Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Tapęs tautinio išsivadavimo švyturiu

Vilmantas Krikštaponis

Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849 – 1919)

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje lietuvių tautiniame judėjime, be iš lietuvių liaudies kilusios šviesuomenės, aktyviai pasireiškė ir tautiškai susipratę lietuviai bajorai. Pastarieji, supratę esą lietuviais (kai kurie iš jų save laikė lenkais), tapo žymiais lietuvių tautinio judėjimo veikėjais. Vienas iš tokių buvo tautosakos rinkėjas, publicistas, poetas, mokslo populiarintojas, spaudos leidėjas bei visuomenės veikėjas Mečislovas Davainis-Silvestraitis.

Pagal naujus rastus duomenis jis gimė 1849 m. gegužės 8 (20) d. nedideliame Davainavos dvarelyje, Žieveliškės kaime, netoli Kalnujų (Raseinių r.), nusigyvenusių bajorų šeimoje, kurioje buvo tvirtai saugomos bajoriškos tradicijos ir tarpusavyje bendraujama tik lenkų kalba.

Tėvai, norėdami, kad sūnus būtų apsišvietęs žmogus ir matydami nuo mažens jo žingeidumą, nutarė pagal išgales pralavinti. Tad 1860 metais jie savo Mečislovą semtis mokslo žinių nuvežė į Kauno gimnaziją, tačiau, nežinia dėl kokios priežasties po vienerių mokslo metų perkėlė į Kėdainių gimnaziją. Ten jis baigė tris šios gimnazijos klases.

Neramus tada buvo laikotarpis, nes 1863 metais prasidėjo anticarinis sukilimas, kuriame dalyvavo ir nemažai sulenkėjusių lietuvių bajorų. Davainių šeima sukilime nedalyvavo, net nerėmė jo ir nenorėjo, kad į tuos neramumus įsipainiotų jų sūnus, tad atsiėmę iš gimnazijos, apgyvendino tėviškėje – Dovainavoje.

Davainiai, norėdami apsaugoti sūnų nuo neramumų svetur, rūpesčių nuo savęs nenutolino, o tik paspartino juos. Auklėtas kaip bajoras lenkiškoje aplinkoje, pamindamas savo šeimos papročius, Davainių Mečislovas suartėjo su kaimo žmonėmis, tarpusavyje kalbėjusiais lietuviškai, ir netrukus, nors tėvų bei prolenkiškos orientacijos giminių smerkiamas, vis labiau ėmė domėtis jų gyvenimu, papročiais, kuriuose įžvelgė per sunkius priespaudos metus išlikusį jų tautinį savitumą.

Po tėvo mirties (1869 metais), M. Davainis-Silvestraitis su seserimi Elvyra paveldėjo Davainavos dvarą ir bandė ūkininkauti. Tačiau ūkio darbas jo netraukė. Tai patvirtina įrašas, išlikęs jo užrašų knygelėje. Čia tik pirmojo puslapio dalis užpildyta pastabomis apie įvairius ūkio darbus, apie pasėtų javų kiekį, o visi kiti puslapiai – nugirstais iš žmonių žodžiais, posakiais, išrašais iš perskaitytų knygų, skubotais etnografinių dalykų piešinėliais. Tai patvirtina, jog nuo pat jaunystės M. Davainis-Silvestraitis turėjo polinkį dirbti mokslinį darbą, jam nestigo gabumų.

M. Davainiui-Silvestraičiui neteko eiti aukštųjų mokslų: 1874–1876 metais jis mokėsi šaltkalvystės amatų mokykloje Varšuvoje. Tai buvo visai nebajoriškas amatas, bet tik tai teįstengė įgyti M. Davainis-Silvestraitis.

Jis palyginti anksti susidomėjo praeities tyrinėjimo darbais: rūpėjo kalba, archeologija, etnografija ir tautosaka. Ir nors labiau už viską domino tautosaka, tačiau šioje srityje jis reiškėsi visą gyvenimą. Sunku šiandien pasakyti, kas paskatino M. Davainį-Silvestraitį domėtis Lietuvos senove, kodėl jis ėmė rinkti tautosaką. Parvežtas iš Kėdainių gimnazijos, nenustygdamas namuose, jis patraukė per žmones, klausydavosi įvairiausių nutikimų, užrašinėdavo tautosaką. Tą darbą dirbti M. Davainis-Silvestraitis pradėjo dar 1867 metais, tačiau, kaip teigia artimas bičiulis ir kritikas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, jis „buvęs nuolatos kliudomas tai rusų po lenkmečio, įtariančių būk tai daroma agitacijos tikslais, tai pačių dvarininkų... Mečislovo motinai matės, jog ir jam klius, tad atsiklaupdama maldavusi jį, kad liautųsi tą „pavojingą darbą“ dirbęs – rinkęs lietuvių dainas ir pasakas, ir gera valia nežudytų savęs ir kitų“.

Nei motinos maldavimai, nei gresiantys pavojai iš šalies negalėjo perkalbėti jaunojo užsispyrėlio. M. Davainis-Silvestraitis ir toliau rinko ne tik tautosaką, bet ir ieškojo archeologinių radinių, akmenų, kirvukų, rinko ir kolekcionavo senus muzikos instrumentus. Nėra abejonių, jog jį veikė tuo metu pasireiškusi tendencija domėtis lietuvių mitologija ir istorija. M. Davainiui-Silvestraičiui ypač imponavo Dionizo Poškos pavyzdys bei kun. Antano Juškos veikla, o vėliau jis labai domėjosi brolių Antano ir Jono Juškų sudarytais veikalais ir iš jų mokėsi.

Rinkti tautosaką M. Davainis-Silvestraitis ragino imtis ir kitus. To darbo jo paraginti ėmėsi Juozapas Miliauskas-Miglovara, Stasys Raila ir kiti. Vysk. Antanui Baranauskui ir kun. Kazimierui Jauniui tarpininkaujant, M. Davainis-Silvestraitis užmezgė ryšį su Bulgarijoje gyvenusiu Jonu Basanavičiumi, kuris paskatino jį dar labiau gilintis į lietuvių tautosaką, ją rinkti ir publikuoti. Dalį jo surinktos tautosakos išspausdino kraštotyrinis lenkų žurnalas „Visla“. Apie 1890 metus M. Davainis-Silvestraitis jau buvo surinkęs apie 700 pasakų, daugiau kaip 1000 dainų ir apie 3000 vienetų smulkiosios tautosakos pavyzdžių. Ragindamas pasekti jo pėdomis kitus, M. Davainis-Silvestraitis Amerikoje leidžiamoje „Vienybėje lietuvninkų“ (1893, nr. 1) kreipėsi šiais žodžiais į užatlantėje gyvenusius tautiečius: „Taipo jau ne vienas žinote visokias daineles, pasakėles, priežodžius – suraszinėkite anas. Neklausykite tų kvailių, kurie sako, kad visi anas žino, nes anas žino tik jūsų parapijoje, o toliau nežino, o nors ir visa Lietuva žinotų tai, jeigu nebus užraszytos, pragaizs taip kaip senovės didžiavyrių dainos, apie kuriuos tik pamen metraszcziai. Prisidėkime kožnas su savo plytele prie lietuviszko rumo!“

Rinkti lietuvių tautosaką M. Davainį-Silvestraitį skatino ir noras patikrinti jau pirmtakų surinktą tautosakinę medžiagą. Šiuo tikslu jis sudarė ir Tilžėje 1889 metais lietuvių kalba išleido tautosakos rinkinį, pavadintą „Patarlės ir dainos“. Patarlėmis jis vadino didaktines literatūrinės kilmės legendas, kurias sakėsi rinkęs, nes norėjęs patikrinti E. Vekenštedto 1883 metais Haidelberge išleistoje knygoje „Die Mythen sagen und Legenden der Žemaiten“ pateiktų sakmių autentiškumą. M. Davainis-Silvestraitis tikėjosi, jog tos „patarlės... prisidės prie iszaiszkinimo ne vieno moksliszko užklausymo dalyke lietuviszkos kalbos ir isztirineimo senowes Lietuvių tikeimo“.

Ne viskas, apie ką čia rašė M. Davainis-Silvestraitis anuomet pasiteisino. Suprantama, kad šiam darbui trūko ir tinkamo pasiruošimo. Jis daugiau saviveikliškai, labiau skatinamas instinktyviai suvoktų tautosakos rinkėjo uždavinių, bet jo pastebėti, nugirsti ir kruopščiai užrašyti dalykai turi didelės reikšmės. 1885 metais Kalnujų apylinkėse surinkta liaudies medicinos medžiaga pasinaudojo J. Basanavičius 1888 metais sudarytame ir išleistame veikale „Medega musu tautiszkai vaistynynkystei“, pabrėždamas, kad šioje knygelėje panaudoti duomenys „turės nemenką svarbumą“.

Bene didžiausias išspausdintas M. Davainio-Silvestraičio tautosakos pavyzdžių rinkinys, susidedantis iš lietuviškų pasakų, sakmių ir padavimų, buvo 1894 metais lenkų kalba Varšuvoje išleistas dviejų dalių veikalas „Podania žmuidzkie“, išleistas žurnalo „Wisla“ serijos XII tome. Čia paskelbta apie 300 lietuvių pasakojamosios tautosakos pavyzdžių, tad šis rinkinys iki šiol tebėra didžiausia lietuvių pasakojamosios tautosakos publikacija lenkų kalba.

Minėtame rinkinyje tautosakos kūrinius, visiškai neskirdamas jų žanrinių ypatybių, M. Davainis-Silvestraitis pavadino legendomis. Rinkinyje nėra jokios klasifikacijos: greta stebuklinės pasakos randame sakmę, o šalia jos – padavimą ar net žaidimą. M. Davainis-Silvestraitis čia pateikė apskritai įdomius ir autentiškus lietuvių pasakų ir sakmių variantus, nevengdamas nurodyti ir jų metrikos. Visa tai leidinį priartino prie mokslinės folkloristinės literatūros.

Būdamas nuolatiniu žurnalo „Wisla“ bendradarbiu, M. Davainis-Silvestraitis jame publikavo keliolika straipsnių lietuvių tautosakos ir istorijos tema bei padavimų, sakmių, pasakų tekstų, informavo apie Jonines, ugnies gavimą trinant, medžiotojų šūksnius ir kita. Čia M. Davainis 1888 metais publikavo platų žemaitiškos trobos aprašymą „Chata žmuidzka“, iliustruotą A. Riomerio graviūromis. Nors didžioji šių straipsnių dalis ir nebuvo platesnės apimties, tačiau, anot kun. J. Tumo-Vaižganto, „liudija Davainį buvus akylą persergėtoją etnografinių ypatybių...“ Be M. Davainio-Silvestraičio, lenkų spaudoje bendradarbiavo ir daugiau lietuvių tautinio judėjimo veikėjų: Juozas Adomaitis-Šernas, Mikalojus Akelaitis, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.

