|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Netiesinis žvejys Kun. lic. Nerijus PIPIRAS, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras
Beveik prieš gerą dešimtmetį buvau prie Galilėjos ežero. Žvelgdamas į neaprėpiamą bangų didybę, maldos gelmėje bandžiau įžiūrėti Jėzaus kryptį: kaip jis buvo pasisukęs, kad pirmieji mokiniai Jį pamatė; koks buvo jo balso tembras, kad mokiniai Jį išgirdo ir ryžosi sekti. Galų gale ką jiems reiškė eiti paskui jį Tą, kuris juos įsodins į kitokią valtį ir lieps mesti tinklus valksmui į širdžių vandenis? Gal šie kviečiantys žodžiai tik kartą perskrodė Galilėjos prieplaukos orą ir nutilo? Prisimenu, jog tuomet leidausi į atradimų kelionę. Simonas ir jo brolis Andriejus leidosi paskui Jėzų į kelionę, kuri nesibaigia garbės, išaukštinimo kupinuose rūmuose. Jėzus į ten net neužsuka. Jis keliauja per nuodėmės sužeistas širdis link Golgotos išaukštinimo. Man rodos, Jis niekuomet neina tiesiai. Šis netiesinis Jėzus man be galo patinka, nes kelionė kartu su Juo visuomet kupina iššūkių ir atradimų. Jutau, kad tie žingsniai paskui Jėzų iš tiesų įgaus pagreitį tik palikus šiltą ir užtikrintą kasdienybę, išėjus iš nuolatinio buvimo ant bangos periodo, žinant, jog mesti tinklus į širdžių gelmes yra daug sudėtingiau nei naktį prasnausti žvelgiant į tuščią, bangų gainiojamą tinklą ir nieko neveikti. Negalima būti vien tik teoriniais žmonių žvejais. Svarbu justi, kad pats esi pagautas Didžiojo Žvejo, kurio žvilgsnis nukreiptas tik į tave ir žodžiai skirti vien tau. Šiemet bažnyčiose Evangelija pagal Morkų apie pirmųjų mokinių pašaukimą ir Evangelijos skelbimo pradžią skamba maldų už krikščionių vienybę savaitės kontekste. Tikra vienybė garso ir veiksmo sintezė. Taigi, ar išgirdę Dievo žodį ryžtamės jį vykdyti, ar nėra taip, kad viena girdime, o kita darome, o gal stengiamės girdėti tik tai, kas mums malonu ir reikalinga, ką vykdydami būsime vien tik ant pjedestalo statomi, vien mums bus kuriamos istorijos ir mitai, kažkas visais laikais lenksis prieš mūsų didybę? Bijau, kad tuomet valksmas žmonių žvejyboje bus nesėkmingas. O reikia tiek nedaug eiti paskui Jį, ryžtis būti Didžiojo Žvejo ne tik tinklu, bet ir rankomis, atmenant, jog šis Žvejys yra netiesinis: Jis eina ten, kur nesiekia žemiški reitingai, europiniai projektai ar iliuzinės karikatūros, jau praradusios net ir menkiausią žmogiškumo, pagarbos, laisvės ir orumo atspalvį. Jis eina į šių laikų areopagus. O ar mes, XXI amžiaus apaštalai, einame? Galbūt ir mums iki girdėjimo ir veiksmo sintezės dar trūksta kokios nors rišamosios medžiagos? Tad prašykime vienybės, kad galėtume realiai pajudėti iš vietos.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |