|
Prisiminti laisvės gynėjai
Sausio 13-ąją, minint Laisvės gynėjų dieną, už juos buvo meldžiamasi ir dėkota Dievui už laisvės dovaną Lietuvai daugelyje bažnyčių. Šv. Mišios aukotos ir Šiluvos piligriminėje šventovėje.
Lietuvos Seime sausio 13-ąją vyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas, kuriame buvo pasakytos kelios kalbos, su ištraukomis iš jų kviečiame susipažinti.
Iš kalbų iškilmingame Seime sausio 13-ąją
Seimo pirmininkė
Loreta Graužinienė:
Nakties tamsa bejėgė prieš aušrą. 1991-ųjų sausio 13-osios naktis Lietuvos istorijos puslapiuose viena tamsiausių, tačiau ir viena didingiausių. Tą naktį mes visi ėjome dainuoti laisvę. Jeigu reikės net ir iki paskutinio atodūsio. Todėl net ir dabar, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, tebejaudina ir didžiausią pagarbą įkvepia tą naktį budėjusių Laisvės gynėjų ryžtas ir tikėjimas, kad jų vieta būtent čia, kad laisva Lietuva kiekviename iš mūsų.
Vilkaviškio vyskupas
Rimantas Norvila:
Ir man lemiamą Sausio13-osios naktį teko būti šalia šio pastato kartu su daugybe tuometinės Aukščiausiosios Tarybos gynėjų. Pamenu, iš Žvėryno tilto pusės pamatėme atvažiuojančią karinę techniką. Visam laikui į atmintį įsirėžė garsus vienos netoliese stovėjusios moters šauksmas: Marija, gelbėk Lietuvą! Tai buvo gyvo tikėjimo šauksmas, atskambėjęs daugelio šalia esančiųjų širdyse. Kažkas pradėjo kalbėti Tėve mūsų... Kaipmat ši malda garsiai suskambo aplinkinių lūpose. (...) Ši diena primena, jog ne tik kasdieninė patogi egzistencija svarbi visuomenės gerovei. Ne tik drabužis, būstas, kasdieninių poreikių tenkinimas, litas ar euras sulipdo žmogiškosios egzistencijos pagrindus. Žmogui reikia ir dvasinės atramos. (...) Kartais mūsų šalyje paskubomis skatinamos diegti naujų, bet laikinų, gilesnių vertybinių šaknų neturinčių ideologijų suformuotos nuostatos. Tai dažnai veda ne į atsinaujinimą, bet į susipriešinimą. (...) Sausio 13-ąją išgyventas solidarumas mus skatina bręsti atsakingam, kūrybingam dialogui. Tam mus kviečia ir pasaulio Kūrėjas, laikų Viešpats, esantis virš visų laikmečio mąstymo tendencijų, srovių, ideologijų.
Laima Liucija Andrikienė:
1991-ųjų sausio 13-oji mūsų istorinės pergalės diena, Lietuvos pergalės prieš gerai ginkluotą agresorę SSRS, turėjusią tikslą sunaikinti tik ką naujam gyvenimui pakilusią laisvą Lietuvą.
Taip, tokią dieną galime prie širdies segtis neužmirštuolės žiedelį ar kitą gyvos atminties simbolį, bet svarbiau yra ne tai, kas kokia nors proga yra prie širdies prisegta, o tai, kas širdyje. Nes net jei burokevičiai, jermalavičiai ir kompanija prisisegtų neužmirštuoles, nė už ką nepatikėčiau, kad jie tapo laisvos Lietuvos mylėtojais ir gynėjais, kad jiems Lietuva yra toji vienintelė vieta Žemėje, kurios valstybingumas ir Nepriklausomybė už nieką neperkami ir neparduodami. (...) Prabėgo 24 metai. Europoje nebeliko geležinės uždangos, Lietuva laisvos ir demokratinės Europos dalis. Tačiau mūsų patyrimas, atmintis ir sveikas protas sako: mūsų kova nebaigta, mūsų darbas dar nėra atliktas iki galo. (...) Sekmadienio popietę matėme Europos ir kitų pasaulio valstybių lyderius eisenoje Paryžiuje, kurios tikslas apginti minties, žodžio, spaudos laisvę. (...) Je suis Charlie, skandavo daugiau nei milijonas į gatves išėjusių prancūzų.
