|
Aš nesu Charlie
Kun. Robertas Grigas
Charlie hebdo (taip vadinasi Prancūzijos savaitraštis red.) yra žodžio nelaisvė ir regresas.
Smurto teroristai sunaikino patyčių teroristus, fizinės prievartos šalininkai moralinės prievartos skleidėjus. Vienų metodai etine prasme buvo verti kitų metodų. Jei Paryžiaus žurnalistai būtų skleidę atjautą, pagarbą ir gailestingumą, kurių labiausiai trūksta vėl pagal politines ir ideologines linijas skeldėjančiam mūsų pasauliui ir dėl to žuvę (kaip Ana Politkovskaja), jie būtų didvyriai. Jie žuvo dėl įsikalbėtos agresyvaus reliatyvizmo dogmos, teigiančios, kad leistina ir netgi pažangu tyčiotis iš vertybių, kurios kitiems žmonėms yra labai brangios. Nors, nepaisant ciniško materializmo vyravimo, didesniajai žmonijos daliai vis dar brangi religija, tikėjimas į Dievą, dešimtmečiais tyčiotasi iš krikščionybės, islamo, istorinių asmenybių, kurios visuomenių ir tautų buvo suvokiamos kaip sektinos, sutelkiančios.
Politinio korektiškumo kitos neginčijamos dogmos išmuštruoti Vakarų Europos krikščionys nuolankiai leido tam vykti, sakyčiau, gal net su sadomazochistine pakanta. Charlie mėgstamu stiliumi perfrazuojant vieną slavų patarlę, myža į akis koks tyras šnaresys!
Tačiau Europa, kaip matome, jau nėra vien tokie pakantūs krikščionys. Netoliaregiai Europos Sąjungos valdininkai, su sektantišku ideologiniu fanatizmu nesuradę vietos krikščionybės įnašo paminėjimui ES konstitucijoje, dabar gali akivaizdžiai palyginti alternatyvas. O gal viliasi, kad Charlie patyčių paveikslėlių ideologija išgelbės?.. Šios ideologijos teisintojai, kaip savarankiškai nemąstanti, viešosios nuomonės formuotojų šūkiais Je suis Charlie manipuliuojama minia, išėjusi į gatves, nepasvarstė paprasčiausio dalyko: visi tie nelaimingi žurnalistai šiandien būtų buvę gyvi ir kasvakar ramiai grįžtų į savo šeimas, jei kultu virstantis negyvenimiškas sekuliarizmas nebūtų sudaręs sąlygų pamiršti elementarų Jėzaus dėsnį: Nedaryk kitam to, ko pats sau nelinki.
Patyčios teisinamos, esą reikalinga drąsa išjuokti bet kokius galios centrus, o religijos esančios pačios didžiausios pasaulyje korporacijos, tad iš jų tyčiotis esą tiesiog būtina. O jei milijardas pasaulio musulmonų nesutiks su tokia modernia koncepcija? Jeigu jai aktyviai pasipriešins (dėl to didelių abejonių turbūt nėra)? Išnaikinti juos? Uždaryti į perauklėjimo koncentracijos stovyklas kaip Kinijoje? Karas dėl dogmos, dėl naujos pačios pažangiausios ideologijos?
Nors Charlie viešai pozicionuojamas kaip kovotojas su visais ir visokiais galios centrais, jo palaikyti į bendrą demonstraciją kaip sportininkai, starto švilpuko pašaukti, plūstelėjo būtent įtakingiausių Europos (ir ne tik) šalių bei politikos korporacijų lyderiai.
Nematėme nė iš tolo panašaus jų entuziazmo ir emocinės vienybės, kai Alfa smogikai užgniaužė laisvą žodį Vilniaus televizijoje 1991 metais.
Nėjo kancleriai ir prezidentai su šūkiais Aš esu čečėnas!, kai Rusijos kolonijinis karas nužudė ir ištrėmė šimtus tūkstančių šios tautos piliečių (o žurnalistų, liudijusių tiesą, kiek?).
Neina kažkodėl pasipiktinę lyderiai demonstruoti (geriau būtų išteklių skirstymo tvarkas keisti) prieš kasdienybe tapusią socialinę nelygybę, dėl kurios daugybė žmonių nuolat miršta badu. O dėl neva teisės skelbti niekinančias karikatūras išėjo.
Kaip viename eilėraštyje sudejavo Bernardas Brazdžionis, atradęs, kad Jungtinių Tautų meditacijos patalpoje kaip tinkamas (?) visų religijų išpažinėjams pastatytas kažkoks medgalys:
O, senas medžio kelme,
Nejaugi tu visos žmonijos dievas?! (B. Brazdžionis, Poezijos pilnatis, LKF, Vilnius, 1989).
Kokį gėrį atnešė ir dar atneš fanatiškai įgyvendinama įsikalbėta teisė ar laisvė tyčiotis iš kitaip manančių, gyvenančių ir tikinčių? Įsisiūbavus diskusijai dėl Paryžiaus tragedijos, ir Lietuvoje pasigirdo balsų, kad visos religijos, kurių atstovai tiki, kad jų pažiūros yra teisingos, kelia grėsmę visuomenei, nes tampa potencialiais teroro lizdais (!).
Labai gilus išmąstymas, tik su vienu trūkumu: jeigu tokia pažiūra įstatymiškai padaroma visiems privaloma (o tokių tendencijų ES, deja, esama), tuomet tai toks pat ideologinis totalitarizmas, kaip ir visi kiti, buvę iki jo.
Gaila, žinoma, žuvusiųjų žmonių. Gaila ir keršytojų, manančių, kad smurtu leistina siekti savo tikslų. Tačiau visa ši skaudi istorija liūdnai primena seną ne itin gudrų meškos medžiojimo būdą. Medyje pakabinamas gabalas mėsos, bet pasiekti jį kliudo laisvai siūbuojanti spyglių prikalinėta trinka. Meška sliuogia prie jauko, pastumia trinką, toji vožia jai atgal, ir taip vyksta daigybę kartų su vis smarkėjančiu abipusiu įsiūčiu, kol pritrenkta meška leisgyvė krenta ant žemės.
Per visus žmonijos pasaulinius ir smulkesnius karus viena pusė buvo meška, o kita trinka. Net jeigu (yra tokia nuomonė) nūdiene sumaištimi Europoje labai suinteresuota Rusija, kad jos darbeliai Ukrainoje pasimirštų, ar nebūtų išmintingiau, užuot skelbus ideologinius karus ir kanonizavus sekuliarizmo kvailiojimus, grįžti prie niekada nenuvylusių ir jau ne kartą išbandytų sprendimų prie dialogo ir tarpusavio pagarbos.
© 2015 XXI amžius
|