|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kanonizuotas Šri Lankos apaštalas Mindaugas Buika
Religinė ir demografinė padėtis Svarbiausias apaštalinio popiežiaus Pranciškaus vizito Šri Lankoje įvykis buvo šios šalies apaštalu vadinamo iš kaimyninės Indijos kilusio kunigo Juozapo Vazo CO (Jozeph Vaz, 16511711) paskelbimas šventuoju. Juk paprastai kanonizacijos iškilmės vyksta Romoje, kadangi paskelbti nauji šventieji įrašomi į visos Bažnyčios liturginį kalendorių jų kasmetiniam pagerbimui, ir tik beatifikacijos (paskelbimas palaimintaisiais) turi lokalesnį pobūdį. Todėl galima suprasti šrilankiečių katalikų džiaugsmą, kai pats Šventasis Tėvas, atvykęs į šalį (vizitas vyko sausio 1215 dienomis), paskelbė pirmąjį jų šventąjį jų pačių tėvynėje, tačiau Visuotinės Bažnyčios minėjimui. Panašiai jaustųsi lietuviai, jei, pavyzdžiui, Lietuvoje apsilankęs Popiežius jos sostinėje Vilniuje, aukodamas šv. Mišias, kanonizuotų palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį. Štai kodėl nenuostabu, kad į Juozapo Vazo kanonizacijos ceremoniją, vykusią Šri Lankos sostinės Kolombo pajūrio Galde Face Green parke, susirinko net pusė milijono žmonių, nors tai buvo sausio 14-oji, darbo diena, trečiadienis (taip jau sutapo, kadangi antrąją tos savaitės pusę popiežius Pranciškus su apaštaliniu vizitu lankėsi Filipinuose; apie tai rašysime kitame XXI amžiaus numeryje). Kadangi jau buvo užsiminta ir apie Lietuvą, tai galima būtų palyginti abiejų labai skirtingose geografinėse platumose esančių šalių teritorinius bei demografinius rodiklius. Šri Lankos ir Lietuvos teritorijos dydis labai panašus 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų, tačiau jeigu Lietuvoje dabar gyvena maždaug 2,8 mln., tai Šri Lanka turi daugiau kaip 20 mln. gyventojų. Per pastaruosius 25 metus mūsų šalis dėl mažiausio Europoje gimstamumo ir didžiausios emigracijos neteko maždaug ketvirčio gyventojų (1990-aisiais jų buvo 3,7 milijono), o maždaug per tą patį laiką (tris dešimtmečius) Šri Lankos gyventojų skaičius kaip tik ketvirčiu padidėjo (1985-aisiais jų buvo 15 milijonų). Religijos požiūriu padėtis Šri Lankoje yra būdinga daugumai Azijos valstybių ta prasme, kad joje (išskyrus katalikiškus Filipinus) krikščionys sudaro aiškią mažumą. Šri Lankoje jų yra maždaug 7 proc. (daugiausia katalikai), o daugiau kaip du trečdaliai gyventojų sinhalų tautybei priklausantys budistai. Apie 15 proc. Šri Lankos gyventojų yra induistai, priklausantys tamilų etninei grupei, ir 10 proc. musulmonai, save vadinantys murais. Šri Lankos katalikų bendruomenei, suskirstytai į Kolombo arkivyskupiją ir dešimtį sufraganinių vyskupijų, priklauso abiejų pagrindinių ir tarpusavyje konfliktuojančių (kadangi tarp šiaurėje susitelkusių tamilų juntamos separatistinės nuostatos) tautybių tikintieji, pamaldos vyksta abiejomis kalbomis ir anglų kalba. Dėl tokios tarpinės padėties Katalikų Bažnyčia ypač skatina sinhalų ir tamilų susitaikymą bei šalies pilietinę darną, tai pabrėžė ir popiežius Pranciškus vizito metu sakytose kalbose bei homilijose. Tai ypač akualu po kruvino 19832009 metais