M. Davainis-Silvestraitis bendravo ir rusų kraštotyriniame, geografinės draugijos leistame žurnale „Živaja starina“. Čia 1893 metais jis publikavo 24 Palangos krašto kuršių dainas, A. Podgorno išverstas į rusų kalbą. Jos turėjo būti ne tik tautosakos, bet ir dialektologijos medžiaga. Tačiau čia rinkėjui nepavyko užfiksuoti tarmės niuansų: visur į akis krito fonetiniai bei morfologiniai netikslumai ir iškraipymai. Už tai M. Davainis-Silvestraitis po kurio laiko tame pačiame žurnale susilaukė griežtos kritikos iš Jono Jablonskio, tačiau buvo įvertintas darbo sunkumas ir pareikalauta daugiau kruopštumo.

Nemažai tautosakos ir etnografijos temomis M. Davainis-Silvestraitis rašė ir lietuvių periodinei spaudai. „Aušroje“ (1883, nr. 5) jis paskelbė publikaciją apie Raseinių apskrities kryžius ir kryždirbius, „Vienybėje lietuvninkų“ (1893, nr. 11) rašė apie Rytų Lietuvos etnografines ribas, o „Nedėldienio skaitymuose“ (1907, nr. 27) primygtinai siūlė didesniuose Lietuvos miestuose įsteigti parduotuves, kur būtų prekiaujama kaimuose austais audiniais. Taigi M. Davainis-Silvestraitis norėjo atgaivinti blėstančią pagarbą lietuvių liaudies audiniams ir bent kiek sulaikyti jų nykimą iš buities.

M. Davainis-Silvestraitis paskelbė spaudoje tik palyginti nedidelę surinktos tautosakinės medžiagos dalį. Daug kas liko rankraščiuose (saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštyne). Nemaža surinktos tautosakos dalis yra dingusi.

M. Davainio-Silvestraičio, kaip tautosakos rinkėjo, įnašas į tautosakos ir etnografijos mokslą yra bene didžiausias iš visų jo veiklos sričių, nors didžioji jo surinktos medžiagos dalis ir nebuvo niekur publikuota.

Dar Prūsų Lietuvoje nepasirodžius „Aušrai“, M. Davainis-Silvestraitis įsijungė į aktyvią lietuvių tautinę veiklą. Prūsų Lietuvoje buvo leidžiamos lietuviškos knygos ir kiti spaudiniai, tad jis, pasitaikius progai, stengdavosi jų įsigyti. Pradžioje ne kartą jam pačiam teko lankytis pas lietuviškų raštų leidėjus Prūsų Lietuvoje, tačiau vėliau lietuviškų spaudinių jam į Kalnujus periodiškai atgabendavo knygnešiai: Jurgis Bielinis-Bieliakas, J. Švedas, J. Žemaitaitis, M. Davainio-Silvestraičio į tautosakos rinkimą bei knygnešystę patrauktas, netoliese gyvenęs V. Bakutis. Su jais M. Davainis-Silvestraitis palaikė artimus ryšius. Iš čia lietuviški spaudiniai pasklisdavo po visą apylinkę.

Dar iki „Aušros“ pasirodymo M. Davainis-Silvestraitis puoselėjo viltis lietuvišką periodinį leidinį leisti tėvynėje. Tą tikslą puoselėjo ir kiti lietuvių tautinio judėjimo veikėjai – J. Spudulis, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, gyvenę Rusijoje. Jie bandė iš caro valdžios gauti leidimą lietuviškam laikraščiui leisti. Buvo valdžiai įteiktas prašymas, kad ši Vilniuje leistų spausdinti savaitraštį „Mūsų amžius“. Leidimas nebuvo gautas, ir nutarta leisti nelegalų laikraštį. Tarp būsimųjų laikraščio bendradarbių buvo numatyti M. Akelaitis, M. Davainis-Silvestraitis, S. Didžiulis, Vincas Pietaris, P. Smilgius, J. Šliūpas ir kiti, o patį laikraštį buvo numatyta spausdinti Prūsų Lietuvoje. Jo redaktoriumi būtų buvęs J. Basanavičius, o visus spaudos darbus būtų tvarkęs J. Mikšas. Tačiau netrukus buvo pasirinktas priimtinesnis variantas.

Kai 1883 metais Prūsų Lietuvoje pasirodė „Aušra“, iškart tik nedaug lietuvių inteligentų, kilusių iš bajorų, pasijuto esą lietuviais, tačiau kitai daliai jų tautiškumo jausmą sužadino paskelbta „Priekalba“, kuri buvo tarsi naujojo, lietuviui skirto leidinio programa, kurioje apie „Aušros“ uždavinius sakoma: „... Musu tad ipatingiausias ir didžiausias rūpestis bus duoti pažinti mūsų broliams Lietuwoj nusidawimu senowes gadines ir veikalu musu garbingu senteviu, kuriu darbus ir tewiszkes meilę užmirszę nežinome mes patis, kuriu tewu esame sunus bei nepaczei (anukai, waiku waikai). Jei kožnas geras ir patogus sunus godoja sawo tewus ir tewu tewus, tai ir mes, lietuwei, szios gadines turime sekti pawizdi geru sunu senowes Lietuwos: todelei pirmu pirmiausei turime pažinti juju darbus ir rupesczius; nes jų givenimą pazinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patis pasižinsime.

Toliau apie darbą „Auszros“ kalbedami, turime pamineti ir tai, jog mes neužsimirszime rinkti ir apraszineti wisokius lietuwiszkus senowes paminklus ir liekanas (kas liko), isz kuriu galima pažinti gyvenimą, buda, darba, senowiszką tikibę musu seneliu. To delei rinkejai dainu, pasaku ir t. t. paminklu pagal wertibę ir swarbumą ras musu laikrasztije wietos sawo darbams.

Pasakodami apie praeitinę senowes mes nepraleisime progą nepasikalbeję su skaititojeis apie reikalus musu tautos szioje gadinėje. Naudingi wel pamokinimai ir žinios apie tai isz noturos arba prigimties mokslo, ar tai isz ukes wedimo (agronomijos), ar tai isz waistijimo (daktarystės) ir t. t. ras musu wisuomet patalpos wietą.

Pažinti placzią su mylėtojais musu kalbos ir su mokincziausiais musu laiko Lietuwos wirais turedami, mes ketiname pakwiesti juos ant darbo in musu „Auszrą“, o tikomes, jog jie meilingai priims pakwietimą.

Sztus sawo pažadus iszpilditi isz gilumo szirdies noredami, mes ne troksztam del sawes kitokio pelno ir naudos, wienat kad musu žodzei pultu ant gražios dirwos ir atnesztų szimteriopą vasišką naudą Lietuwai... Su Wieszpaties pagalba mes kiek pajegdami ir inmanidami triuszimes ir ruoszimes, tos dumos budami, jog ir musu darbas gali buti naudingas.

Kaip auszrai ausztant nyksta ant žemes nakties tamsybe, o kad taipjau prszwistu ir Lietuwos dwase!

Toks musu troszkawimas ir noras“.

Šiais žodžiais į tautiškai susipratusius lietuvius kreipęsi „Aušros“ leidimo iniciatoriai J. Basanavičius, Martynas Jankus, J. Mikšas ir Andrius Vištelis netrukus sulaukė palankių rezultatų. Apie „Aušrą“ susibūrė iškiliausi to meto lietuvių tautinio judėjimo veikėjai, kurių pažiūros nors ir nesutapo, tačiau šie turėjo vieną tikslą – žadinti iš letargo ir šviesti savo tautiečius. Lietuvių tautos žadintojais ir švietėjais, be jau minėtų „Aušros“ leidimo iniciatorių, tapo J. Adomaitis-Šernas, M. Akelaitis, J. Andziulaitis-Kalnėnas, Petras Arminas-Trupinėlis, J. Bagdonas, S. Baltramaitis, vysk. A. Baranauskas, Aug. Baranauskas, broliai J. ir L. Beržanskiai, A. Biržiška, V. Bruožis, A. Buivydas, kun. A. Burba, S. Dagilis, kun. Adomas Dambrauskas-Jakštas, M. Davainis-Silvestraitis, S. Didžiulis, A. Fromas-Gužutis, kun. S. Gimžauskas, J. Jablonskis, kun. J. Katelė, M. Katkus, J. Kimantas, Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, Vincas Kudirka, J. Lideikis, P. Lipštas, kun. Jonas Mačiulis-Maironis, J. Mačys-Kėkštas, Liudvika Malinauskaitė-Eglė, Pranas Mašiotas, S. Matulaitis, kun. Motiejus Miežinis, Juozas Miliauskas-Miglovara, S. Medekšaitė-Paškevičienė, K. Sakalauskas-Vanagėlis, M. Slančiauskas, J. Spudulis, J. Šliūpas, P. Vileišis, K. Voska, Jurgis Zauerveinas-Girėnas, T. Žičkus ir kiti.

Daugelį tautiškai susipratusių lietuvių „Aušra“ teigiamai paveikė. Jie, sveikindami „Aušros“ pasirodymą, siūlydavo ir įvairiausių pageidavimų. Su pirmuoju laišku į „Aušros“ leidėjus kreipdamasis M. Davainis-Silvestraitis atsiuntė ir Raseinių apskrities ūkininkų pasirašytą raštą, kuriame buvo prašoma Dievo palaiminimo sumanytam darbui bei raginama ir toliau dirbti ir norima, kad „Aušros“ leidimas būtų perkeltas į Kauną arba į Vilnių. Tačiau tai realiai padaryti nebuvo įmanoma, nes Lietuvoje lietuviška spauda caro valdžios buvo uždrausta ir negailestingai persekiojama.

„Aušros“ leidėjai ir bendradarbiai, kiek pajėgdami ją rėmė materialiai, sulaukdavo paramos iš bajorų, o kur tik gyveno tautiškai susipratę lietuviai, rinko prenumeratą. Prie to svariai prisidėjo ir M. Davainis-Silvestraitis, kuris gana aktyviai Žemaitijoje bei aukštaitiškoje Kauno gubernijos dalyje ne kartą uoliai rinko „Aušros“ prenumeratą.

