|
Katalikų vienuoliai platina sektantų literatūrą?
Dabar jau įprasta, kad į miestų, miestelių, kaimo gyventojų butų, individualių namų duris beldžiasi visokie prekeiviai, knygų, kosmetikos platintojai, aukų rinkėjai, įvairias paslaugas siūlantys žmonės. Pasitaiko ir sukčių, kurie, pasinaudodami gyventojų patiklumu, juos apgauna, pasisavina pinigus, vertingesnį turtą. Todėl neatsitiktinai policijos pareigūnai, valstybinės Mokesčių inspekcijos, Lietuvos banko darbuotojai radijo ir televizijos laidose, laikraščių puslapiuose nuolat kala visuomenei, kad jokiu būdu negalima pasitikėti tais piliečiais, kurie, apsimetę bankų, paštų, Mokesčių inspekcijos darbuotojais, siūlosi namuose turimus litus pakeisti į eurus, nes šių institucijų atstovai nevaikšto po namus ir neteikia ten tokių paslaugų. Sodros darbuotojai nuolat informuoja gyventojus, kad šios institucijos darbuotojai nevaikštinėja po namus ir neteikia pensijų didinimo, pašalpų išmokėjimo namuose paslaugų. Savivaldybių Socialinės paramos skyrių darbuotojai irgi nesilanko gyventojų būstuose ir nenešioja socialinių išmokų, nedalija veltui malkų...
Deja, deja... Vis dar atsiranda tokių patiklių žmonių, kurie drąsiai įsileidžia nepažįstamus asmenis į savo namus ir patiki jų gražbyliavimu, visokiais pažadais. Vis dar pasitikima ir telefoniniais sukčiais, padiktuojami jiems bankų sąskaitų numeriai, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės kodai, patikėjus apie artimus žmones ištikusias nelaimes, atiduodamos tūkstantinės pinigų sumos.
Šiame rašinyje norisi plačiau pakalbėti ir apie aukų rinkėjus, kurie kartais pasirodo vienkiemių sodybose, gyvenvietėse, užsuka į miestiečių būstus. Jų veikla irgi tenka suabejoti: ar tai yra teisėta, ar tokie dalykai yra toleruojami?
Neseniai po Anykščių rajono (o gal ir kitų vietų) kaimo vietoves vaikštinėjo katalikų vienuoliais prisistatantys žmonės (jie kai kuriose vietovėse vaikščiojo atskirai po vieną, bet panašiu tikslu). Taigi, tie tariami vienuoliai elgėsi labai maloniai, prašinėjo paaukoti, kas kiek gali pinigėlių kažkokio vienuolyno išlaikymui, nuoširdžiai dėkojo už kiekvieną paaukotą litą. Dar tie nekviesti svečiai pardavinėjo ir atsineštas knygas medicininėmis temomis, apie vaistažoles, o įvairiausių praktinių patarimų knygos tikrai turėjo paklausą, taigi, be paaukotų pinigų, žmonės dar nemažai litų sumokėjo ir už nusipirktas knygas. Dėkodami už knygų pirkimą, apsilankiusieji palikdavo dovanų po pluoštelį papildomos literatūros. Štai tos dovanotos brošiūros ir atskleidė tikrąjį svečių veidą. Bet visa tiesa išaiškėjo gerokai vėliau, kai tų vienuolių ir pėdos buvo ataušusios, kai dovanų gavėjai paskaitinėjo knygeles. Pasirodo, jose pateikta medžiaga buvo apie netradicinę, Lietuvos Respublikoje neregistruotą religiją, kurią paprastai propaguoja ir kitiems bando įbrukti sektantais vadinami žmonės. Akivaizdu, kad lankytasi ne vienuolių, bet paprasčiausių sektantų. Beje, tikri vienuoliai būtų dėvėję ir vienuoliškus apdarus, o šiuo atveju vienuoliais prisistatantys žmonės buvo apsirengę paprasčiausiais drabužiais: megztiniais, švarkais, striukėmiss, paltais. Taigi, sukčių ir apgavikų kelią pasirinkę sektantai savo vizitų metu nušovė iš karto du zuikius: ir piniginių aukų prisirinko, ir apie savo puoselėjamą religiją išplatino daug literatūros. Dauguma žmonių, pas kuriuos tomis dienomis buvo apsilankyta, tikrai patikėjo, kad pas juos užsuko tikrų tikriausi vienuoliai, kilnių tikslų vedami. Todėl ir pasitikėjo, aukojo, pirko siūlomas knygas. O visokiausiems sektantams būtų tiesiog parodę duris...
Sužinojęs apie apsišaukėlių, vienuoliais prisistatančių sektantų apsilankymus, prisiminiau prieš keletą metų į mano namų duris pasibeldusį keistoku apdaru apsirengusį vyriškį. Supratau, kad jis krišnaistas. Svečias, maloniai pasisveikinęs, pasisakė renkąs pinigines aukas. Esą, toks vizitas neturėtų ką nors nustebinti juk apie tai turėjo visus katalikus informuoti vietos parapijos klebonas, su juo viskas suderinta. Kai nusistebėjau, kodėl katalikų klebonas turėjo savo parapijiečiams pranešti apie kito tikėjimo atstovų apsilankymą pas katalikus ir pritarti aukų rinkimui dievo Krišnos išpažinėjams, svečias paskubėjo išeiti iš trobos laukan. Tiktai išeidamas paliko popieriaus lapelį, pasiūlydamas keletą kartų per dieną garsiai perskaityti jame išrašytus žodžius Hare Krišna... Pasirodo, prisidengdamas gerai visiems pažįstamo, gerbiamo parapijos klebono vardu, įtikindamas, kad jisai pritaria ir laimina tokį aukų rinkimą, iš sodiečių krišnaistas prisirinko nemažai pinigėlių. O gal tuomet nuo trobos prie trobos, iš vieno kaimo į kitą vaikštinėjo net visai ne šios religijos išpažinėjas, bet tiktai panašiais apeiginiais rūbais apsirengęs paprasčiausias sukčius?
Taigi, apgavikų išmonė būna tiesiog neribota. Svarbu neužkibti ant jų kabliuko...
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2015 XXI amžius
|