Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Sumokėjęs didelę kainą už nelegalią kunigystę

A†A kun. Jonas Kastytis MATULIONIS SJ (1931 02 10–1980 10 31–2015 01 12)

Kun. Jonas Kastytis Matulionis Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Sausio 12 dienos vakare po sunkios varginančios ligos pas Viešpatį iškeliavo amžinybėn tėvas jėzuitas Jonas Kastytis Matulionis.

Jis gimė Pelyšių kaime netoli Šimonių miestelio (Kupiškio r.). Buvo septintas ir jauniausias vaikas šeimoje. Baigęs Šimonių pradinę mokyklą, mokėsi Kupiškio gimnazijoje. Ten išryškėjo jo literatūriniai ir muzikiniai gabumai. Anksti netekus tėvų, kilo grėsmė tolesnėms studijoms, tačiau seserys Adelė ir Albina padarė viską, kad mylimas brolis galėtų siekti mokslo. Jaunuolis pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete ir jas baigė 1955 metais. Tame pačiame kurse mokėsi daug gabių studentų, kurių vardai vėliau tapo žinomi visai Lietuvai, – Janina Degutytė, Meilė Kudarauskaitė, Bronys Savukynas... Specialų kursą jiems skaitė lietuvių literatūros klasikas prof. Vincas Mykolaitis-Putinas. Laisvas nuo mokslų Jono Kastyčio valandas lydėjo poezija, klasikinė muzika ir malda. Jis ne tik dainavo universiteto akademiniame chore, bet ir giedojo bažnyčiose. Būdamas pamaldus, jis savo tėviškės bažnyčioje per Velykų šv. Mišias giedodavo šventines giesmes. Turėdamas slaptą svajonę iki tobulumo išlavinti balsą ir tapti kunigu, 1953 metais Jonas Kastytis pradėjo lygiagrečiai mokytis ir J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos vokalo skyriuje.

1955 metais diplomuotas lituanistas Jonas Kastytis bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, deja, nesėkmingai. 1956 metais įstojo į Vilniaus konservatoriją, o respublikiniame vokalistų konkurse pelnė pirmąją vietą. Kartu su kitais jaunais talentais – E. Čiudakova, E. Saulevičiūte, L. Muraška – Jonas Kastytis buvo išsiųstas į sąjunginį konkursą Maskvoje, kur jo lyrinis dramatinis tenoras pelnė pripažinimą. Studijos konservatorijoje sekėsi puikiai. J. K. Matulionio balsą lavino ir scenos paslapčių mokė žymūs profesoriai, garsūs Lietuvos atlikėjai. Trečiajame kurse jis buvo pastebėtas giedant bažnyčiose. Už „nepaprastai didelę gėdą ir nešlovę, užtrauktą konservatorijai ir visam pažangiam jaunimui“, 1958 metais buvo priverstas studijas nutraukti. Pašalintas iš konservatorijos, pradėjo dirbti bibliotekose, Teatro ir muzikos muziejuje, tik niekur ilgai neužsibūdavo, nes buvo nuolat persekiojamas. Dirbdamas Paveikslų galerija paverstoje Vilniaus Katedroje ir puikiai išmanydamas šios vietos reikšmę, jis ne tik stengėsi lankytojams atskleisti ir parodyti šventovės likimą istorijos vingiuose, bet ir pradėjo statyti naują – savo širdies – katedrą.

Jau seniai buvo suradęs vienminčių būrelį, padėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, nors puikiai suprato, kuo rizikuoja. Pradėjo važinėti į Bijutiškį pas Lietuvos jėzuitų provincijolą t. Joną Danylą SJ (1905 11 04–1937 08 24–2000 10 31). Jo pavyzdžio paskatintas, 1977 metais įstojo į Jėzaus Draugiją, o amžinuosius įžadus davė 1992-aisiais. Pateko į KGB akiratį, trumpam laikui buvo sulaikytas ir tardomas.

1980 m. spalio 31 d. Bijutiškio bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius MIC (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–1988 05 29–2000 05 28) pogrindinę kunigų seminariją baigusį Joną Kastytį Matulionį įšventino kunigu. Visi nustebo išvydę, kad Bijutiškio Šv. Onos bažnyčioje buvęs jos zakristijonas Jonas Kastytis aukoja šv. Mišias! Susirinkusieji tąsyk pamanė, kad įvyko kažkoks nesusipratimas.