M. Davainis-Silvestraitis, kilęs iš nusigyvenusių bajorų, savo luomo atstovų nuopelnus lietuvių tautiniam judėjimui visada mėgdavo sureikšminti, siūlydamas bajorijai pripažinti vadovaujantį vaidmenį lietuvių tautos gyvenime, juos vadino stovinčiais „priešakyje draugijos“, nors iki tol ir vėliau dauguma tų bajorų buvo pasyvūs, bet dar galintys savo protu ir turtu padėti nuvargusiai tautai. Į juos dažnai būdavo per „Aušrą“ kreipiamasi. Ne kartą tai darė ir pats M. Davainis-Silvestraitis. „Meilu mums bus matiti, kada musu bajorai netiktai dangstisiesi vardu lietuwiu, bet ir darbais pasirodis esą tikrais lietuviais...“ – rašė jis.

„Aušroje“ M. Davainis-Silvestraitis pasireiškė kaip aktyvus publicistas. Joje išspausdino 82 rašinius. Toli gražu ne kiekvienas „Aušros“ skaitytojas visiškai pajėgė suprasti J. Basanavičiaus ar J. Šliūpo publikacijas, kuriose buvo iškeliamos svarbios, bet gana sunkiai kaimo žmogui suprantamos jų nagrinėjamos problemos, o M. Davainis-Silvestraitis daugiausia rašė apie tai, kas daugumai buvo suprantama – apie kasdienybę, įvykius, reiškinius, problemas, kurios rūpėjo daugeliui žmonių.

Ką anuomet M. Davainis-Silvestraitis rašė „Aušrai“? Pirma ir pagrindinė tema buvo kova už lietuvybę. Čia ypač reikėtų išskirti poleminį straipsnį „Ar pritinka mums bajorams būti lenkais“ („Aušra“, 1883, nr. 8–10). Tai – tikras manifestas, kuris parodė tvirtas M. Davainio-Silvestraičio nuostatas kovoje už Lietuvos „atlietuvinimą“. Siekdamas parodyti lietuviškumo patrauklumą, jis rašė apie su Lietuva susijusius įžymius kultūros veikėjus, ypač pabrėždamas jų lietuvišką kilmę. Suprasdamas, kad vien teigiamais pavyzdžiais ne visus galima įtikinti, ne kartą aprašė sudėtingą ano meto Lietuvos tautinę situaciją, ryžtingai pasisakė prieš lietuvių nutautinimą, nesvarbu, kokiu būdu, ar tai būtų per bažnyčias vykdomas lenkinimas, ar oficialiai įteisintas rusinimas, labiausiai smerkė tuos, kurie patys savanoriškai išsižadėjo savo gimtosios kalbos ir papročių.

Ne ką aktualesnė buvo dar viena ano meto problema. XIX amžiuje nemažą Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų dalį sudarė žydai, kurie savo rankose laikė beveik visą prekybą bei amatus, o lietuviams liko tiktai kaimas ir žemės ūkis. Naujai Lietuvos vizijai reikėjo savų amatininkų, verslininkų ir gydytojų. M. Davainis-Silvestraitis karštai ragino savo tautiečius imtis verslų ir džiaugdavosi kiekvienu, sugebėjusiu šio to pasiekti šioje veikloje, daug dėmesio skyrė pažangiems, nesibaidžiusiems naujovių ūkininkams.

Praktiškesni „Aušros“ skaitytojai M. Davainio-Silvestraičio publikacijose dažnai rasdavo žinių apie turgaus kainas, ypač paklausias prekes bei svarbesnius prekymečius. Antai 1883 metų „Aušroje“ jis rašė: „(1883 m.) rugsėjo mėnesyje pasirodė, jog Raseinių paviete rugiai daug pakulesni, ne kad Šiaulių paviete (…). 30 svarų rugių Šiauliuose 1 rb. 3 kap., o Raseiniuose – 87 kap...“ Tame pačiame „Aušros“ numeryje, tik jau kitame straipsnyje jis rašė apie įkainius, keliantis per Dubysą ties Ariogala, ką ir kur pirkti ar parduoti, kokį išeities būdą tame reikale pasirinkti. Ekonominio pobūdžio žinių skaitytojams pateikdavo nemažai. Tai buvo ypač aktualu kaimo žmogui.

Kartais, norėdamas skaitytojams pateikti sensacingesnę naujieną, nepatikrindamas faktų ar aštriau brūkštelėdamas publicisto plunksna, M. Davainis-Silvestraitis patirdavo ir nemalonumų. 1884 metų „Aušros“ kalendoriuje išspausdinus rašinį apie Surmantų dvaro valstiečių ginčus dėl žemės su dvarininku A. Medekša, M. Davainiui-Silvestraičiui teko aiškintis tų pačių metų „Aušros“ Nr. 1/3 puslapiuose, įrodinėjant, kad jis nenorėjo „pjudyti ūkininkus prieš ponus“.

M. Davainis-Silvestraitis taip rašė tik dėl to, kad labiau pritrauktų skaitytojų dėmesį.

„Aušroje“ bene populiariausias žanras buvo kriminalinė kronika ir skandalų aprašymai. Tad M. Davainio-Silvestraičio straipsnyje, publikuotame 1884 metų „Aušros“ nr. 10/11, skaitome, kad „Raseiniuose (…) iš klėties kromo p. Ivanaičio (vagys) išritino tris bačkas silkių“, o toliau ten pat rašoma, jog „pas Paulauskienę mieste išvogė iš klėties patalus...“

Kaip M. Davainis-Silvestraitis savo rašiniams rinko žinias, matyti iš jo laiškų. Štai kartą 1883 metais jis nežinomam asmeniui rašė: „Atbuvau dar didelę kelionę po Lietuvą per 10 dienų ir galėsiu daug žinių iš Lietuvos priduoti“. Tačiau nemažą dalį informacijos padėjo sukaupti bičiuliai, kaimynai, pažįstami žmonės, kurie neretais atvejais ir patys tapdavo jo rašinių herojais. Jis ne tik pats rašė „Aušrai“, bet ir padėdavo tai padaryti kitiems. Knygnešiui J. Švedui ne kartą padėjo rengti pagal atgabentą medžiagą publikacijas.

M. Davainis-Silvestraitis ne tik buvo tautosakos rinkėjas ir publicistas, bet ir kūrė eiles lietuvių ir lenkų kalbomis, kurios buvo pradžioje spausdinamos lenkų, o vėliau ir lietuvių periodinėje spaudoje, išleistos atskirais leidiniais. Didelės reikšmės lietuvių grožinės literatūros raidai turėjo „Aušros“ pasirodymas. Tai buvo plati tribūna ano meto lietuvių literatams pasireikšti. Per „Aušrą“ į lietuvių literatūrą atėjo ne vien M. Davainis-Silvestraitis, bet ir J. Andziulaitis-Kalnėnas, P. Arminas-Trupinėlis, S. Dagilis, V. Kudirka, J. Mačys-Kėkštas, kun. J. Mačiulis-Maironis, L. Malinauskaitė-Eglė, J. Miliauskas-Miglovara, K. Sakalauskas-Vanagėlis, A. Vištelis, J. Zauerveinas-Girėnas, T. Žičkus ir kiti. Pastarieji „Aušroje“ pasireiškė kaip romantinės krypties poetai. Į lietuvių literatūrą jie atėjo tuo metu, kai lietuvių tautinis judėjimas dar nebuvo išaugęs, kai dar nebuvo griežčiau išryškėjusios idėjinės srovės. Šiems poetams buvo būdingas visokeriopas tėvynės meilės jausmų žadinimas, bendras nepasitenkinimas skurdžia lietuvių tautos padėtimi, abstrakčios svajonės apie lietuvių tautinį subrendimą, tautinį pakilimą.

„Aušros“ kartos poetų kūryboje labai idealizuota tolima lietuvių tautos praeitis. P. Arminas-Trupinėlis, S. Dagilis, M. Davainis-Silvestraitis, V. Kudirka, J. Mačys-Kėkštas, kun J. Mačiulis-Maironis, J. Miliauskas-Miglovara bei A. Vištelis to sėmėsi iš lenkų kalba kūrusių romantikų: A. Asnyko, F. Bernatavičiaus, L. Kondratavičiaus-Sirokomlės, J. Kraševskio, Adomo Mickevičiaus bei Julijaus Slovackio. Jie savo kūryboje irgi idealizavo lietuvių tautos praeitį. Jų kūryba buvo verčiama į lietuvių kalbą. Kelis A. Mickevičiaus kūrinius bei jų fragmentus išvertė ir M. Davainis-Silvestraitis.

Pagrindinė aušrininkų tema buvo tėvynė, jos didinga praeitis bei šviesi ateitis, konkrečiai jos nevaizduojant. Ypač ryški buvo tėvynės meilės idėja, rūpinimasis jos likimu, nutautėjimo smerkimas bei vilties žadinimas. Tad „Aušrai“ būdingą tėvynės sampratą ir jos poetinę raišką reprezentavo M. Davainio-Silvestraičio eilės. Jose ryškios bendros aušrininkų tėvynės sąvokos poetinės linijos atsikartoja L. Malinauskaitės-Eglės, J. Miliausko-Miglovaros bei J. Zauerveino-Girėno eilėse. Tos linijos yra įžvelgiamos ir V. Kudirkos bei kun. J. Mačiulio-Maironio kūryboje.

Nors M. Davainio-Silvestraičio eilės didesniu poetiniu meistriškumu ir nepasižymėjo, tačiau atskirais atvejais jose jaučiama nuoširdi tėvynės meilė. Eilėraštyje „Brangioji Lietuva“ rašoma:

Tėvų mano žeme, Lietuva brangioji!
Nors tu kaip gentė sviete negilioji,
Nors tu tarp smagiųjų ašarose viena,
Tikiu, jog dėl tavęs virs geresnė diena.

Romantinės krypties aušrininkų poetų sentimentalumo pavyzdžiu gali būti ilgokas M. Davainio-Silvestraičio eilėraštis „Tėvynės giesmė“, 1884 metais išleistas atskiru leidiniu. Jame vaizduojama lietuvaitė, kuri esanti pranašesnė už kitų tautų merginas.

Teminiu atžvilgiu paminėtinas M. Davainio-Silvestraičio eilėraštis „Įspauda iš Latvijos“, kuriame apdainuojama broliška latvių tauta.

Nors aušrininkams poetams vienas iš svarbiausių dalykų buvo lietuvių kalba, jos išsaugojimas, tačiau ir čia poetų kūryboje pasitaikydavo nesutarimų. Pirmame 1883 metų „Aušros“ numeryje išspausdintas A. Vištelio eilėraštis „Lietuviškoji kalba“ skamba taip:

O brangi lietuviškoji
Šventa kalba prigimtoji!
Už žemčiūgus tu brangesnė
Ir už viską meilingesnė

(…)

Tu esi tarpe daugio šimtų
Kalbų sviete garbintų
Turtingiausia ir švelniausia

(…)

Daugel kalbų jau pražuvo,
Daug suiro ir sugriuvo;
Kitos kitaip apsirėdė...
Jau ir tave, senutėlę,
Mūsų brangią motinėlę
Jaunosios su skara maro
Da gyvą in grabą varo...