vykusio pilietinio karo, dėl kurio prarasta dešimtys tūkstančių gyvybių, o šimtas tūkstančių gyventojų patyrė sunkią pabėgėlių lemtį. Evangelizavimo istorijos drama Gana dramatiškai susiklostė Šri Lankos tautų evangelizavimo istorija, su kuria artimai susieta ir naujojo šventojo kunigo J. Vazo veikla. Nors yra duomenų, kad krikščionys Ceilono saloje galėjo apsilankyti (kaip keliautojai, prekybininkai ar misionieriai) pirmaisiais krikščioniškosios epochos šimtmečiais, tačiau intensyviai Kristaus mokymas čia pradėtas skelbti XVI amžiaus pradžioje įsitvirtinus portugalams. Gavę vietos valdovų leidimą Šri Lankoje buvusiose karalystėse vykdyti aktyvią misijų veiklą pirmieji pradėjo iš Portugalijos atvykę pranciškonai: jie statė bažnyčias, kūrė mokyklas, krūkštijo atsivertusius gyventojus, dalyvavo socialiniame ir netgi politiniame gyvenime. XVI amžiaus viduryje pranciškonams netgi pavyko pakrikštyti vietos karalių Dharmapalą, kuris, neturėdamas palikuonių, netgi buvo pažadėjęs po mirties šalį perleisti katalikiškai Portugalijai. Evangelizaciją kartu su pranciškonais tuometinėje Šri Lankoje plėtojo XVII amžiaus pradžioje čia atvykę kitų vienuolijų misionieriai: jėzuitai, dominikonai, augustiniečiai. Tačiau viskas radikaliai pasikeitė po kelių dešimtmečių, kai Ceilono saloje išsilaipino olandai, kurie išstūmė portugalus ir užėmė jų turėtas teritorijas. Kadangi dėl Europoje vykusio Reformacijos proceso olandai tuo metu jau buvo persiėmę protestantizmu ir tapę Kalvino sekėjais, tai jie ir Šri Lankoje stengėsi likviduoti pradėjusią stiprėti katalikybę. Taigi, paradoksalu, bet religinės skirtingų krikščioniškų denominacijų tarpusavio kovos iš Europos buvo perkeltos net į Ceiloną ir atnešė didelį dvasinį sukrėtimą vietos gyventojams. Šrilankiečiams buvo sunku suprasti, kad vieni europiečiai (olandai) kovoja jų žemėje prieš kitus europiečius (portugalus), teigdami, kad jų krikščioniškas tikėjimas (kalvinizmas) yra geresnis už portugalų katalikybę. Iš tikrųjų, kai mes dabar susiduriame su islamiškuoju fundamentalizmu ir terorizmu bei kitokia religine nesantaika, turime gerai prisiminti ir savo prieštaringą krikščionišką istoriją bei radikalios reformacijos sukeltus, ištisus dešimtmečius vykusius religinius karus Senajame žemyne. Šri Lankoje tuo metu olandai kalvinistai masiškai griovė katalikų pastatytas šventoves, uždarydavo misionierių įkurtas mokyklas ir galiausiai uždraudė katalikų sielovadininkų veiklą, o juos priglaudusieji ir slėpusieji vietos gyventojai buvo griežtai baudžiami. Dėl tokio žiauraus smurtinio persekiojimo XVII amžiaus antroje pusėje Šri Lankoje visiškai nebeliko katalikų kunigų ir katalikiškas bažnytinis gyvenimas buvo ant išnykimo ribos. Kaip tik tuo metu, 1686 metais į Ceiloną slapta atvyko jau apaštaline veikla Indijos pietvakarinėje Goa srityje pasižymėjęs drąsus vietos kunigas Juozapas Vazas, kuris pasiaukojančia ir išmintingai kantria sielovada su keliais bendražygiais iš Šv. Filipo Nerio oratorijos (vienuoliai oratoriečiai) tiesiog neįtikėtinai sparčiai išgelbėjo ir atgaivino Šri Lankos katalikybę (apie tai bus