Svetainė
įkurta 2001 m. spalio 3 d.
PRIEŠPASKUTINIS
NUMERIS |
|
REKLAMA
LAIKRAŠTYJE | Reklamos
kaina - tik 1,00 Lt + PVM Pageidaujančius
prašome kreiptis į Redakciją |
|
Kanonizuotas
Šri Lankos apaštalas Mindaugas Buika
|
Popiežius Pranciškus vadovavo pirmojo Šri Lankos
šventojo kanonizacijai | Religinė ir demografinė
padėtis Svarbiausias apaštalinio popiežiaus Pranciškaus
vizito Šri Lankoje įvykis buvo šios šalies apaštalu vadinamo iš kaimyninės Indijos
kilusio kunigo Juozapo Vazo CO (Jozeph Vaz, 16511711) paskelbimas šventuoju.
Juk paprastai kanonizacijos iškilmės vyksta Romoje, kadangi paskelbti nauji šventieji
įrašomi į visos Bažnyčios liturginį kalendorių jų kasmetiniam pagerbimui, ir tik
beatifikacijos (paskelbimas palaimintaisiais) turi lokalesnį pobūdį. Todėl galima
suprasti šrilankiečių katalikų džiaugsmą, kai pats Šventasis Tėvas, atvykęs į
šalį (vizitas vyko sausio 1215 dienomis), paskelbė pirmąjį jų šventąjį jų pačių
tėvynėje, tačiau Visuotinės Bažnyčios minėjimui. Panašiai jaustųsi lietuviai,
jei, pavyzdžiui, Lietuvoje apsilankęs Popiežius jos sostinėje Vilniuje, aukodamas
šv. Mišias, kanonizuotų palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį. Štai kodėl nenuostabu,
kad į Juozapo Vazo kanonizacijos ceremoniją, vykusią Šri Lankos sostinės Kolombo
pajūrio Galde Face Green parke, susirinko net pusė milijono žmonių, nors tai buvo
sausio 14-oji, darbo diena, trečiadienis (taip jau sutapo, kadangi antrąją tos
savaitės pusę popiežius Pranciškus su apaštaliniu vizitu lankėsi Filipinuose;
apie tai rašysime kitame XXI amžiaus numeryje). |
|
Gyvenimui taip, o mirčiai ne
Kun. Vytenis Vaškelis Aš
nemirštu, aš žengiu į gyvenimą
, prieš baigdama žemiškąją savo kelionę viename
laiške rašė šv. Kūdikėlio Teresė. Tai sunkiai sergančio žmogaus žodžiai, skirti
ateinančiai nesibaigiančio gyvenimo šventei. Kai žmogus leidžiasi pagaunamas Dievo
tinklais, tada jis visada daugiau vadovaujasi tiesa. Jis gali suklysti, bet toji
klaida jį veda į nuolankumo malonę, kuri dar stipriau padeda įsikibti į Jėzaus
ranką ir priglusti prie Jo Širdies. Tuomet net mirtina liga nebegali tikinčiojo
atskirti nuo To, kuris atėjo ir įsišaknijo jame (plg. Jn 14, 23). Net juodžiausią
savo gyvenimo valandėlę žmogus nedrįsta kėsintis į save, nes, turėdamas sąmonės
aiškumą ir atvirą širdį, su savo Nukryžiuotoju kenčia iki paskutinio atodūsio
ir visa esybe skelbia, kad Jis, prisikeldamas iš numirusiųjų, tikrai nugalėjo
mirtį bei visiems atvėrė duris į Gyvenimą. |
|
Netiesinis žvejys Kun. lic.
Nerijus PIPIRAS, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos
vikaras Beveik
prieš gerą dešimtmetį buvau prie Galilėjos ežero. Žvelgdamas į neaprėpiamą bangų
didybę, maldos gelmėje bandžiau įžiūrėti Jėzaus kryptį: kaip jis buvo pasisukęs,
kad pirmieji mokiniai Jį pamatė; koks buvo jo balso tembras, kad mokiniai Jį išgirdo
ir ryžosi sekti. Galų gale ką jiems reiškė eiti paskui jį Tą, kuris juos įsodins
į kitokią valtį ir lieps mesti tinklus valksmui į širdžių vandenis? Gal šie kviečiantys
žodžiai tik kartą perskrodė Galilėjos prieplaukos orą ir nutilo? Prisimenu, jog
tuomet leidausi į atradimų kelionę. Simonas ir jo brolis Andriejus leidosi paskui
Jėzų į kelionę, kuri nesibaigia garbės, išaukštinimo kupinuose rūmuose. Jėzus
į ten net neužsuka. Jis keliauja per nuodėmės sužeistas širdis link Golgotos išaukštinimo. Man
rodos, Jis niekuomet neina tiesiai. Šis netiesinis Jėzus man be galo patinka,
nes kelionė kartu su Juo visuomet kupina iššūkių ir atradimų. Jutau, kad tie žingsniai
paskui Jėzų iš tiesų įgaus pagreitį tik palikus šiltą ir užtikrintą kasdienybę,
išėjus iš nuolatinio buvimo ant bangos periodo, žinant, jog mesti tinklus į širdžių
gelmes yra daug sudėtingiau nei naktį prasnausti žvelgiant į tuščią, bangų gainiojamą