Sakykite: o kai snaiperiai be skiriamųjų ženklų vos prieš metus Kijeve sušaudė šimtą ukrainiečių, Dangaus šimtinę, ar mes Lietuva, jos lyderiai išėjome į Gedimino prospektą su plakatais Aš esu maidanietis, Aš esu ukrainietis? Ar aukščiausieji mūsų valstybės pareigūnai ir visų Lietuvos demokratinių, parlamentinių partijų lyderiai, susikibę už rankų, demonstruodami solidarumą ir vienybę, paramą Ukrainai dėl šios Tautos teisėtų siekių ir patirtų aukų, o mes, Lietuvos Tauta, paskui juos, išėjome į Gedimino prospektą ar Katedros aikštę? Įvyko daugiatūkstantiniai Ukrainą remiantys mitingai, eisenos? Ne, mūsų politiniai lyderiai dalyvavo rungtynėse dėl aukštesnės vietos reitingų lentelėje, o viešojoje erdvėje daugiausia vietos užėmė kritika Europai ir Amerikai, kad anieji nieko nedaro, o jei daro, tai ne tai, ką reikia, o ir apskritai per mažai daro.
Paklauskime savęs: ar mes, Lietuva, demokratinės Europos, Europos Sąjungos dalis, viską padarėme dėl Ukrainos, ką galėjome? (...) Dabar kai kas Lietuvoje sako, kad tai, kas įvyko Paryžiuje, yra jų, prancūzų, bet ne lietuvių problema, pas mus, girdi, tai būtų neįmanoma. Nereikia įžeidinėti tikinčiųjų nešvankiomis karikatūromis, o jei tai suprantame kaip žodžio laisvę, tai būkime pasirengę ir sumokėti už tai. Tiems bendrapiliečiams pasakyčiau: visos religijos gerbtinos, bet įkaitų ėmimas ir jų žudymas yra absoliučiai nepriimtinas būdas kovoti su tuo, kas mums nepatinka ar yra nepriimtina. Jei priimsime tai kaip primityvų kerštą, vendetą, kurią galima suprasti ir netgi pateisinti, tuomet būkime pasiruošę neilgai laukus tai patirti ir Lietuvoje. Terorizmas neturi sienų, ir ne vienos valstybės ar net valstybių grupės jėgoms yra tekę su juo kovoti ir jį įveikti. Terorizmo formos gali būti pačios įvairiausios, bet esmė pasilieka ta pati.
(...) Ekscelencija (vyskupas R. Norvila) jau minėjo, kaip prieš nepilnus du mėnesius Europos Parlamente lankęsis popiežius Pranciškus sakė, kad Europa atrodo pavargusi, o joje gyvenantys žmonės sutrikę. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu? Ir kokie europiečiai esame mes, lietuviai? Mes esame optimistai ar tie, kurie yra amžinai kuo nors nepatenkinti, praradę pasitikėjimą viskuo ir visais? Neseniai atlikto Gallup tyrimo išvados rodo, kad tarp visų pasaulio valstybių esame vieni nelaimingiausių, tarp daugiau nei šimto valstybių esame tik treti nuo galo, už mus nelaimingesni jaučiasi esą tik sirai, kur jau ne vienerius metus vyksta žiauriausias karas, ir Čado gyventojai. Rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, estai, vengrai, vokiečiai ir visi kiti europiečiai, jau nekalbant apie Lotynų Amerikos žmones, jaučiasi esą laimingesni nei lietuviai. Apie tokias išvadas išgirdusi nepatikėjau, kol pati jų neperskaičiau. Ko trūksta tai pavargusiai ir sutrikusiai Europai, nelaimingais besijaučiantiems lietuviams? Ogi Sausio 13-osios dvasios, pasiryžimo ir tikėjimo, pasitikėjimo Lietuva ir pačiais savimi. (...) Nes lietuvių laukia tie patys iššūkiai kaip ir visų europiečių. Įsijungimas į euro zoną, šios dienos energetikos problemų sprendimai negarantuoja ramaus gyvenimo ilgiems metams. Nauji iššūkiai mūsų lauks visose srityse, o jiems įveikti prireiks ne mažesnių valios pastangų ir darbo nei tiems, kuriuos jau įveikėme. (...) Už Ukrainos laisvę ir žemių vientisumą mokama aukščiausia kaina, Maidane žuvusiųjų Dangaus šimtinę beveik kasdien papildo naujos aukos, žuvusiųjų skaičius jau pasiekė 4700. Tikiu: Ukraina bus viena ir nepadalinta, laisva ir demokratiška, ES ir NATO narė. Tai ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos interesas. Už mūsų ir jų laisvę!
Ambasadorius
Petras Vaitiekūnas:
(...) Ši diena man primena apie laisvę, primena apie ryžtą, kurio nereikėjo, bet kurio galbūt dar ir reikia ir reikės mums. Ką primena ši diena? Primena tai, kad už laisvę kovojama kasdien, kad už laisvę mokama krauju, galbūt ne vieną kartą, ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Laisvė nėra dovanojama, laisvė ne diplomas, ne pažymėjimas. Jeigu laisvė yra dovanojama, tai ji yra nevertinama, ji yra laikina, trumpalaikė, praeinantis dalykas. Kai aš sakau, kad už laisvę kovojama kasdien, galima sakyti, ne kovojama, bet dirbama kasdien, ta laisvė įgyja labai konkrečius pavadinimus, bruožus, ją galima pačiupinėti. Ir energetinės nepriklausomybės laivas, stovintis Klaipėdoje, mūsų laisvė. Tai ir Būtingės terminalas, tai ir 44 proc. dabar Lietuvoje centralizuotos šilumos, gaminamos iš atsinaujinančių šaltinių, tai ir mūsų narystė Europos Sąjungoje, tai mūsų narystė NATO, tai mūsų euras, kuris nuo sausio 1 d. pradėjo funkcionuoti Lietuvoje. Tai yra mūsų laisvės išraiškos. Mes sukūrėme Europą Lietuvoje. Mes priklausome Europos civilizacijai. Ir tai faktas, kaip kad saulė pateka rytuose ar nusileidžia vakaruose. Galimas daiktas, labai daug žmonių ir rytuose, ir pietuose, ordos tokių žmonių, kurie nori mūsų laisvę sutrypti ir ją iš mūsų atimti. Mes priklausome Europos civilizacijai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes tikime, kad žmogus iš prigimties yra geras, o jeigu žmogus yra geras, jis gali būti laisvas. Jam galima duoti laisvę. Laisvas žmogus pataisys savo klaidas, ištaisys jas ir eis toliau. Deja, su šita civilizacijos koncepcija, su šita civilizacija yra daug nesutinkančių. Kodėl nesutinkančių? Kodėl tie šimtai milijonų Rytuose nesutinka su šituo, nori užgesinti tą laisvę ir atnešti kitą savo supratimą apie pasaulį ir gyvenimą. Visų pirma skurdas. Skurdas ir tamsumas. Tai propagandistinė smarvė, kuri persmelkusi jų televizorius, jų laikraščius, jų radiją. Jie yra apnuodyti propagandinio melo. Tai fundamentalios nesėkmės ženklas, kuris persekioja tą šalį nuo pat pradžios. Nesugebėjimas sukurti sėkmės istorijos, kokią sugebėjo sukurti Lietuva ir tuo pažemino kai kuriuos kaimynus. Tai galų gale šiukšlyno ekonomika, šiukšlyno finansai toje šalyje. Ir tas žodis šiukšlynas nėra metafora, tai yra tikslus ekonominis finansinis terminas. Jų reitingai yra šiukšlyno lygio. Ir rusai tai mato. (...) Aš lenkiu savo galvą prieš savo draugą ukrainietį Jevheną Dykyjų, kuris šiandien yra kartu su mumis, kuris yra ir Maidano kovotojas, ir dabar antiteroristinės operacijos kovotojas, kuris buvo tuo metu sužeistas Donbase ir kuris prieš 24 metus gynė mūsų laisvę čia, tuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje Atkuriamajame Seime.
Mes atiduodame šiandien skolą. Skolą, kurią paėmėme prieš 24 metus. Aš pateiksiu ir paskutinį argumentą, kurį yra pateikęs Prezidentas V. Putinas Ukrainai, kalbos pabaigoje. Tačiau noriu pabrėžti, kad nė vienas rusas nėra mūsų priešas tol, kol jie neperžengė mūsų sienos, kol neperžengė Europos Sąjungos valstybių sienų, kol neperžengė NATO sienos su ginklu rankoje. Tačiau mums priešas yra Prezidento V. Putino vykdoma politika, nes ji griauna pasaulio tvarką, nes griauna pasaulio tvarką jėga, karine jėga, kad griauna tarptautinę teisę, naikina tarptautinę teisę, naikina sutartis, kurios buvo pasirašytos ir Tarybos Sąjungos, ir Rusijos. Todėl ta politika yra priešiška bet kokios civilizacijos vertybėms. Tai anticivilizacinė politika. Tačiau aš vis tiek turiu viltį, aš turiu viziją, kad ir kaip galbūt neįtikimai skambėtų, kaip kokiais Antrojo pasaulinio karo metais pasakyti žodžiai, kokiais 1943 metais pasakytų kas nors žodžius, kad jisai mato Vokietiją Europos civilizacijos pagrindine dalimi, pagrindine sudedamąja europietiškos civilizacijos dalimi. Tai skambėtų neįtikimai, bet šiandien tai yra faktas. Todėl aš irgi ateityje matau Rusiją Europos ir Vakarų civilizacijos dalimi. Aš matau, kad artėja tas laikas, kai iš šios tribūnos bus pasakyti žodžiai, nuskambės oficialus Rusijos atsiprašymas už Lietuvos sovietinę okupaciją. Neabejoju tuo. Baigdamas savo kalbą aš kreipiuosi į laisvos Lietuvos laisvus piliečius. Kreipiuosi į Lietuvos piliečius krikščionis, musulmonus, visų kitų religijų atstovus, kreipiuosi į lietuvius, lenkus, rusus, baltarusius, ukrainiečius, žydus, totorius, latvius, estus ir klausiu jūsų: Lietuvos piliečiai, ar jūs šiandien vėl pasirengę ginti savo laisvę? Esu įsitikinęs, kad taip. Noriu įteikti dovaną, atminimo dovaną, paskutinį Kremliaus politikos argumentą, kurį jie naudojo žudydami laisvos Ukrainos laisvės piliečius, tai yra salvinės sistemos GRAD skeveldra. Tai argumentas už tamoženyj sojuz (muitų sąjungą), tai argumentas už Eurazijos sąjungą ir argumentas prieš Europos civilizaciją. Slava Ukraine, šlovė Lietuvai!
Iš Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės kalbos,
teikiant 2014 metų Laisvės premiją
Šiandien minime Laisvės gynėjų dieną ir jau ketvirtą kartą teikiame Laisvės premiją. Premiją, kuri pagerbia ir įvertina asmenų ir organizacijų pasiekimus bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Šiemet ji paskirta mūsų bičiuliui Adamui Michnikui Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš Solidarumo lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, vieno iš populiariausių ir pažangiausių Lenkijos dienraščių Gazeta Wyborcza vyriausiajam redaktoriui A. Michnikui, bičiulių ir bendraminčių su didele pagarba greta Vaclavo Havelo bei Andrejaus Sacharovo vadinamam vienu iš legendinių Europos kovotojų už žmogaus teises, pilietines laisves, Vidurio ir Rytų Europos tautų bei šalių nepriklausomybę, žmogui, ne kartą kalintam ir gniuždytam režimo, tačiau vis taip pat atkakliai siekusiam ir šiandien tebesiekiančiam laisvės ir demokratijos idealų.
(...) Simboliška, kad prieš 24 metus, A. Michnikas čia, Vilniuje, kaip Lenkijos Respublikos Seimo prezidiumo ir Lenkijos žiniasklaidos atstovas, buvo drauge su mumis, su tauta, pasiryžusia krauju apginti savo laisvę lemtingomis sausio akimirkomis. 1991-ųjų sausį Lietuvoje drauge su atvykusia Lenkijos Pilietinio parlamentinio klubo delegacija jis atvirai reiškė besąlygišką paramą Lietuvos piliečių kovai su brutalia Sovietų agresija. Tuomet nebuvo aišku, kaip pasisuks istorijos vingiai, kuo virs jėgos panaudojimas prieš beginklę tautą. Buvęs svarbiausiais Lenkijos istorijos momentais drauge su 1968-ųjų Varšuvos studentais, drauge su Darbininkų gynimo komitetu, drauge su Solidarumu, A. Michnikas neliko abejingu stebėtoju ir tomis siaubo dienomis buvo drauge su mumis. Tuomet mums tikrai reikėjo draugų, reikėjo tų, kurie supranta, kad laisvė peržengia sienas, kad jūsų laisvė reiškia ir mūsų laisvę, o mūsų laisvė reiškia jūsų laisvę. Gerbiamas A. Michnikas toks ir buvo, ir yra. Jis aktyviai ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvą ir padėti gauti Lietuvai diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje. Jam esame dėkingi už nuolatinį priminimą Vakarų Europos valstybių ir Jungtinių Amerikos Valstijų politikams bei visuomenei apie Lietuvos kovas, laisvės ir demokratijos siekius. Esame dėkingi, kad nuo pat Sąjūdžio laikų aktyviai propagavo taip reikalingą Lietuvos ir Lenkijos opozicionierių bendradarbiavimą, skatino Solidarumo ir Sąjūdžio veiksmų koordinavimą. Neleido pamiršti, kad kova už laisvę, kad kova už demokratiją yra bendra kova. Esame dėkingi už nuolatinį dėmesį Lietuvos problematikai 1989-aisiais nepriklausomų žurnalistų ir demokratinės opozicijos atstovų pradėtame leisti dienraštyje Gazeta Wyborcza. A. Michnikas yra ne kartą vienareikšmiškai pasisakęs prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, išnaudojant tautines mažumas. Plačiai nuskambėjo A. Michniko pasisakymas, kurį norėčiau dar kartą visiems pacituoti: Kai žiūrime, kas vyksta Donecke ir Luhanske, tai tame kontekste matome, kokie yra absurdiški ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi reikia atvirai pasakyti. Yra politikų, kurie dirba Putino politikos labui. Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas tik Kremliaus imperialistinei politikai.
© 2015 XXI amžius
|