rašoma apžvelgiant šventojo J. Vazo gyvenimą ir darbus). Čia tik norisi priminti, kad XVII amžiaus pabaigoje (1798 metais) Ceiloną užvaldę tretieji kolonizatoriai anglai pagaliau atstatė pilietinę religijos laisvę, ir katalikų dvasininkai bei misionieriai vėl galėjo nekliudomai veikti. Tikybos tolerancija buvo išsaugota ir 1948 metais Ceilonui paskelbus valstybinę nepriklausomybę (1972-aisiais šalis pasivadino senuoju Šri Lankos vardu), nors vyraujantis budizmas įgijo valstybinės religijos statusą. Misija pavojų akivaizdoje Popiežiaus Pranciškaus kanonizuotas kunigas Juozapas Vazas gimė 1651 metų balandžio 21 dieną Indijos pietvakarinėje, portugalų misionierių evangelizuotoje Goa provincijoje, kilmingoje pamaldžių indų katalikų šeimoje, turėjusioje šešis vaikus. Mažasis Juozapas pamaldumu pralenkė visus artimuosius ir netgi buvo pramintas mažuoju šventuoju. Jis dažnai be tėvų žinios lankydavo kaiminystėje buvusią bažnyčią ir adoruodavo Švč. Sakramenteą. Netgi paplito gandai, kad, jam priartėjus prie šventovės, durys pačios automatiškai atsidarydavo. Berniukas, visada eidamas į atokiau buvusią mokyklą ar kitur, rankoje turėdavo ir melsdavosi Rožinį. Lankydamas katalikiškas mokyklas gaudavo tik gerus pažymius, puikiai išmoko portugalų ir lotynų kalbas ir supratingo tėvo buvo išsiųstas rengtis kunigystei į didįjį Goa miestą. Ten studijavo Šv. Pauliaus jėzuitų kolegijoje, o vėliau Šv. Tomo Akviniečio dvasinėje akademijoje. Baigęs filosofijos ir teologijos aukštuosius mokslus, 1676 metais Goa arkivyskupo buvo įšventintas kunigu. Netrukus privačiai save dedikavo Marijos vergu, tai yra savo gyvenimą ir darbus paskyrė Dievo Motinos garbei. Jaunas ir aktyvus, ypač švietimu besirūpinantis dvasininkas netrukus sužinojo apie sunkią Katalikų Bažnyčios padėtį olandų kalvinistų užvaldytame Ceilone ir tuoj pat norėjo ten vykti gelbėti katalikybės, tačiau Goa bažnytinė hierarchija, suvokdama pavojus gyvybei ir nenorėdama prarasti jauno, talentingo kunigo, nedavė tokio leidimo ir išsiuntė į Indijos gilumą, kur katalikų padėtis irgi buvo sudėtinga dėl vidinių vietinės bendruomenės nesutarimų. Su diplomatine kantrybe ir nuolankumu puikiai atlikęs sutaikinamąją užduotį ir dar labiau sustiprinęs savo dvasinį autoritetą, kunigas J. Vazas sugrįžo į Goa, 1685 metais įsteigė vienuolinę Šv. Filipo Nerio oratorijos vietinę bendruomenę ir tapo pirmuoju jos vadovu. Tačiau širdyje išlikus giliam troškimui vykti į Šri Lanką ir padėti persekiojamiems katalikams, jis šią savo misiją pradėjo 1683 metais slapta pasiekęs arčiausiai Indijos krantų esantį Džafnos pusiasalį. Persirengęs keliaujančiu elgeta, atlikdamas atsitiktinius nešiko ir kitus paprastus darbus, kunigas pėsčiomis keliavo per Ceilono miestelius ir kaimus gaivindamas kolonistų olandų diskriminuojamą katalikybę. Braudamasis per džiungles ir dėl išsekimo neretai susirgdamas užkrečiamomis ligomis, Juozapas Vazas kunigiškus patarnavimus atlikdavo naktimis, aukodamas šv. Mišias, klausydamas išpažinčių, krikštydamas kūdikius ir suaugusius atsivertėlius. Su vietiniais katalikais bendraudavo dar jų prisiminta