Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Aš nesu Charlie

Kun. Robertas Grigas

„Charlie hebdo“ (taip vadinasi Prancūzijos savaitraštis – red.) yra žodžio nelaisvė ir regresas.

Smurto teroristai sunaikino patyčių teroristus, fizinės prievartos šalininkai – moralinės prievartos skleidėjus. Vienų metodai etine prasme buvo verti kitų metodų. Jei Paryžiaus žurnalistai būtų skleidę atjautą, pagarbą ir gailestingumą, kurių labiausiai trūksta vėl pagal politines ir ideologines linijas skeldėjančiam mūsų pasauliui ir dėl to žuvę (kaip Ana Politkovskaja), jie būtų didvyriai. Jie žuvo dėl įsikalbėtos agresyvaus reliatyvizmo dogmos, teigiančios, kad leistina ir netgi pažangu tyčiotis iš vertybių, kurios kitiems žmonėms yra labai brangios. Nors, nepaisant ciniško materializmo vyravimo, didesniajai žmonijos daliai vis dar brangi religija, tikėjimas į Dievą, dešimtmečiais tyčiotasi iš krikščionybės, islamo, istorinių asmenybių, kurios visuomenių ir tautų buvo suvokiamos kaip sektinos, sutelkiančios.

Gyvenimui – „taip“, o mirčiai – „ne“

Kun. Vytenis Vaškelis

„Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“, – prieš baigdama žemiškąją savo kelionę viename laiške rašė šv. Kūdikėlio Teresė. Tai – sunkiai sergančio žmogaus žodžiai, skirti ateinančiai nesibaigiančio gyvenimo šventei. Kai žmogus leidžiasi pagaunamas Dievo tinklais, tada jis visada daugiau vadovaujasi tiesa. Jis gali suklysti, bet toji klaida jį veda į nuolankumo malonę, kuri dar stipriau padeda įsikibti į Jėzaus ranką ir priglusti prie Jo Širdies. Tuomet net mirtina liga nebegali tikinčiojo atskirti nuo To, kuris atėjo ir įsišaknijo jame (plg. Jn 14, 23). Net juodžiausią savo gyvenimo valandėlę žmogus nedrįsta kėsintis į save, nes, turėdamas sąmonės aiškumą ir atvirą širdį, su savo Nukryžiuotoju kenčia iki paskutinio atodūsio ir visa esybe skelbia, kad Jis, prisikeldamas iš numirusiųjų, tikrai nugalėjo mirtį bei visiems atvėrė duris į Gyvenimą.

Netiesinis žvejys

Kun. lic. Nerijus PIPIRAS,

Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras

Beveik prieš gerą dešimtmetį buvau prie Galilėjos ežero. Žvelgdamas į neaprėpiamą bangų didybę, maldos gelmėje bandžiau įžiūrėti Jėzaus kryptį: kaip jis buvo pasisukęs, kad pirmieji mokiniai Jį pamatė; koks buvo jo balso tembras, kad mokiniai Jį išgirdo ir ryžosi sekti. Galų gale ką jiems reiškė eiti paskui jį – Tą, kuris juos įsodins į kitokią valtį ir lieps mesti tinklus valksmui į širdžių vandenis? Gal šie kviečiantys žodžiai tik kartą perskrodė Galilėjos prieplaukos orą ir nutilo? Prisimenu, jog tuomet leidausi į atradimų kelionę. Simonas ir jo brolis Andriejus leidosi paskui Jėzų į kelionę, kuri nesibaigia garbės, išaukštinimo kupinuose rūmuose. Jėzus į ten net neužsuka. Jis keliauja per nuodėmės sužeistas širdis link Golgotos išaukštinimo.

Man rodos, Jis niekuomet neina tiesiai. Šis netiesinis Jėzus man be galo patinka, nes kelionė kartu su Juo visuomet kupina iššūkių ir atradimų. Jutau, kad tie žingsniai paskui Jėzų iš tiesų įgaus pagreitį tik palikus šiltą ir užtikrintą kasdienybę, išėjus iš nuolatinio buvimo ant bangos periodo, žinant, jog mesti tinklus į širdžių gelmes yra daug sudėtingiau nei naktį prasnausti žvelgiant į tuščią, bangų gainiojamą tinklą ir nieko neveikti. Negalima būti vien tik teoriniais žmonių žvejais. Svarbu justi, kad pats esi pagautas Didžiojo Žvejo, kurio žvilgsnis nukreiptas tik į tave ir žodžiai skirti vien tau.

Katalikų vienuoliai platina sektantų literatūrą?

Dabar jau įprasta, kad į miestų, miestelių, kaimo gyventojų butų, individualių namų duris beldžiasi visokie prekeiviai, knygų, kosmetikos platintojai, aukų rinkėjai, įvairias paslaugas siūlantys žmonės. Pasitaiko ir sukčių, kurie, pasinaudodami gyventojų patiklumu, juos apgauna, pasisavina pinigus, vertingesnį turtą. Todėl neatsitiktinai policijos pareigūnai, valstybinės Mokesčių inspekcijos, Lietuvos banko darbuotojai radijo ir televizijos laidose, laikraščių puslapiuose nuolat „kala“ visuomenei, kad jokiu būdu negalima pasitikėti tais piliečiais, kurie, apsimetę bankų, paštų, Mokesčių inspekcijos darbuotojais, siūlosi namuose turimus litus pakeisti į eurus, nes šių institucijų atstovai nevaikšto po namus ir neteikia ten tokių paslaugų. „Sodros“ darbuotojai nuolat informuoja gyventojus, kad šios institucijos darbuotojai nevaikštinėja po namus ir neteikia pensijų didinimo, pašalpų išmokėjimo namuose paslaugų. Savivaldybių Socialinės paramos skyrių darbuotojai irgi nesilanko gyventojų būstuose ir nenešioja socialinių išmokų, nedalija veltui malkų...