Tačiau M. Davainis-Silvestraitis eilėraščiu „Genties giesmė“ A. Višteliui paprieštaravo ir, anot poeto, lietuvių kalba nepražus, nes ji esanti Dievo duota:

Kalba leista mums nuo Dievo,
Reik ją palaikyti.
Eina tie prieš mus ir Dievą,
Kur ją nor varyti...

M. Davainis-Silvestraitis, kaip ir J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, J. Miliauskas-Miglovara, kun. Antanas Vienažindys bei kiti XIX amžiaus pabaigos poetai sukūrė nemažai ir dedikacinių eilių.

M. Davainis-Silvestraitis poetine kūryba pasižymėjo ir vėliau. Čia kaip ir „Aušroje“ spausdintuose eilėraščiuose vyravo romantinė kryptis. 1904 metais jis atskiru leidiniu išleido poemą „Palemonas ir Giržduta“, kurios pagrindinį siužetą sudaro padavimas apie Palemoną. Poema perpinta kronikų legendomis su istoriniais bei tautosakiniais faktais, tačiau siužetui trūksta vientisumo ir, svarbiausia, poetinės kultūros. Meniniu atžvilgiu vertingesnės šioje poemoje yra tik kai kurios lyrinės digresijos gamtos temomis, kaip antai „o po tuo medžiu didžiu ir šakotu, kur žiemą-vasar visados žaliavo, kur aukso paukščiai ant šakų lingavo...“ arba moterys, laukiančios grįžtančių vyrų, „klausė ir paukščių, kur nuo šiaurės lėkė, klausė ir vėjo, kur nuo tenai pūtė...“ ir t. t.

M. Davainis-Silvestraitis eiliavo ir satyrinius eilėraščius, kurie buvo spausdinami lenkų periodinėje spaudoje, bet jie nepakilo iki tuometinio lenkų poezijos lygio. Anot kun. J. Tumo-Vaižganto: „... Jo poezija temų įvairumu, vaizdų lakumu ar formos grakštumu nepasižymi (…). Jis kaip mokėjo, taip ciruliavo“.

Aušrininkai siekė suvienyti Lietuvą, prijungiant Prūsų Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos. Nors tai anuomet realiai padaryti nebuvo įmanoma, tačiau to aušrininkai siekė. Tam tikslui 1855 m. vasario 15 d. Tilžėje buvo įsteigta lietuvių kultūros draugija „Birutė“, prie kurios steigimo prisidėjo M. Davainis-Silvestraitis, o jos pirmininku buvo J. Mikšas. Tai buvo pirmoji lietuvių tautinio atgimimo organizacija. Ši draugija turėjo telkti lituanistines mokslo pajėgas, ginti lietuvių tautinius ir politinius interesus, populiarinti Lietuvos vardą pasaulyje. Ji rinko etnografinę medžiagą, įsteigė biblioteką, kuriai pradžią davė draugijos steigėjų bei rėmėjų dovanotos knygos, daugiausiai jų dovanojo J. Basanavičius, A. Becenbergeris, M. Davainis-Silvestraitis, E. Jagomastas, Martynas Jankus, J. Boduenas de Kurtenė, P. Vileišis.

1886 metais nustojus eiti „Aušrai“, M. Davainis-Silvestraitis ėmė bendradarbiauti „Šviesoje“, o vėliau – „Tėvynės sarge“ bei „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, Amerikos lietuvių leistuose „Unijoje“ bei „Vienybėje lietuvninkų“. Didelį optimizmą jis parodė, kai Varšuvos ir Maskvos universitetuose studijavę lietuviai pradėjo Prūsų Lietuvoje leisti „Varpą“, „Ūkininką“ ir „Naujienas“. Šiuose leidiniuose bendradarbiauti buvo kviečiami aušrininkai: J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, J. Mačys-Kėkštas ir kiti. Daugelyje šių periodinių leidinių M. Davainis-Silvestraitis garsėjo kaip nenuilstantis publicistas. Niekas negalėjo konkuruoti ir su juo pateikiamos informacijos apimtimi. Visus rašinius spaudos draudimo metais M. Davainis-Silvestraitis savo publikacijas pasirašinėdavo „Vieversio“, „V“ bei „Žalčio“ pseudonimais.

M. Davainio-Silvestraičio kūrinių kalba buvo labai sunki. Anot kun. J. Tumo-Vaižganto, „jam ir visiems kitiems ano laiko pradedantiems publicistams trūko lietuviškų išraiškų kultūros kalbai, reikėjo arba kalti, arba aklai skolintis lenkizmai“. Savo rašinius M. Davainis-Silvestraitis dar sulietuvindavo, o tada jie kartais būdavo sunkiai ir suprantami, nors paties autoriaus dėl to nepilnavertiškumo kompleksas niekada nekamavo. Beje, jis nepraleisdavo progos pakritikuoti kitų publicistų kalbos trūkumus, neteisingai nurodytus vietovardžius.

Be tautosakinio, publicistinio bei literatūrinio darbo, M. Davainis-Silvestraitis prisidėjo ir prie mokslo populiarinimo. Tuo metu, kai kilo lietuvių tautinis judėjimas, pradėjo lietuvių kalba atsirasti istorinių veikalų, kurie apibrėžė XIX amžiaus Lietuvos istoriją ar bent tautinio atgimimo fenomeną. Buvo aprašomi iškilūs XIX amžiaus lietuvių rašytojai, mokslo bei visuomenės veikėjai, renkama archyvinė bei epistolinė medžiaga. Jau 1893 metais Amerikoje buvo išleistas pirmasis, o 1897-aisiais ir antrasis Simono Daukanto „Lietuvos istorijos“ tomai. Dar po metų skaitytojai išvydo kun. A. Burbos ir M. Davainio-Silvestraičio pastangomis išleistą istorinį veikalą „Medega S. Daukanto biografijai“. Tačiau akademinis istorijos mokslas pradėjo plėtotis tik po 1905 metų, kai buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Tačiau dauguma anuomet rašiusiųjų dar apie netolimą praeitį nebuvo profesionalūs istorikai, tačiau susidomėjimas ja buvo esminis tautinės savimonės pasireiškimo bruožas.

Ryškų pėdsaką M. Davainis-Silvestraitis paliko kovoje dėl mūsų sostinės Vilniaus ir šio krašto lietuvinimo XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Lietuvių tautinio judėjimo veikėjai, mąstydami ir suprasdami padėtį Vilniuje ir visame šiame krašte, kai lenkų šovinistai siekė jį sulenkinti, patys pradėjo vykti Vilniun ir kviesti čia kitus. Buvo siekiama apsaugoti Vilnių ir visą šį kraštą nuo lenkinimo, kuris vyko ne tik per vietos dvarininkiją, bet ir per Bažnyčią.

Dažnai lietuvių istoriografijoje aptinkame Vilniaus krašto lietuvybės gaivintojų – buvusio Vilniaus vyskupo A. Audzijonio, kunigų A. ir J. Burbų bei S. Gimžausko – pavardes. Čia minėtas vyskupas „bevyskupaudamas ne kartą lietuvius užtardavo ir jų teisingus reikalavimus paremdavo“, – rašė nežinomas asmuo. Tačiau tai dar nebuvo organizuotas ir sistemingas lietuvybės gaivinimo darbas Vilniuje ir šiame krašte, nes čia gyveno tik keletas lietuvių tautinio judėjimo veikėjų. Netrukus į Vilnių atsikėlus gyventi F. ir J. Bortkevičiams, M. Davainiui-Silvestraičiui, P. Gaidelioniui, J. Jasmantui, Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui, P. Matulioniui, Antanui Smetonai, B. Stankevičiui, J. Šupšinskui, broliams A., J. ir P. Vileišiams bei kitiems, kovai dėl lietuvybės gaivinimo įsisteigė neformali draugija, lietuvių vadinta „Dvylika Vilniaus apaštalų“. Štai jie: kun. Juozas Ambraziejus, J. Bortkevičius, M. Davainis-Silvestraitis, A. Domaševičius, J. Jasmantas, Donatas Malinauskas, P. Matulionis, E. Nonevičius, V. Urbonavičius bei broliai A., J. ir P. Vileišiai. Vėliau lietuvių tautinio judėjimo veikėjų gretos Vilniuje pagausėjo, tačiau skaičius 12 liko kaip istorinė relikvija.

XIX amžiaus pabaigoje nė vienoje Vilniaus bažnyčioje nebuvo pamaldų lietuvių kalba. Kad tokia padėtis nenormali tapo itin akivaizdu, stiprėjant lietuvių tautiniam judėjimui. Tad Vilniaus lietuviai inteligentai ėmė reikalauti iš vyskupo L. Zdanovičiaus, o vėliau ir iš jo įpėdinio S. Zvierovičiaus, kad pastarieji skirtų lietuviams bažnyčią ir kunigą. Tuo reikalu į vyskupą S. Zvierovičių 1898 m. lapkričio 6 d. besikreipę Vilniaus lietuvių atstovai įteikė jam prašymą, kurį pasirašė 300 Vilniaus lietuvių. Štai svarbiausios to dokumento mintys: „Jau daugiau kaip 40 metų praslinko, kai nė vienoje bažnyčioje negalima išgirsti pamokslo lietuviškoje kalboje“; „lietuvišką kalbą niekina, nenoriai arba visai nespaviedoja lietuviškai net ir mirštančiųjų“; „Vilniuje lietuvių parapijonių daug daugiau negu kokioj nors vyskupystės lietuviškoj parapijoj“. Prašyme buvo reikalauta grąžinti lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią, įkurti prie jos lietuvių parapiją bei paskirti lietuvį kunigą.

Vyskupas S. Zvierovičius šį prašymą priėmė, bet atsakymo duoti neskubėjo. Tada lietuviai savavališkai ėmė rinktis į Šv. Mikalojaus bažnyčią ir, vadovaujami kun. J. Ambraziejaus, minėtieji dvylika Vilniaus apaštalų, nepaisydami pasaulėžiūros skirtumų, giedojo lietuviškai. Vysk. S. Zvierovičius apsisprendęs Šv. Mikalojaus bažnyčią 1901 m. gruodžio 8 d. perleido lietuviams, klebonu skirdamas kun. Juozapą Kuktą. Tai Vilniaus lietuviams buvo puikus pirmasis kovos rezultatas. Anot anuomet į Vilnių atvykusio gyventi J. Šaulio, „juk į Šv. Mikalojaus bažnytėlę rinkosi tuomet visi, kas tik skaitė save lietuviu, nežiūrint, ar jis buvo šiokiame ar tokiame santykyje su tikėjimu. Visi vieningai ir iš širdies giedojome „Pulkim ant kelių“ ir kitas giesmes, skaitydami savo pareiga eiti ir kitus skatinti į vienintelį tuomet lietuvių centrą Vilniuje. Po pamaldų susirinkusieji ilgai dar būriais kalbėdavosi tarp savęs šventoriuje palei bažnyčią. Tai buvo savo rūšies lietuvių šventadienių klubas. Čia dalindavosi žmonės informacijomis, čia gimdavo ir visi projektai bendroms iškyloms, vakarėliams ir t. t.“ Šv. Mikalojaus bažnyčios atgavimas turėjo stiprų rezonansą lietuvių visuomenėje. A. Smetona rašė: „...Šiuo žygiu buvo padaryta drąsi pradžia lietuvių kalbos teisei ieškoti bažnyčiose visame Vilniaus krašte“.