portugalų kalba, tačiau palaipsniui išmoko sinhalų ir tamilų kalbas ir taip gerai, kad net į jas versdavo religinę literatūrą. Pasiekęs Ceilono centre buvusią nuo olandų nepriklausomą Kandžio karalystę, kuri laikoma svarbiausiu Šri Lankos budizmo židiniu, kunigas J. Vazas pradžioje buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą, nes įtarta, kad jis svetimšalių šnipas. Tačiau ir tai jis išnaudojo misijų veiklai: kalėjimo teritorijoje pastatė didelę koplyčią, į katalikybę atvertė nemažai kalinių. Garsas apie šią evangelizacinę veiklą pasiekė Kandžio karaliaus ausis, ir jis paprašė kunigą J. Vazą išmelsti lietų, kadangi šalį buvo ištikusi didelė sausra. Ir iš tikrųjų lietaus stebuklas įvyko. Tai misionieriui atnešė laisvę ir valdovo malonę nekliudomai Kandžio karalystėje vykdyti evangelizaciją. Kunigui J. Vazui į pagalbą atvyko daugiau Šv. Filipo Nerio oratorijos narių iš Goa provincijos. Juos irgi globojo Kandžio valdovas. Šventojo kunigo autoritetas dar labiau išaugo, kai Kandį ištiko raupų epidemija ir iš miesto, bijodami užsikrėsti, pasitraukė pats karalius su savo artimaisiais, bet misionieriai liko, slaugė ligonius, laidojo mirusiuosius, padėjo visiems kenčiantiems. Dvasinis autoritetas visiems Pats gyvendamas labai asketiškai, kunigas J. Vazas stengdavosi pagelbėti vargstantiems, visada turėdavo maišelį ryžių, kitų maisto produktų, kuriuos dalindavo stokojantiems. Jis niekada nesistengdavo primesti vakarietiškų Bažnyčios tradicijų, bet liturgines apeigas pritaikydavo prie vietinių papročių. Dėl tokios išmintingos ir gailestingosios meilės kupinos kunigo J. Vazo ir jo pagalbininkų oratoriečių veiklos bažnytinis gyvenimas atsigavo ir sustiprėjo ne tik savarankiškoje Kandžio karalystėje, bet ir olandų kalvinistų kontroliuotose teritorijose bei didžiausiame Ceilono mieste Kolombe. Šioms žinioms pasiekus Goa, vietinis Končino vyskupas, kurio jurisdikcijai priklausė Šri Lankos teritorija, kunigą J. Vazą paskyrė generaliniu Ceilono katalikų bendruomenių vikaru. Atėjo pripažinimas ir iš Vatikano: tuometinis popiežius Klementas XI pasiuntė apaštalinį palaiminimą ir asmeninę dovaną kryžių, kuris, kaip svarbiausia šventojo kunigo relikvija, saugomas iki šiol. Kunigui J. Vazui buvo pasiūlyta tapti pirmuoju Ceilono katalikų vyskupu, tačiau jis kukliai atsisakė, norėdamas likti vienuoliu misionieriumi. (Dėl tokių aplinkybių šv. J. Vazas visada atvaizduojamas su šalia jo esančiomis vyskupo regalijomis). Be atvangos apaštalaudamas ir iškankintas užkrečiamų ligų kunigas mirė Kandyje 1711 metų sausio 16 dieną, būdamas 59 metų. Vietinis budistas karalius, kuriam kunigas J. Vazas buvo tapęs dideliu dvasiniu autoritetu, surengė tris dienas trukusį gedulingą atsisveikinimą, pritariant visiems gyventojams, atvykusiems į jo laidotuves. Pagal paliktą testamentinį prašymą vienas didžiųjų savosios epochos misionierių, Šri Lankos katalikybės gaivintojas kunigas oratorietis Juozapas Vazas buvo iškilmingai palaidotas Kandyje, toje pačioje bažnyčioje, kurią pats buvo pastatęs. Jo beatifikacijos procesas Končino vyskupijoje buvo pradėtas 