tinklą ir nieko neveikti. Negalima būti vien tik teoriniais žmonių žvejais. Svarbu
justi, kad pats esi pagautas Didžiojo Žvejo, kurio žvilgsnis nukreiptas tik į
tave ir žodžiai skirti vien tau. |
|
Aš nesu Charlie Kun. Robertas
Grigas Charlie hebdo (taip vadinasi Prancūzijos savaitraštis
red.) yra žodžio nelaisvė ir regresas. Smurto teroristai
sunaikino patyčių teroristus, fizinės prievartos šalininkai moralinės prievartos
skleidėjus. Vienų metodai etine prasme buvo verti kitų metodų. Jei Paryžiaus žurnalistai
būtų skleidę atjautą, pagarbą ir gailestingumą, kurių labiausiai trūksta vėl pagal
politines ir ideologines linijas skeldėjančiam mūsų pasauliui ir dėl to žuvę (kaip
Ana Politkovskaja), jie būtų didvyriai. Jie žuvo dėl įsikalbėtos agresyvaus reliatyvizmo
dogmos, teigiančios, kad leistina ir netgi pažangu tyčiotis iš vertybių, kurios
kitiems žmonėms yra labai brangios. Nors, nepaisant ciniško materializmo vyravimo,
didesniajai žmonijos daliai vis dar brangi religija, tikėjimas į Dievą, dešimtmečiais
tyčiotasi iš krikščionybės, islamo, istorinių asmenybių, kurios visuomenių ir
tautų buvo suvokiamos kaip sektinos, sutelkiančios. |
|
Giedojimų vakaras
| Vakaro
dalyviai gieda Kalėdų giesmes | Visuotinėje
Bažnyčioje sausio 6-oji Trijų Karalių iškilmė. Šį šventinį vakarą Klaipėdos
etnokultūros centras sukvietė miestelėnus ir svečius į Tradicinių giedojimų vakarą
Bernelis gimė Betliejuj. Trys Karaliai su Kalėdų giesmėmis. Pirmą kartą Tradicinių
giedojimų renginių cikle dėmesys skirtas tradicinėms liaudies Kalėdų giesmėms.
Vakaro svečiai Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos liaudiškojo giedojimo
kolektyvas, vadovaujamas V. Budreckio. Sveikindamas pilnutėlę
vakaro dalyvių salę, kun. dr. Saulius Stumbra džiaugėsi, jog visi atėjo pasidalinti
Kalėdų stebuklo džiaugsmu. Pristatydamas vakaro temą, apgailestavo, jog, deja,
kalėdinės giesmės mažai patenka į tyrėjų akiratį ir šalia populiarių Kalėdinių
melodijų savų nežinoma. |
|
Kūrybinga, agresyvi, dinamiška maža valstybė: kas tai?
Valdas KILPYS Toliau vyksta pasirengimas
savivaldos rinkimams. Miestuose praėjusią savaitę galima buvo pamatyti ne vieną
spalvingą palapinę, kur darniai išsirikiavę politikai ir žmonės prie politikos
rinko gyventojų parašus ir dalijo pažadus. Kalbant apie rinkimus, dera pastebėti
du aspektus: pirma, merus rinksime tiesiogiai. Nors jų galių ir santykio su tarybomis
reikalai vis dar nesutvarkyti, tačiau tiesioginis merų rinkimas visgi yra žingsnis
teisinga kryptimi. Valdžia eina link liaudies ir tai yra gerai. Būtų dvigubai
geriau, jei nuo kitų metų tiesiogiai būtų renkami ir seniūnai. Tada galima būtų
teigti, kad savivaldos stiprinimas vyksta iš tiesų. Beje, kalbant apie merų rinkimus
(ypač didžiuosiuose miestuose) jau dabar pastebimas tradicinis noras kalbėti ne
apie miesto, bet šalies problemas, nes taip tiesiog lengviau, taip labiau klausoma,
nes lietuvis yra pratęs prie plačių dalgio mostų, o ne prie varginančio piktžolių
ravėjimo. Faktas yra ir tai, kad, žiūrint materialiuoju aspektu, vidutinio miesto
mero postas politikui yra naudingesnis nei Seimo nario kėdė. Dėl to šiemet valdininkai
ir politikai į meravimą nespjauna ir traktuoja gerokai rimčiau. Antra, šiemetiniai
savivaldos rinkimai svarbūs ir artėjančių rinkimų į Seimą kontekste. Ar pasikeis
politinės svarstyklės konservatorių ir liberalų naudai? Bent kol kas atrodo, kad
norint pereiti į poziciją vis vien reikės trečio žaidėjo. Ir dar neaišku, ar tai
nutiks, nes Darbo partijos reitingai krinta dėl Viktoro Uspaskicho dingimo iš
viešosios erdvės ir nesibaigiančių teismų, o tvarkiečiai garsėja savo polinkiu
į korupcines bylas. O kur dar Mazuronių pareiškimai ir jaunesniojo išėjimas iš
partijos. | |
|