Dvylikos Vilniaus apaštalų veikla gerokai ribojo lietuvių tautinio judėjimo plėtros galimybes. Ilgainiui subrendo mintis legalizuoti „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugiją ir iš caro valdžios gauti platesnes teises lietuvių kultūrinei veiklai, tačiau valdžia dar neleido steigti tautinę kultūrą propaguojančių organizacijų. Buvo leidžiama organizuotis ir veikti tik savišalpos ir labdaros pagrindais, todėl ši draugija, tik pasivadinusi Vilniaus lietuvių savišalpos draugija, gavo leidimą legaliai veikti. Tik 1904 m. sausio 29 d. gavus leidimą legaliai veikti, kovo 14 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos klebonijoje įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo kun. J. Ambraziejus, J. Baronas, F. ir J. Bortkevičiai, M. Davainis-Silvestraitis, P. Gaidelionis, J. Jaks-Tyras, kun. J. Kukta, P. Matulionis, J. Skripkus, A. Smetona, J. Urbas, V. Urbonavičius, broliai A., J. ir P. Vileišiai ir kiti. Pirmininku išrinktas P. Matulionis bei sudaryta valdyba, į kurią įėjo ir M. Davainis-Silvestraitis.

Veiklos Vilniaus lietuvių savišalpos draugija dar negalėjo pradėti, nes teko laukti, kol valdžios įstaiga patvirtins valdybą ir įstatus. Tai įvyko tik 1904 m. rugpjūčio 24 d. Visa tai pasiekti buvo nelengva, nes caro valdžia su dideliu nepasitikėjimu žiūrėjo ne tik į naują lietuvių organizaciją, bet dažnai užkliuvo ir įstatuose esantys žodžiai „posėdis“, „slaptas balsavimas“, „narys“, „visuotinis susirinkimas“, „įstaiga“ ir daug kitų, iki tol nevartotų žodžių, dėl kurių šiandien mums nekyla net menkiausių klausimų. Įstatų rengėjams ypač daug kilo ginčų, kaip rusišką pavadinimą „tainoje golosovanije“ išversti į lietuvių kalbą. M. Davainis-Silvestraitis tąkart tai siūlė pavadinti „užvožtu balsavimu“, nes anot jo, kortelė ar rutuliukas įdedamas dėžutėn, o paskui ši užvožiama, kad niekas nematytų, kad būtų slaptas dalykas. „Kas šiandien jau įprasta ir savaime suprantama, tai anuomet dėl to reikėdavo sukti galvą“, – sakė A. Smetona.

Caro valdžia anuomet buvo apibrėžusi tik vieną šios draugijos veiklos sritį – savišalpą. Įstatai skelbė, kad draugija siekia „(...) gerinti materialingąsias ir moralingąsias savo narių gyvenimo sąlygas“. Tuo tikslu ji: „a) skolina savo reikalingiems nariams pinigus; b) padeda susiieškoti vietų arba tikriems nariams, nustojusiems jų ne savo valia; c) reikalingiems ir susirgusiems nariams duoda vienu laiku ir periodiniai pašalpas; d) duoda pašalpas ligi gyvos galvos tiems nariams, kurie dėl senatvės arba ligos negali patys savo darbu pelnyties duonos; e) šelpia tų narių reikalingas moteris, kurie karo metu yra įstoję kariauti, ir draugovės nariams palaidoti – mirusiųjų šeimynas arba jų artimąsias ypatas; f) duoda pašalpas draugovės dalininkų našlėms ir našlaičiams“. Tiktai viename, 41-ame šių įstatų paragrafe matome, jog leidžiama šiek tiek praplėsti draugijos veiklą: „Norėdama savo tarpe platinti naudingų visuomenei žinių, draugovė, kiek išgalėdama ir pildydama įstatais tam tikslui taisykles ir Vyriausybės įsakymus, taiso lekcijas ir knygyną (biblioteką – V. K.). Toliau įstatuose rašoma, kad draugijos nariais gali būti tiktai krikščionys ir ne vyresni kaip 60 metų asmenys, turintys draugijos gydytojo sveikatos pažymėjimą ir gavę keturių narių rekomendacijas. Stojant į draugiją reikėjo mokėti vienkartinį 25 rublių mokestį, du rublius rezerviniam kapitalui sudaryti ir kasmetinį šešių rublių nario mokestį.

Pagal draugijos įstatus „vyriausioji draugijos institucija“ buvo visuotinis susirinkimas, šaukiamas metų pradžioje veiklos ataskaitai ir sąmatai patvirtinti bei kitiems aktualiems klausimams aptarti. Atskirais atvejais būdavo šaukiamas neeilinis susirinkimas. Per visą draugijos gyvavimo laikotarpį (nuo 1904 m. kovo 14 d. iki 1915 m. birželio 4 d.) įvyko 16 susirinkimų, kuriuose buvo svarstyta daug svarbių visuomenės tautinės veiklos klausimų: lietuvių kalbos teisės Vilniaus bažnyčiose, jos dėstymas Vilniaus gimnazijose ir dvasinėje seminarijoje; lietuviškų vakarų organizavimas; artistų mėgėjų kuopos veiklos plėtojimas, Vilniaus lietuvių vaikų prieglaudos prie Šv. Mikalojaus bažnyčios steigimas ir aprūpinimas; Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos steigimas ir aprūpinimas; draugijos įstatų reformavimas, siekiant gerinti draugijos veiklos sąlygas ir t. t.

Be jau minėtų Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos steigėjų, jos veikloje dalyvavo J. Bagdonas, J. Basanavičius, Liudas Gira, J. Kriaučiūnas, Č. Landsbergis, kun. K. Maliukevičius, kun. V. Mironas, J. Paketuris, A. Pervainis, A. Rucevičius, Mykolas Sleževičius, B. Stankevičius, J. Šlapelis, R. Šliūpas, kun. J. Tumas-Vaižgantas ir daugelis kitų lietuvių tautinio judėjimo veikėjų.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, suprasdami lietuvių kalbos ir rašto svarbą, leidimus lietuviškoms knygoms bei periodiniams leidiniams leisti mėgino gauti Rusijoje gyvenę J. Abromavičius, L. Antonevičius, M. Januševičius, A. Macijauskas, A. Smilga bei P. Vileišis, Taline gyvenę A. Bulota bei Jonas Jablonskis, Mintaujoje gyvenęs M. Lozoraitis, rygiečiai L. Jakavičius, J. Miliauskas-Miglovara bei J. Šteinbergas ir tėvynėje gyvenę: A. Alekna, M. Davainis-Silvestraitis, A. Gerdvilis, A. Liagminas, K. Pšeciševskis, A. Sketeris, bei V. Šlekys. Tačiau visus draudimus pavyko pralaužti kiek anksčiau Rusijoje, o Lietuvoje 1904 m. balandžio 24 d. Tomis dienomis, atgavus savo spaudą, iškilo ne tik džiaugsmas, bet rūpesčiai ir susiskaldymas. Dalis lietuvių tautinio judėjimo veikėjų ėmėsi iniciatyvos dėkoti carui už spaudos legalizavimą, kaip už geradarystę. 1904 m. gegužės 6 d. generalgubernatoriui P. Sviatopolskiui-Mirskiui buvo įteiktas padėkos raštas carui, surašytas 155 lietuvių tautinio judėjimo dalyvių vardu. Tarp padėką pasirašiusiųjų buvo kun. J. Ambraziejus, M. Davainis-Silvestraitis, J. Gediminas Beržanskis-Klausutis, kun. J. Kukta, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, P. Matulionis, K. Strazdas, V. Urbonavičius, E. Vileišienė ir kiti. Daugelis šiai iniciatyvai nepritarė. Iš liberaliųjų, nekalbant apie kairiuosius, prasidėjo puolimas. Padėką carui pasirašiusieji anuomet buvo išvadinti „išgamomis“, „caro tarniais“ ir kitaip, nors pastarieji niekada tokio įvertinimo kovoje prieš carinę priespaudą nebuvo nusipelnę.

Dar iki lietuvių spaudos legalizavimo tėvynėje, Peterburge gyvenęs A. Smilga pakvietė M. Davainį-Silvestraitį ne tik bendradarbiauti savo pradėtame leisti „Lietuvių laikraštyje“, bet ir dirbti laikraščio redakcijoje administratoriumi. Šiame leidinyje M. Davainis-Silvestraitis publikavo ir nemažai rašinių istorine tematika, pateikė skaitytojams ir ūkinių patarimų.

1904 metų pabaigoje, Vilniuje gyvenęs ir ten plėtojęs lietuvišką veiklą P. Vileišis, užsimojo leisti dienraštį „Vilniaus žinios“. Kviesdamas dirbti būsimojo laikraščio redakcijoje ar bent bendradarbiauti jame, jis 1904 m. gruodžio 2 d. išsiuntė M. Davainiui-Silvestraičiui kvietimą, kuriame rašoma: „Gruodžio pradžioje pradėsime Lietuvoje naują ir sunkų darbą... Leisime į Lietuvos visūmenę „Vilniaus žinių“ dienraštį. Sunkus tat bus darbas, ir ypač sunkus jis mums, lietuviams, į tokį darbą neįpratusiems. Pasakysime dar tiesiaus: gerai žinome, jog redakcija pati eina viso to darbo atlikti nei negalėtų. Antra vertus, suprantame, jog visūmenės darbas turėtų rūpėti visūmenei. Kad visūmenė prie to darbo neprisidėtų, dienraščio redakcija viena savo tikslo neprieitų; kad, įsteigiant dienraštį, būtų nepasitikėta, jog prakilnesnieji mūsų žmonės tikrai padės atlikti tą šventąjį darbą, redakcija, žinoma, nebūtų išdrįsus jo nei pradėti...

Kreipiamės į Tamstą, kviezdami bendradarbiauti mūsų dienraštyje – siuntinėti mums savo raštus. „Vilniaus žinių“ dienraštyje galima bus spauzdinti įvairių – įvairiausieji raštai. Kviečiant bendradarbiauti ir laukiant iš Jūsų pagalbos, mums labiausiai rūpi visokios žinios iš Lietuvos ir apie Lietuvą, paskui jau visa, kas gali būti naudinga Lietuvos visūmenei, kaip antai dailioji literatūra ir mokslo populiarizacija“.

Galima suprasti, jog M. Davainis-Silvestraitis atsiliepė į šį kvietimą ir grįžęs į Vilnių, kartu su J. Jablonskiu, J. Kaunu, P. Klimaičiu, J. Kriaučiūnu, M. Kukta, G. Landsbergiu-Žemkalniu, M. Piaseckaite-Šlapeliene, O. Pleiryte-Puidiene, J. Pronskumi, K. Puida, A. Rucevičiumi, J. Siabu, K. Stikliumi, kun. J. Tumu-Vaižgantu, A. Vėgele bei P. Višinskiu pradėjo dirbti „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Dienraštis pradėjo eiti 1904 m. gruodžio 10 d.

„Vilniaus žinios“ buvo platinamos ne tik Lietuvoje bet ir svetur, kur tik buvo gyvenama lietuvių. Tad nenuostabu, kad susibūrė gausus bendradarbių būrys. Čia buvo spausdinami visuomenei aktualūs, istorijos, žemės ūkio tematikos, mokslo populiarinimo ir literatūros rašiniai. Tarp „Vilniaus žinių“ bendradarbių reikėtų paminėti kun. J. Ambraziejų, P. Augustaitį, Joną Biliūną, brolius M. ir Vac. Biržiškas, F. Bortkevičienę, kun. A. Dambrauską-Jakštą, P. Dirkį, J. Gediminą Beržanskį-Klausutį, L. Girą, J. Gurauskį, K. Jasiukaitį, kun. A. Juozapavičių, K. Jurgelionį, Petrą Kriaučiūną, M. Kuprevičių, Praną Mašiotą, S. Matulaitį, P. Matulionį, V. Nagevičių, Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, J. Pleirį, A. Ratkų, A. Rimką, A. Smetoną, A. Staugaitį, Vilhelmą Storastą-Vydūną, K. Šakenį, J. Šaulį, K. Šeškevičių, Marceliną Šikšnį, V. Urbonavičių, J. Vaitiekūną, E. Vileišienę, brolius A. J. ir P. Vileišius, Juliją Žymantienę-Žemaitę, Antaną Žmuidzinavičių, Antaną Žukauską-Vienuolį, kurių dėka dienraštyje atsispindėjo tautos lūkesčiai.

Naujieji 1905-ieji metai prasidėjo su žadamomis permainomis ne tik carinėje Rusijoje, bet ir jos pavergtose tautose. Revoliucija, sudrebinusi imperiją, davė naują impulsą pavergtų tautų išsivadavimo kovai. Tautinė revoliucija išsiplėtojo Lietuvoje ir gerokai paspartino lietuvių tautinio atgimimo procesą. Jai vadovavo visa plejada lietuvių tautinio judėjimo veikėjų, tarp kurių buvo ir M. Davainis-Silvestraitis.

Didžiausią sąskaitą carizmui lietuvių tauta anuomet turėjo dėl lietuvių kalbos draudimo ir prievartinio rusinimo. Tad papūtus revoliucijos vėjams labai sustiprėjo reikalavimai atkurti lietuvių kalbos teises Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos bažnyčiose, įvesti lietuvių kalbos dėstymą rusiškose mokyklose, steigti mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba ir lietuviais mokytojais. Tad tuo tikslu Vilniaus lietuvių savišalpos draugija 1905 m. vasario 1 d. posėdyje nutarė kreiptis į Vilniaus vyskupą E. Ropą dėl pamaldų Vilniaus ir Rytų Lietuvos bažnyčiose lietuvių kalba ir prašyti, kad būtų įvestas lietuvių kalbos dėstymas Vilniaus dvasinėje seminarijoje, kur būtų rengiami lietuviai kunigai. Tam tikslui buvo parengtas memorandumas ir tų pačių metų gegužės 2 d. lietuvių tautinio judėjimo veikėjų įteiktas Vilniaus vyskupui E. Ropui. Buvo reikalaujama: „1) visų parapijų, kur lietuviai sudaro daugumą, bažnyčiose įvesti lietuviškas pamaldas; 2) parapijų, kur lietuviai nesudaro daugumos, bažnyčiose skirti šventadienius su lietuviškomis pamaldomis bei pamokslais; 3) visose Vilniaus vyskupijos pradžios mokyklose bei gimnazijose, kur dėstoma katalikų tikyba, lietuviams ją dėstyti lietuviškai; 4) Vilniaus vyskupijos dvasinėje seminarijoje įvesti lietuvių kalbos dėstymą; 5) į lietuviškas parapijas skirti lietuvius kunigus; 6) visose Vilniaus bažnyčiose įvesti Evangelijų skaitymą ir pamokslus lietuvių kalba, kaip tai daroma Šv. Mikalojaus bažnyčioje; 7) leisti visose Vilniaus bažnyčiose giedoti lietuviškai laisvu nuo pamaldų laiku; 8) prasidėjus gegužės mėnesį Vilniaus Kalvarijų lankymui, laikyti pamaldas ir sakyti pamokslus tiek lenkiškai, tiek lietuviškai, o žmonėms, atvykstantiems iš tolimų parapijų, visą vasarą laikyti lietuviškas pamaldas Kalvarijų ir Aušros Vartų bažnyčiose; 9) prie Šv. Mikalojaus bažnyčios įsteigti parapinę mokyklą; 10) į Vilniaus ligonines skirti lietuviškai mokančius kunigus;11) suteikti Šv. Mikalojaus bažnyčiai parapinės bažnyčios teises; 12) tuos punktus, kurie bus įvykdyti, paskelbti iš sakyklų visose vyskupijos bažnyčiose“.

Nors lietuvių tautinio judėjimo veikėjai ėmėsi žygių norėdami, kad būtų įgyvendinti anksčiau nurodyti reikalavimai, tačiau Vilniaus vyskupas E. Ropas neskubėjo spręsti memorandume iškeltų reikalavimų, taip parodydamas lietuviams katalikams savo priešišką poziciją.

Visa tai užtruko dar vienerius metus ir tai paskatino Vilniuje gyvenusius lietuvių tautinio judėjimo veikėjus kurti specialią organizaciją: 1906 m. liepos 7 d. Vilniuje buvo įsteigta sąjunga lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose. Tarp šios sąjungos steigėjų buvo K. Aglinskas, kun. J. Ambraziejus, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, J. Gediminas Beržanskis-Klausutis, P. Klimaitis, J. Kriaučiūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis, D. Malinauskas, kun. V. Mironas, A. Paškevičius, S. Raila, K. Samajauskas, R. Šliupas, E. Vileišienė, broliai A., J. ir P. Vileišiai, T. Žilinskas ir kiti. Pirmuoju sąjungos pirmininku buvo J. Kriaučiūnas, o vėliau šios pareigos patikėtos A. Paškevičiui. Sąjungos įstatai taip apibūdino pagrindines jos veiklos kryptis: „a) renka tikras žinias apie lietuvių kalbos padėjimą Rymo Katalikų bažnyčiose; b) rūpinasi išlaikyti tas kalbos teises Rymo Katalikų bažnyčiose, kur jinai ligi šiol nėra vartojama ir taip pat susigrąžinti tenai, kur ją yra jau išvarę lenkintojai kunigai; c) leidžia ir skleidžia tarp žmonių tam tikras knygeles ir knygas, leistas vartoti visuomenėje, taip pat ir laikinus raštus; d) susižino su valstybinėmis ir kitomis įstaigomis, taip pat per ministeriją vidaus dalykų su Vatikanu“.

Vienas pirmųjų Sąjungos lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose veiklos žingsnių buvo kreipimasis į aukščiausią Katalikų Bažnyčios vadovą popiežių Pijų X dėl užtarimo. Tad dar tik pradėjus rūpintis sąjungos steigimu, 1906 metų vasarį jos steigimo iniciatorių buvo parengtas plačios apimties memorandumas „Apie lietuvių kalbą Lietuvos bažnyčiose“, kurį iš lietuvių kalbos į lotynų išvertė kun. Kristupas Čibiras, o patį dokumentą (74 puslapių knygelę) abiem kalbom išleido S. Banaičio spaustuvė Kaune. Be Popiežiaus, šis memorandumas dar buvo pasiųstas kardinolams, žymiausiems arkivyskupams ir vyskupams, žymiųjų Europos laikraščių redakcijoms. Pirmąjį memorandumo egzempliorių, kuris buvo skirtas popiežiui Pijui X, pasirašė K. Aglinskas, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, J. Gediminas Beržanskas-Klausutis, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Raila, K. Samajauskas, R. Šliūpas, P. Vileišis bei T. Žilinskas.

Memorandumo autoriai plačiai aprašė Lietuvos lenkinimą per Katalikų Bažnyčias nuo pat krikščionybės Lietuvoje įvedimo ir prašė popiežių Pijų X pripažinti atskirą ir nepriklausomą Katalikų Bažnyčią; iš Seinų, Telšių ir Vilniaus vyskupijų sudaryti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją su centru Lietuvos sostinėje Vilniuje; vyskupus Lietuvos vyskupijoms skirti tiktai lietuvius; Šv. Sosto apaštališkuosius laiškus, bules ir kitus dokumentus siųsti atskirai Lietuvos vyskupams; vyskupus lenkomanus (E. Ropą) iš Lietuvos iškelti į Lenkiją; paleisti prolenkišką Vilniaus vyskupijos kapitulą, o į atnaujintą paskirti lietuvius dvasininkus. Memorandumas anuomet popiežiui Pijui X padarė nemenką įspūdį, nes pastarasis, vienam savo kardinolų sakęs, jog, „Lietuvos bažnyčiose viešpataujanti nekrikščioniška dvasia“. Popiežius, atsakydamas į minėtą memorandumą, per savo sekretorių 1906 m. spalio 13 d. paskelbė aplinkraštį Lenkijos vyskupams, kuris buvo skirtas ir Lietuvai. Jame nurodoma, kad pridėtinės pamaldos, pamokslai, katechizacija ir kiti religiniai patarnavimai turi būti atliekami gimtąja kalba. Tačiau šis aplinkraštis Vilniaus vyskupijai jokio poveikio nepadarė. Lenkų šovinistinės jėgos dar labiau Vilniuje ir visame krašte aktyvino savo veiklą, o lietuvių kalba vyskupijos bažnyčiose skambėjo vis rečiau ir rečiau.