1737 metais, tačiau dėl įvairių istorinių aplinkybių užsitęsė. Buvo daug iniciatyvų, ypač XX amžiuje, jo paspartinimui: pavyzdžiui, 1954 metais Indijos, Pakistano ir Šri Lankos vyskupai dėl to pasirašė kreipimąsi į popiežių Pijų XII, tačiau galutinai beatifikacijos bylos tyrimas buvo užbaigtas tik popiežiui Jonui Pauliui II vadovaujant, kai buvo patvirtintas tokiam atvejui privalomas stebuklas, meldžiant Dievo tarno J. Vazo užtarimo. Stebuklingu buvo pripažintas Goa kunigo Kosmės Žozė Koštos (Cosme Jose Costa) gimimas 1938 metais, kai jo motina, prieš tai jau turėjusi tris persileidimus ir ketvirtojo nėštumo metu labai kraujavo, tačiau sveikata pagerėjo, sielovadininkams pasiūlius melsti Juozapo Vazo užtarimo, ir gimdymas buvo sėkmingas. Išaugęs sveikas jaunuolis K. Ž. Košta pats pajuto dvasinį pašaukimą, tapo kunigu ir kartu su savo motina dalyvavo 1995 metų sausio 15 dieną Kolombe vykusiose Juozapo Vazo paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju iškilmėse. Tuomet beatifikacijos apeigoms vadovavo į Šri Lanką su apaštaliniu vizitu atvykęs popiežius Jonas Paulius II, kuris kunigą J. Vazą įvardijo kaip Šri Lankos apaštalą. Tęsiant jo kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) bylos tyrimą, buvo paskelbta nemažai pranešimų apie įvykusius stebuklingus išgijimus, tačiau popiežius Pranciškus rugsėjį pritariant kardinolams suteikė dispensą kanonizavimui be oficialaus antrojo stebuklo patvirtinimo Šventųjų skelbimo kongregacijoje. Tai pastaraisiais metais jis jau yra padaręs ne vieną kartą (pavyzdžiui, palaimintojo popiežiaus Jono XXIII kanonizacijos atveju), atsižvelgdamas į kandidatų gyvenimo bruožus ir atliktus darbus. Kunigo J. Vazo atveju tai patvirtino ir didžiulis dėmesys popiežiaus Pranciškaus vadovautoms kanonizacijos šv. Mišioms, kuriose dalyvavo daugiau kaip trečdalis visų Šri Lankos krikščionių. Šventojo kunigo pamokos Aukodamas šv. Mišias kartu su Kolombo arkivyskupu kardinolu Albertu Melkolmu Randžitu (Albert Malkolm Ronjith), visais kitais Šri Lankos vyskupais ir daugeliu ganytojų iš Indijos bei daugiau kaip tūkstančiu kunigų, sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas pažymėjo, kad šventojo kunigo Juozapo asmenyje mes matome galingą Dievo gerumo ženklą Šri Lankos žmonėms, bet kartu ir visiems mums, pasaulio katalikams, nenuklysti nuo Evangelijos kelio, brandinti savyje šventumą, liudyti evangelinę susitaikinimo žinią, kuriai naujasis šventasis paskyrė visą savo gyvenimą. Iškeldamas tris svarbiausias kunigo Juozapo Vazo tarnystės pamokas, popiežius Pranciškus pirmiausia nurodė pavyzdingą kunigystę. Šiandien čia kartu su mumis yra daug kunigų ir vienuolių, kurie kaip Juozapas Vazas pasišventė Dievo ir artimo tarnystei, kalbėjo homilijoje Šventasis tėvas. Aš drąsinu kiekvieną jų žvelgti į šventąjį Juozapą kaip į patikimą vadovą. Jis moko mus eiti į egzistencijos paribius, kad Jėzus būtų visur žinomas ir mylimas. Jis yra kantraus kentėjimo dėl Evangelijos, klusnumo vyresniesiems, pagaliau rūpinimosi Dievo Bažnyčia pavyzdys. Popiežius pastebėjo, kad šventasis Juozapas Vazas gyveno ir