikų pilis – XVI amžiaus rezidentinė pilis netoli Siesikų miestelio, ant Siesikų ežero kranto, Daumantų-Siesickių dvaras. Jo sodybą sudaro 6 pastatai (rūmai, akademija (mokykla), spirito varykla, svirnas, paukštidė, kumetynas) ir parkas. Pilis yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuo Renesanso epochos išlikusių statinių.

1999 metais Siesikų dvarą 99 metams išsinuomojo Vilniuje gimęs, užaugęs ir ilgai sostinėje gyvenęs Audrys Matulaitis. Ryžtis tam jį pastūmėjo geras draugas Algis Kavaliauskas (jau miręs). Apie pusmetį važinėjo po Lietuvą, ieškodami sau tinkamų statinių. Užbūrė pamatytas Siesikų dvaras. Imtis jį restauruoti, žinoma, rizika buvo nemaža, tačiau Audrys turėjo savo statybos įmonę ir teko jam susidurti su senų pastatų prikėlimu.

Įvertinus dvaro būklę suprato, kad toli nebenubėgs. Restauruoti pradėjo centrinius rūmus, ir tai tikėjosi padaryti per porą metų. Nebuvo paprasta. Galėjo sugadinti tai, kas yra išlikę. Brendo mintis, kad čia teks ir kurtis, reikės susigyventi su vietiniais žmonėmis, tapti tikruoju šios bendruomenės nariu. Reikėjo laiko suprasti, kaip čia gyveno žmonės, kodėl taip statė. Tai galėjo padaryti ir projektuotojai. Tapo būtinybe gyventi nuolatinai, kasdien matyti ir galvoti apie tai, kas yra neaišku. Būtų nerealu, jei tai darytų samdomas architektas. Reikėjo pačiam konsultuotis su jais. Išliko patikimas ryšys su vilniete architekte Gražina Kirdeikiene.

Turėjo ieškoti vietos, nuo kurios pradėti kurtis, juk ant plyno lauko negyvens. Žvilgsnis nukrypo į buvusio bravoro (spirito varyklos), statyto apie XVIII amžiaus vidurį, griuvėsius. Jų visą medinę dalį pakeitė nauja, bet išsaugojo pamatus, mūro stulpus, kaminus. Dvaro nuomininkas A. Matulaitis jau šešerius metus čia gyvena. Jam tai – ir namai, ir poilsio, ir darbo vieta. Dvare užaugo ir paseno jo ištikimiausias draugas – Labradoro retriverių veislės šuo Rūkas.

Jau baigtas restauruoti pirmasis centrinių dvaro rūmų aukštas. Stengėsi jį parodyti tokį, koks buvo pradžioje. Dirbti darosi tikrai įdomu. Dar neatskleistos visos statinio paslaptys. Restauravimo darbus atlieka be niekieno paramos, grynai iš savo lėšų. A. Matulaitis pardavė turėtą statybos įmonę. Investuota suma į dvarą – jau septyniaženklis skaičius. Paprastam žmogui ji atrodytų įspūdinga. „Kai statai savo pinigais, tai nekainuoja milijonų. Tai nėra greitas darbas. Spyną nukala per porą savaičių, nors ją būtų galima nusipirkti. Restauruodami maišome žvyrą ir kalkes, pas mus nerasi gipso, tiesių, lygių plokštumų, stačių kampų, aštrių briaunų. Viskas daroma rankomis, pradedant staliaus ir baigiant kalvio dirbiniais”, – pasakojo A. Matulaitis.

„Šiuo metu dvare dirba broliai Vaidas ir Edvinas Pivorai. Per keliolika metų čia jie įgijo puikią statybos patirtį. Su broliais lengva susišnekėti, nereikia jiems daug aiškinti. Nenumes senos plytos ar apipuvusios ąžuolo lentos. Iš to sugeba padaryti nuostabių dalykų. Brolių iš ąžuolo gaminti baldai, suolai ir kėdės atrodo masyviai, bet tarnaus šimtmečius. Broliai Pivorai man – savotiškas atradimais. Tokį darbštumą jie paveldėjo iš savo mamos ir tėčio“, – sumaniais ir galvotais vyrais iš Siesikų džiaugėsi A. Matulaitis.

Sugrąžintas pirmykštis pavidalas pilies gynybiniam grioviui iš vakarų pusės, dalis jo jau padaryta ir iš pietų pusės. Ant jo šlaitų išsikerojęs didžialapis šaukštis, atvežtas maždaug prieš 150 metų iš Pietų Europos ir čia pasodintas. Vasarą jis vešliai sužaliuoja. Pražysta balandžio viduryje, kai dar nebūna žalumos. Sužydi alyvine spalva. Visa tai tiesiog džiugina akį.

Baidare iš Siesikų ežero Armonos upe, kuri yra Šventosios intakas, galima nuplaukti net iki Kuršių marių. Tai irgi vilioja kultūringo poilsio mėgėjus.

Jauniausias dvaro pastatas, statytas 1904 metais, dar laukia restauratorių. Jame veikė mokykla, vadinama akademija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą greta jos jau buvo futbolo aikštė ir lauko teniso kortai. Sename name dar gyvena žmonės.

Siesikų dvaras ryškėja kaip vietos gyventojų ir turistų traukos centras. Čia atvažiuoja jaunos mamos, stumdamos vežimėlius su savo mažosiomis atžalomis, užsuka vestuvininkai nusifotografuoti. Už patirtą malonumą nereikia mokėti. Dvaro nesupa tvora, visur laisvas judėjimas. Netgi nematyti sargo. Taip pratinami laikytis tvarkos, neteršti aplinkos. Rajono įžymybė tapo geidžiama įvairių Siesikų kultūros centro renginių vieta. Iš tiesų čia jauku ir malonu užsukti. Gali stebėti tvenkinyje plaukiojančias žuvis, o rudenėjant – netgi pasirinkti grybų.

Dvaro nuomininkas A. Matulaitis galvoja ir apie jo ateitį. Tai nebus vieta pigiems koncertėliams ar švietėjiškoms programoms, kuriose mokytų kepti naminę duoną ar spausti kaimiškus sūrius. Tuo jau nenustebinsi. Buvusio sostinės gyventojo A. Matulaičio galvoje kristalizuojasi tai, ko dar nematyti nė viename Lietuvos dvare. Energija spinduliuojantis vyras neatskleidė paslapties. Dvaro restauravimo irgi neskubina, nes tai ne per metus iškilo. A. Matulaičiui smagu buvo sakyti, jog geri santykiai su rajono Savivaldybe ir šalies Kultūros paveldo departamentu, šie jam nereiškia pretenzijų.

Siesikų dvaras,
Ukmergės rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“