Paskui dirbo sielovados darbą Kybartuose su tuometiniu klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi. Dabartinį arkivyskupą su t. Jonu Kastyčiu sovietmečiu suvedė Jėzaus Draugija, kurios nariai jie abu buvo. Todėl po kurio laiko jau tarnaudamas Kybartų klebonu, kun. S. Tamkevičius priėmė kunigą Joną Kastytį vikaru, nors žinojo, kad šis buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją. Sovietinės valdžios metais kunigai į parapijas buvo skirstomi Religijos reikalų komiteto nurodymu. Kun. S. Tamkevičius nepaisė jokių leidimų, nurodymų – juk kunigui Jonui Kastyčiui registracijos pažymėjimo valdžia negalėjo duoti, – ir jam, susitaręs su Jėzaus Draugijos provincijolu t. J. Danyla SJ, leido oficialiai eiti pareigas, nors dėl to turėjo aiškintis Vilkaviškio rajono valdžiai ir „organams“. Jam buvo pasakyta, kad jis vikaru priėmęs apsišaukėlį, nevertą būti kunigu ir liepta neleisti nelegalui eiti pareigų. Tada jis rimtu veidu pasakęs, kad tegul tarybiniai darbuotojai džiaugiasi, jog parapijoje dirba netikęs kunigas, ir vikaro neatleido, o šis drąsiai bažnyčioje ir už jos ribų skelbė tikėjimo žodį. Pasak arkiv. S. Tamkevičiaus, kun. J. K. Matulionis buvo idealistas, nepaprasto uolumo, visur, kur reikėjo, talkino – ir bažnytinėse pareigose, ir pogrindžio darbuose. Tai buvo kunigas, kuriuo jis galėjo pasitikėti, pavesti kiekvieną užduotį. Tada jis Kybartų klebonui buvo labai reikalingas, kadangi jam daug buvo ir tiesioginio bažnytinio darbo, o jis parapijoje buvo vienas, dar reikėjo rūpintis ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bei kitais darbais. Kaip talkininkas jis kun. S. Tamkevičiui buvo labai reikalingas, nepaprastai geras pagalbininkas. Be to, ir visiems parapijos žmonėms naujas kunigėlis labai tiko, jis gražiai giedojo ir su jaunimu gebėjo bendrauti. Pasak arkiv. S. Tamkevičiaus, Kybartuose tada nors trumpą laiką buvo toks šviesuliukas, be to, labai optimistiškas savo darbe, tarnystėje pasiaukojęs. Kai kleboną areštavo, dar kurį laiką kun. J. K. Matulionis Kybartuose tarnavo, o už 1984 metais čia surengtą Vėlinių procesiją iš bažnyčios į miestelio kapines, giedant Visų Šventųjų litaniją, nepaklusnus kunigas buvo suimtas. 1985 m. sausio 17–18 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiame teisme buvo teisiamas. Paskutiniame žodyje kunigas kaltu neprisipažino, nesigailėjo, kalbėjo, kad visur, kur tik jis bus, stengsis gerai atlikti savo, kaip kunigo, pareigą. Teismo nuosprendis – treji metai laisvės atėmimo, bausmę atlikti bendro režimo lageryje. Išvežtas į Smolensko lagerį. Čia kalėjo žmogžudžiai, recidyvistai, tad saugumiečiai manė, kad jie palauš kunigo įsitikinimus. Bet čia įvyko tarsi stebuklas – kunigas Jonas Kastytis maldomis, pokalbiais į savo pusę patraukė nusikaltėlius. Jie klausėsi jo šv. Mišių, pamokslų, giesmių, o iš savo vatinių išpešioję po kuokštą vatos pasiuvo kunigui vatinę liemenę. Kunigas džiaugėsi šių žmonių dvasiniu atsivertimu, gėrio ir dvasingumo siekimu (dabar ši liemenė yra Marijampolės tremtinių muziejaus ekspozicijoje). Po kelių mėnesių amnestuotas grįžo iš Smolensko lagerio, bet po savaitės, 1985 m. birželio 26 d., vėl suimtas. Įkalintas Novo-Orlovsko (Čitos sritis) lageryje. Trejus metus kalėjo kameroje tarp 50 kriminalinių nusikaltėlių. Keisčiausia, kad iš šitų žmonių smurto nepatyrė, netgi jie sugebėjo suprasti, kas yra „sviaščennik“ – dvasininkas. Iš Čitos lagerio grįžo pasiligojęs, bet dvasiškai nepalūžęs. Jis ir toliau skelbė laisvą žodį, nešė laisvės viltį. Iš tremties kunigas Jonas Kastytis parsivežė visus gautus laiškus. Suprantama, ne visi jam adresuotieji jį pasiekė, nes budri lagerio cenzorių akis sekė kiekvieną rašytinį žodį.

Grįžęs iš lagerių, 1988 metais buvo paskirtas Kaišiadorių Katedros vikaru, o 1989 metais buvo priimtas vikaru į tikintiesiems grąžintą Vilniaus Arkikatedrą Baziliką, kur darbavosi su jos klebonu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14) ir garsėjo kaip nuostabus nuodėmklausys. Su Arkikatedros choru buvo išvykęs į Paryžių, Stokholmą, Oslą ir kai kuriose įžymesnėse šių miestų šventovėse giedojo solo partijas.

Nepriklausomybės metais kunigas jėzuitas savo misiją atliko Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, buvo Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės dvasios tėvas, 1994–1996 metais – Pažaislio seserų kazimieriečių vienuolyno ir Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas. Tačiau ilgiausiai – 11 metų – kartu su kitais tėvais jėzuitais darbavosi Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Paskutinius septynerius metus sunkiai sergantis t. Jonas Kastytis praleido Kauno jėzuitų namuose, kelerius metus ištikimai klausė išpažinčių Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, vėliau meldėsi už Draugiją ir Bažnyčią ligos patale.

Be kunigystės pašaukimo, t. Jonas Kastytis turėjo poeto talentą, ypač jį žavėjo šv. Kazimieras, jam paskyrė ne vieną posmą. Pagal jo eiles kompozitoriai kūrė muziką, jos tapo giesmėmis, buvo giedamos bažnyčiose. Suprantama, to meto sąlygomis kunigo poeto posmai niekur negalėjo būti spausdinami, todėl jis pasigamino miniatiūrinę, „kišeninę“ spaustuvėlę ir taip platino savo eiles, spausdino protesto tekstus prieš kun. S. Tamkevičiaus areštą. Šie pateko į Ameriką, dideliais tiražais paplito kitose šalyse.

Kun. Robertas Grigas prisimena, kad tarp savo raštų ir išsaugotų dokumentų tebeturi ne vieną kun. J. K. Matulionio rašytą laišką iš kalėjimo. Jis stengėsi labai gražiai rašyti, kaip viduramžių foliantuose kiekviena raidė būdavo nupiešiama, kaip maža miniatiūra ar paveiksliukas. Ir adresą, ir laišką dažnai užrašydavo kaip meno kūrinį. Sovietinės okupacijos pogrindžio spaudos muziejuje Kaune, prie kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus, saugomi kun. J. K. Matulionio laiškai, rašyti iš lagerio. Ten galima pamatyti jo reto gražumo raštą, kuris irgi turbūt atspindi žmogaus talentus ir dvasinį grožį.

Jėzuitų archyve Vilniuje saugomi kun. J. K. Matulionio SJ apdovanojimai – LKD Gedimino ordino Komandoro kryžius ir Sausio 13-osios medalis.

Velionis buvo pašarvotas Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje. Laidotuvės vyko sausio 15 dieną, ketvirtadienį. 12 val. Laidotuvių šv. Mišioms Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provincijolas kun. Gintaras Vitkus SJ, daugiau kaip trys dešimtys kunigų – brolių jėzuitų ir kitų, atvykusių iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Arkivyskupas S. Tamkevičius SJ susirinkusius Jėzuitų bažnyčioje kvietė šv. Mišiose dėkoti Dievui už tėvo J. K. Matulionio ištikimą Dievui gyvenimą, už kunigo ir vienuolio tarnystę Bažnyčiai, ragino melsti naujų dvasinių pašaukimų.

Homiliją sakęs vysk. J. Boruta SJ tėvo J. K. Matulionio gyvenimą pavadino gražiausia dienos Evangelijos iliustracija. Ganytojas priminė mirusiojo gyvenimo kelią, kaip apie jį buvo pasakojęs pats t. J. K. Matulionis. Vysk. J. Boruta SJ t. J. K. Matulionio gyvenimą pavadino ir sunkiu, ir sykiu šviesiu. Jis mokėjo ištikimai savo kančias ir gyvenimo sunkumus vienyti su Kristaus – Aukščiausiojo kunigo – kančia. Vysk. J. Boruta SJ skaitė ištrauką iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, kurioje sakoma, kad 1988 m. rugsėjo 21 d. Kaišiadorių vyskupijos kancleris kanauninkas Jonas Jonys pranešė Religijos reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui apie naujus kunigų paskirstymus Kaišiadorių vyskupijoje. Įgaliotinį iš pusiausvyros vedė tai, kad kunigai į parapijas paskirstyti be išankstinio suderinimo jo įstaigoje, ypač buvo nepatenkintas kun. Jono Kastyčio Matulionio paskyrimu Kaišiadorių Katedros vikaru. P. Anilionis piktai perspėjo, kad „kardinolas kelia kontrrevoliuciją“, kad Maskva nepripažįstanti jo kardinolystės ir kad taryba perduos kardinolo V. Sladkevičiaus bylą apsvarstyti Ministrų Tarybai. Koks būsiąs tolesnis kardinolo likimas įgaliotinis sake nežinąs, bet taip ilgiau tęstis negali, būtina grįžti prie senos nusistovėjusios išankstinių „derinimų“ praktikos. Kaip minėjo homilijoje ganytojas, t. J. K. Matulionis čia, žemėje, nušvietęs kitų gyvenimus, kitus visada drąsinęs, dabar bus užtarėjas pas Viešpatį amžinybėje.

Kun. J. K. Matulionis SJ palaidotas Petrašiūnų kapinėse, jėzuitų kapavietėje, šalia savo pašaukimo brolių.

XXI

© 2015 „XXI amžius“