apaštalavo sparčių ir gilių permainų laikotarpiu, kai katalikai buvo mažuma, dažnai susiskaidžiusi, ir juto aplinkos priešiškumą, diskriminavimą, persekiojimus. Taip ir dabar yra daugelyje pasaulio vietų. Tačiau jį stiprino nuolatinė malda ir vienybė su nukryžiuotu Viešpačiu, todėl visiems žmonėms, ir ne tik krikščionims, galėjo būti gyvąja Dievo gailestingumo ir sutaikinančios meilės ikona. Kita reikšminga šventojo Juozapo Vazo pamoka yra tai, kad jis rodo mums, kaip svarbu įveikti religinį susiskaldymą bendroje taikos tarnystėje. Jo nepadalinta meilė Dievui įgalino atsiverti ir meilei savo artimui; jis ištikimai tarnavo visiems stokojantiems, nepriklausomai nuo to, kas jie yra, kokia jų kilmė, aiškino Šventasis Tėvas. Šis jo pavyzdys įkvepia ir šiandien Bažnyčią Šri Lankoje, kuri noriai ir dosniai tarnauja visiems visuomenės nariams. Jos mokyklos, ligoninės, klinikos ir kitos labdaringos institucijos atviros visiems, nepriklausomai nuo rasės, tikybos, tautinės priklausomybės ir visuomeninio statuso. Viskas, ko Bažnyčia prašo atlyginimui, laisvė įgyvendinti savo misiją. Čia popiežius Pranciškus dar kartą priminė Bažnyčios mokymą, kad religijos laisvė yra fundamentali žmogaus teisė. Kiekvienas asmuo privalo turėti laisvę vienas ar drauge su kitais siekti tiesos ir viešai išreikšti savo religinius įsitikinimus, be jokių išorinių grasinimų ir suvaržymų. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas sakė, kad krikščioniškojo tikėjimo sklaidoje mes turime žengti pirmyn su šv. Juozapo Vazo uolumu, drąsa, rodydami jautrumą ir pagarbą kitiems, dalindamiesi su jais malonės žodžiu, pagarba gyvybės sakralumui, žmogiškajam orumui ir įsipareigojimui siekti bendrosios gerovės. Šventasis kunigas suteikia ir dar vieną atsidavimo misijoms pamoką, kai, palikęs saugią gimtinę, išvyko į pavojų kupiną Ceiloną tarnauti persekiojamai vietos tikinčiųjų bendruomenei, dalintis evangeline meile su visais. Šventasis Juozapas žinojo, kaip pristatyti Evangelijos tiesą ir grožį tikybų įvairovės kontekste su reikiama pagarba, pasiaukojimu, atkaklumu ir nuolankumu, aiškino popiežius Pranciškus. Mes esame pašaukti būti tokiais pat jo mokiniais misionierais. Baigdamas kanonizacijos šv. Mišių homiliją, Šventasis Tėvas linkėjo Šri Lankos katalikams, sekant šv. Juozapo Vazo pavyzdžiu, stiprinti savo tikėjimą ir duoti kuo didesnį įnašą taikos, teisingumo ir darnos visuomenėje kūrimui. Šv. Mišių pabaigoje Kolombo arkivyskupas kardinolas A. Randžitas su padėka kreipdamasis į Šventąjį Tėvą sakė, kad kanonizacijos dovana daro laimingus visus šalies krikščionis, nes dabar ir Šri Lanka turi savo šventąjį, Dievo mums perduotą brangakmenį, kuris yra ir Goa Bažnyčios pasididžiavimas. Nurodęs didįjį šventojo kunigo Juozapo Vazo paveldą, Ceilono katalikybės gelbėjimą sunkiu ir skausmingu šalies istorijos laikotarpiu, ganytojas meldė jo dangiškojo užtarimo, kad Šri Lanka patirtų taikos stebuklą ir galėtų džiaugtis tikrąja pažanga visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautinės ir religinės tapatybės.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |