|
Apie Sausio 13-osios vilties išdavikus, melagius, bailius ir amžiną laisvės troškimą
Povilas Urbšys, Seimo narys
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje tenka stebėti, kaip valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai ir Darbo partija viešai aiškinasi tarpusavio santykius: socialdemokratų partijos vadovas Algirdas išvadina darbiečius išdavikais, o darbiečių patriarchas Viktoras irgi nelieka skolingas išvadina juos melagiais ir bailiais.
Kai pradedi gilintis, dėl ko kyla tos koalicinės peštynės, imi galvoti, kad galbūt būtent politinė korupcija yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų mūsų valstybėje.
Patys pasvarstykite: darbiečiai, keršydami socialdemokratams už tai, kad šie neparėmė jų ketinimų išgauti iš Žmogaus teisių komiteto popieriuką, kuris būtų leidęs Darbo partijos bylą pavadinti politine ir taip padėti Viktorui Uspaskichui išsaugoti savo teisinę neliečiamybę Europarlamente, parėmė opozicijos siūlymą padidinti biudžeto išlaidas žmonių poreikiams.
Susidarė išties nemažos sumos. Vien kultūros ir meno darbuotojų užmokesčiui padidinti reikės skirti apie 5 mln. eurų, neformalaus ugdymo krepšeliui per 3 mln. eurų, žemdirbiams per 17 mln. eurų. Tai kaina, kurią socialdemokratai sumokėjo už nejautrumą V. Uspaskichui.
Galime daryti išvadą: jeigu nebūtų iškilusi V. Uspaskicho teisinės neliečiamybės problema Europarlamente ir jei nebūtų užgautos ambicijos, kažin ar Darbo partijos frakcijos nariai būtų prisiminę savo rinkiminę nuostatą įgyvendinti socialinį teisingumą. Nors skamba išties paradoksaliai, bet politinė korupcija kartais paskatina politines partijas veikti žmonių labui.
Prieš dešimt metų Rusijoje atlikti korupcijos tyrimai parodė: jeigu šioje valstybėje neliktų korupcinių santykių, valstybės administravimas sutriktų ir tai sukeltų suirutę valstybėje. Manau, tai galioja ir dabartinėje Lietuvoje. Įsivaizduokime, jog nuo rytdienos niekas niekam daugiau nebesiūlytų ir nebeduotų jokių kyšių, nebeliktų atkatų, nebevaikščiotų tarpininkai, niekas neprekiautų poveikiu, nesudarinėtų nešvarių sandorių. Man atrodo, kad dalis valstybės funkcijų tikrai apmirtų. Dalis politikų pasitrauktų iš politinės veiklos nebūtų iš ko ir dėl ko pirkti dramblį už milijonines iš mokesčių mokėtojų surinktas sumas. Tada dingtų motyvacija ir prasmė dirbti valstybės labui. Todėl dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad tokios valstybės žmonės jau niekada negins taip, kaip gynė Sausio 13-ąją. Sutinku: toks politikų savanaudiškumas tarsi pasityčiojimas iš Sausio 13-osios aukų. Tačiau ar prieš 24 metus savo laisvės troškimą mes siejome vien tik su kokiu nors politiku? Tikrai ne. Mes tada visi buvome tapę politikais, kiekvienas jautėmės atsakingas už savo valstybę.
Neabejoju, jei pasikartotų Sausio 13-osios įvykiai, atsirastų žmonių, kurie vėl stotų ginti Parlamento. Stotų ginti ne tų, kurie juos išdavė, jie gintų savo viltį ir teisę į laisvės troškimą. Ir Parlamentas jiems būtų ne pastatas su atgrasiais politikas, o valstybės simbolis, kurio netekus, būtų prarasta galimybė gyventi oriai. Tarp Parlamento gynėjų būtų tie, kurie dar nepasidavė ir neleido savęs paversti vergais, priklausančiais vien nuo šeimininko valios.
Tik ar reikia laukti priešo tankų, kad galėtume tai įrodyti sau?
Juk kasdieniame gyvenime pakanka asmeninių sausio 13-ųjų, kai turi apsispręsti, su kuo tu ir už ką. Ir šį sprendimą turi priimti dabar arba niekada. Ir peržengus šią ribą kelio atgal nėra žmogus, nebeturintis dėl ko aukotis ir net mirti, tampa socialiniu gyvūnu, kuriam laisvė tėra vartojimo prekė.
© 2015 XXI amžius
|