Pasklidus gandui, jog Vilniaus vyskupas E. Ropas galįs būti paskirtas Mogiliovo arkivyskupu, Sąjunga lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose vėl bandė paveikti popiežių Pijų X, kad Vilniaus vyskupu skirtų lietuvį. Kreipimesi sakoma: „Jūsų Šviesybės prakilniausiai prašome, idant teiktumėtės Lietuvos sostapilin paskirti ne kokį svetimgentį, bet gryną lietuvių kunigą, mokantį lietuviškai, mylintį savo tautą ir kalbą“. Be to, Sąjungos vardu buvo parašytas kreipimasis, adresuotas Rusijos pasiuntiniui prie Vatikano. Jame sakoma: „Sužinoję, kad visi Lietuvos ir Baltgudijos dvasiniai reikalai eina per Jūsų Prakilnybės rankas, mes, Vilniaus Rymo Katalikų vyskupijos lietuviai, nusprendėme kreiptis į Jus su nuolankiausiu prašymu užtarti mus (...)“. Toliau pateikiama istorinių duomenų apie Vilniaus krašto lietuviškumą ir prašoma tarpininkauti, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis dvasininkas.

Kreipimąsi į popiežių Pijų X Vatikanan vežti buvo sudaryta delegacija, į kurią įėjo K. Aglinskas, J. Basanavičius, J. Gediminas Beržanskis-Klausutis, D. Malinauskas, kun. V. Mironas bei kun. S. Rucevičius, tačiau įvykiams susiklosčius kitaip, šiai delegacijai pas Popiežių neprireikė vykti.

Įvykiai susiklostė kitaip, negu pranašavo gandai. Lenkų šovinistų aktyvumas sukėlė nemenką susirūpinimą ir caro valdžiai. Vyskupas E. Ropas 1908 metais buvo iškeltas iš Vilniaus, o Vilniaus vyskupijos administratoriumi buvo paskirtas pavyskupis K. Michalkevičius. Ir nors pastarasis ėmėsi žygių sureguliuoti lietuvių ir lenkų santykius bei atkurti lietuvių kalbos teises pastoracijoje, tačiau gerus administratoriaus norus greitai sužlugdė prolenkiška Vilniaus vyskupijos kurija ir kapitula.

Sąjunga lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose buvo sumaniusi leisti ir dzūkų tarme laikraštį, „idant tautiškai sužadinti Vilniaus lietuvius dzūkus“, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Daug pastangų lietuvių tautinio judėjimo veikėjai dėjo steigiant Vilniuje lietuviškas mokyklas. Čia veikė ne viena valdžios išlaikoma mokykla, tačiau jose vyravo rusiška tvarka. Lietuviška mokykla buvo tik viena – pradžios mokykla-prieglauda, veikusi prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Tačiau Vilniaus lietuvių tai netenkino. Gilėjanti revoliucija žadino naujus užmojus. Tad 1905 m. rugsėjo 18 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje susirinkę lietuvių tautinio judėjimo veikėjai nutarė įsteigti Vilniuje dar tris pradžios mokyklas. Tam sumanymui įgyvendinti buvo išrinktas komitetas, į kurį įėjo E. Brazaitytė, M. Davainis-Silvestraitis, S. Gimbutienė, T. Juodvalkis, E. Kasperskaitė, P. Klimaitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Landsbergytė, D. Palevičienė, P. Paršaitis, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, K. Puida, G. Šapkauskaitė, K. Stiklius, M. Šveikauskienė, J. Vildžius. Komitetas turėjo ištirti, kokiose Vilniaus vietose tikslingiausia steigti lietuviškas mokyklas, surasti joms patalpas, gauti lėšų, samdyti mokytojus bei rūpintis kitais mokyklų reikalais. Ir jei pradžioje šiam komitetui rūpintis jam pavestais uždaviniais sekėsi sunkiai, tai vėliau Vilniuje šio komiteto pastangų dėka buvo įsteigtos trys pradžios ir viena amatų mokykla.

Vilniuje gyvenusiems lietuvių tautinio judėjimo veikėjams, tarp kurių buvo M. Davainis-Silvestraitis, dirbusiems „Vilniaus žinių“ dienraščio redakcijoje, kilo mintis Vilniuje sušaukti lietuvių suvažiavimą, kuris paskelbtų reikalavimus dėl tolimesnės Lietuvos ateities. Tad „Vilniaus žinios“ tapo idėjine ir organizacine lietuvių suvažiavimo rengimo atrama.

Lietuvių suvažiavimui surengti 1905 m. spalio 19 d. buvo sudarytas organizacinis komitetas į kurio sudėtį įėjo kun. J. Ambraziejus, J. Baronas, J. Basanavičius, F. Bortkevičienė, M. Davainis-Silvestraitis, A. Domaševičius, kun. P. Jakubėnas, J. Kriaučiūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis, G. Šapkauskaitė, V. Sirutavičius, kun. S. Stakelė, V. Urbonavičius, A. Vileišis bei Povilas Višinskis. A. Domaševičiui ir V. Sirutavičiui atsisakius dalyvauti organizacinio komiteto darbe, vietoj jų buvo išrinkti kun. J. Kukta, ir P. Vileišis. Po kurio laiko iš organizacinio komiteto išėjusį P. Višinskį pakeitė J. Vileišis. Organizacinio komiteto pirmininku buvo išrinktas J. Basanavičius, o sekretoriumi – J. Kriaučiūnas. Organizacinį darbą padėjo dirbti ir neįeinantys į organizacinį komitetą žmonės. Tame darbe aktyviai dalyvavo J. Gediminas Beržanskis-Klausutis, L. Gira, A. Smetona, E. Vileišienė ir daugelis kitų.

Pirmasis organizacinio komiteto žingsnis buvo parengti Rusijos imperijos vyriausybei memorandumą dėl Lietuvos ateities. Tai buvo koncentruota lietuvių tautos kultūrinių ir politinių reikalavimų, paremtų istorine argumentacija, išraiška. Tas memorandumas buvo skirtas Rusijos ministrui pirmininkui S. Vittei, per kurį lietuviai carinės valdžios prašė Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, lygių teisių lietuviams su rusais, lietuvių kalbos mokyklose bei įstaigose, priskirti visą Suvalkų guberniją etnografinei Lietuvai. Be to, vartojant Rusijai priklausančių sričių titulus, vartoti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Tas memorandumas buvo ištisai išspausdintas ir „Vilniaus žiniose“. Jame rašoma: „Pagaliau mes pradedame gyventi... ligi šiol mes negyvenome, bet vien skurdome, vargome, kentėjome. Lietuva ir kitos rusų pavergtos šalys, drauge su pačia Rusija, ligi šiol buvo baisus kalėjimas, kur dūsavo milijonai žmonių“. Tai buvo drąsūs žodžiai, skirti aukštam caro valdžios pareigūnui. Po nepasisekusio 1863–1864 metų anticarinio sukilimo tai buvo pirmas programinis dokumentas, kur Lietuvos autonomijos siekis motyvuojamas istorinėmis tradicijomis. Tą memorandumą apsvarstė ir pasirašė kun. J. Ambraziejus, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis bei D. Malinauskas. Jam nuvežti į Peterburgą ministrui pirmininkui buvo pavesta J. Gediminui Beržanskiui-Klausučiui bei S. Railai, tačiau dėl geležinkeliečių streiko negalint nuvykti Peterburgan, memorandumas S. Vittei buvo išsiųstas paštu. Jis taip pat buvo išspausdintas ir oficialiame caro valdžios laikraštyje „Pravitelstvenyj vestnik“ bei kitoje rusų periodinėje spaudoje.

1905 m. spalio 29 d. „Vilniaus žinios“ išspausdino „Atsišaukimą į lietuvių tautą“, pasirašytą J. Basanavičiaus ir J. Kriaučiūno. Atsišaukimas skelbė, jog Vilniuje rengiamas lietuvių suvažiavimas ir aiškino jo tikslą: „Lietuviai ir lietuvės! Tautiškas tautos idealas, prie kurio mums ateityje žengti pridera, yra tolimas ir ne visiems mūsų tautiečiams aiškus. Darbo laukas, kuris mūsų tautai ateityje bus prieinamas, yra labai platus: užduotys, kurias mes išpildyti turime, norėdami pasiekti tautos gerovę, yra labai skaitlingos“. O baigiamas šūkiu: „Lai gyvuoja, lai auga, lai žydi Lietuva ir jos žmonių gerovė“.

Paskelbus šį atsišaukimą, valsčiai, seniūnijos ir parapijos pradėjo rinkti delegatus į lietuvių suvažiavimą. Jis vyko 1905 m. lapkričio 21–22 d. Vilniaus miesto salėje, dalyvavo apie 2000 delegatų. Šis suvažiavimas vėliau buvo pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu. Jį plačiai aprašydamas ir išanalizuodamas šių laikų istorikas E. Motieka teigė: „Šiame seime visos tautos per savo atstovus deklaruotas Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose siekis reiškė, kad susiformavo nauja etnosocialinė bendrija, pasiryžusi pati lemti savo likimą. Taigi nuo „Aušros“ laikų pradėtas kurti naujos modernios tautos modelis persikėlė iš visuomeninės minties sferos į realias visos tautos politines deklaracijas ir veiksmus“.

Didysis Vilniaus seimas priėmė nutarimus, kurie buvo per vieną naktį atspausdinti ir po keletą egzempliorių išdalinta kiekvienam jo dalyviui, o 1905 m. gruodžio 7 d. juos paskelbė „Vilniaus žinių“ dienraštis.

Nutarime „Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje“ carizmas įvertintas kaip pikčiausias priešas ir pareikštas lietuvių tautos pasiryžimas „šviestis, ryžtis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi“.

Nutarime „Lietuvių autonomija“ išsakytas Lietuvos valstybingumo siekis: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“.

Nutarime „Kokiu būdu iškovoti autonomiją“ Seimas skatina Lietuvos žmones „galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką“, tai yra „nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į Valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose“.

Nutarime „Valsčiai ir mokyklos“ reikalaujama, kad „Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus tvarkant“. Toliau sakoma: „Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas pakeisti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus“.

Atskirą nutarimą Seimas priėmė dėl lietuvių kalbos Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Jame sakoma: „Kadangi Vilniaus vyskupystėje lietuvių bažnyčiose yra vartojama pamaldose lenkiška kalba su politišku tikslu, tai lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausią linkėjimą, pasisekimą kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškosios kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje“.

Pabrėždamas šių nutarimų revoliucingumą, istorikas E. Motieka rašė: „Didysis Vilniaus seimas jau buvo tautinės revoliucijos dalis, aukščiausias jos pakilimo taškas...“

Tokia atkakli ir nuosekli lietuvybės žadintojų veikla ir lietuvių spaudos draudimo panaikinimas, sukėlė Vilniaus visuomenėje nemažą susidomėjimą lietuvių kalba. Apie tai 1905 metais „Lietuvių laikraštyje“ M. Davainis-Silvestraitis rašė: „Kadangi dabar, lietuviškai kalbai kylant, daugelis nebenori taip kaip pirma vien lenkiškai kalbėti, vietiniai pirkliai turi daug klapato su pažinimu pirmiau nevartojamos čia lietuvių kalbos. Tai jie ieško dėl savęs lietuviškai mokančių agentų, tai ima patys tos kalbos lekcijas, tai ieško po knygynus lietuviškų knygų lietuviškai pasimokinti. Lietuviškosios kalbos lekcijos pasidarė daug brangesnės už prancūziškąsias, nes už lietuviškosios kalbos valandą moka po 50 kapeikų, o už prancūziškosios tiktai 20 kapeikų. Knygynuose ieško lietuviškų knygų dėl vaikų, lementorių, katekizmų, gramatikų, t. y. labiausia pedagogiškų“.

Dar XIX amžiaus pabaigoje M. Davainis-Silvestraitis ėmėsi mokslo populiarinimo darbo, tačiau visa tai jis tegalėjo įgyvendinti vėlesniais metais. Tam darbui pagreitį suteikė įsteigimas Lietuvių mokslo draugijos, kurios vienu iš steigėjų buvo M. Davainis-Silvestraitis.

Dar 1905 m. rugpjūčio 28 d., po lietuvių vakaro Vilniaus miesto salėje, grupei lietuvių tautinio judėjimo veikėjų kilo mintis įsteigti Lietuvių mokslo draugiją. Tam tikslui buvo parengti įstatai ir 1905 m. rugsėjo 18 d. bei spalio 3 d. posėdžiuose apsvarstyti ir priimti. Tačiau prasidėjęs revoliucijos malšinimas, sutrukdė įsteigti šią draugiją. Tik 1906 m. gruodžio 2 d. buvo steigėjų pasirašyti Lietuvių mokslo draugijos įstatai, kuriuos pasirašė: kun. J. Ambraziejus, J. Bagdonas, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, P. Mašiotas, S. Matulaitis, P. Matulionis, A. Smetona bei broliai A., J. ir P. Vileišiai.

Lietuvių mokslo draugijos įstatus carinė administracija patvirtino 1907 m. vasario 28 d. Pirmasis šių įstatų paragrafas skelbė, kad draugija „(...) rūpinsis ištardyti (ištyrinėti – V. K.) lietuvių tautą ir jos gyvenamą kraštą. Todėl ji užsiiminės: a) lietuvių antropologija ir etnografija; b) Lietuvos archeologija ir statistika; c) geologija, flora, fauna ir kitais gamtos mokslais“.

1907 m. kovo 25 d. įvyko steigiamasis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas, kuriame, be steigėjų, dalyvavo K. Aglinskas, B. Burbaitė, V. Chrzastauskienė, kun. A. Dambrauskas-Jakštas, A. Domaševičius, J. Gediminas Beržanskis-Klausutis, E. Gediminienė-Beržanskienė, M. Kuprevičius, D. Malinauskas, kun. V. Mironas, V. Nagevičius, V. Palukaitis, J. Rugis, J. Staugaitis, J. Stonkus, kun. K. Šaulys, R. Šliūpas, kun. J. Tumas-Vaižgantas, E. Volteris, kun. J. Žiogas bei A. Žmuidzinavičius. Jie tuojau sutiko būti Lietuvių mokslo draugijos nariais.

Negalėjusieji atvykti į draugijos susirinkimą savo pageidavimus, sveikinimus bei norus būti draugijos nariais atsiuntė vėliau. Tai buvo: J. Alekna, kun. V. Aleksandravičius, A. Babarskis, V. Bartninkas, prof, A. Becenbergeris, Kazimieras Būga, D. Bukontas, A. Bulota, V. Chmieliauskas, prof. F. Fortunatovas, I. Gegužinskis, K. Grinius, kun. M. Gustaitis, I. Iljinskis, J. Jablonskis, P. Jarašius, J. Kriaučiūnas, P. Kriaučiūnas, A. Lazdauskas, J. Matulaitis, V. Matulaitis, V. Miškinis, A. Pavalkis, V. Penčyla, J. Pesys, G. Petkevičaitė-Bitė, kun. A. Petrauskas, S. Riauba, J. Smilgevičius, V. Staniškis, kun. J. Stankevičius, kun. P. Uogintas, V. Urbonavičius, K. Klimavičius, A. Voldemaras bei T. Žičkauskas. Susirinkime svečių teisėmis dalyvavo E. Brašytė, A. Bruožis, L. Gira, P. Klimaitis, J. Kunickis, Z. Landsbergienė, S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, A. Petkutė, V. Putramentas, E. Vileišienė bei kun. A. Viskanta.

1907 m. rugpjūčio 18–19 d. buvo sušauktas pirmas visuotinis Lietuvių mokslo draugijos narių susirinkimas, kurio metu buvo priimti 47 nauji draugijos nariai, tarp jų ir tos draugijos idėjos platintojas Amerikoje J. Šliūpas. Tame susirinkime garbės nariais buvo išrinkti prof. Boduenas de Kurtene, prof. A. Becenbergeris, Mokslų akademijos narys P. Fortunatovas, prof. kun. Kazimieras Jaunius, prof. A. Leskynas bei Mokslų akademijos narys A. Šachmatovas. Nariais korespondentais buvo išrinkti T. Daugirdas, M. Davainis-Silvestraitis, R. von der Mulenas bei A. Vilčinskas, o nariais bendradarbiais V. Kalvaitis, M. Slančiauskas bei A. Šutinas. Be to, buvo nutarta leisti žurnalą „Lietuvių Tauta“, kurio redaktoriumi ilgą laiką buvo J. Basanavičius. Žurnalui leisti buvo išrinkta komisija iš J. Basanavičiaus, prof. A. Becenbergerio, K. Būgos, J. Jablonskio, prof. kun. K. Jauniaus, A. Smetonos, kun. J. Tumo-Vaižganto, A. Voldemaro, bei prof. E. Volterio.

Lietuvių mokslo draugijos veikloje dalyvavo J. Ambrozaitis, P. Augustaitis, broliai M., V. ir Vac. Biržiškos, B. Čepulis, L. Didžiulienė-Žmona, J. Dielninkaitis, M. Yčas, A. Janulaitis, J. Kairiūkštis, S. Kairiūkštis, F. Kemėšis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, P. Klimas, V. Lašas, A. Macijauskas, P. Mašiotas, prof. A. R. Niemis, J. J. Palukaitis, kun. K. Prapuolenis, A. Rimka, A. Sketeris, M. Sleževičius, J. Spudulys, J. Strazdas, J. Sudaris, S. Šilingas, A. Valaitis, J. Vokietaitis, J. Žymantienė-Žemaitė, Z. Žemaitis ir daugelis kitų lietuvių tautinio judėjimo, visuomenės bei mokslo veikėjų. Anot A. Valaičio, Lietuvių mokslo draugija „ (…) telkė savyje visą skaitlingiausiąją lietuvių visuomenę, net kaimo žmonės domėjosi ir rašėsi nariais bei reiškė norą jais būti“.

M. Davainis-Silvestraitis XIX amžiaus pabaigoje ir po 1905–1907 metų revoliucijos teberinko medžiagą apie XIX amžiaus lietuvių tautinio išsivadavimo kovas, jų veikėjus bei švietėjus – jų gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Po 1905–1907 metų revoliucijos jam tai daryti sekėsi daug lengviau nei iki tol. M. Davainis-Silvestraitis ne tik fiksavo savo asmeniniame archyve išlikusią medžiagą, užrašinėdamas atskirų asmenų atsiminimus ar remdamasis savo atmintimi, bet domėjosi informacija, esančia archyvuose, kurie istorijos tyrinėtojams darėsi vis labiau prieinamesni. Be M. Davainio-Silvestraičio ir kun. J. Tumo-Vaižganto, XIX amžiaus lietuvių tautinio išsivadavimo kovų veikėjų bei švietėjų biografijomis vis labiau ėmė domėtis jaunajai kartai atstovavę P. Augustinaitis, broliai M. ir Vac. Biržiškos, A. Janulaitis, P. Klimas, A. Rimka ir kiti, kurie paklojo pamatus būsimai lietuvių akademinei istorijai.

M. Davainis-Sivestraitis buvo vienas iš Lietuvių dailės draugijos steigėjų bei aktyvesnių jos narių. Draugijos užuomazga susikūrė 1906 metų pavasarį, rengiantis I lietuvių dailės parodai. Paroda Vilniuje buvo atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Jai sulaukus nemenko pasisekimo, buvo nutarta įsteigti nuolatinę organizaciją lietuvių dailei ugdyti ir į ją sutelkti ne tik dailininkus, bet ir asmenis, besidominčius menu bei galinčius dirbti organizacinį darbą.

Steigiamasis Lietuvių dailės draugijos susirinkimas įvyko 1907 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus muzikos mokykloje. Tarp draugijos steigėjų buvo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, M. Davainis-Silvestraitis, A. Domaševičius, J. Gimbutienė, P. Rimša, broliai A., J. ir P. Vileišiai bei A. Žmuidzinavičius. Vėliau aktyviais šios draugijos nariais tapo M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Kairys, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Č. Landsbergis, P. Leonas, M. Nemeikšaitė, M. Remeris, J. Šaulys, O. Vileišienė, Z. Žemaitis ir daugelis kitų. Svarbiausias draugijos veiklos baras buvo kasmet Vilniuje rengiamos Dailės parodos. Jų buvo surengta aštuonios. Draugija veikė iki tol, kol prasidėjo I pasaulinis karas ir visų lietuviškų organizacijų veikla buvo nutraukta.

Ir vėlesniais metais, kai po 1905–1907 metų revoliucijos lietuviai įgijo daugiau laisvių, M. Davainis-Silvestraitis ir tada nenutraukė aktyvios tautinės veiklos. Per ilgus metus iš surinktos medžiagos savo lėšomis jis išleido keliolika atvirukų, skirtų žymiems lietuvių praeities tautinio judėjimo ir kultūros veikėjams, istorinėms Lietuvos vietovėms, etnografijai bei mitologijai. Nepamiršo jis ir savęs, išleisdamas atviruką su „Lietuvos rašėjo“ M. Davainio-Silvestraičio atvaizdu.

Už tautosakos rinkimą, žurnalistinį, kūrybinį bei mokslo populiarinimo darbą, M. Davainis-Silvestraitis pelnė pripažinimą ir svetur: I pasaulinio karo išvakarėse (1914 m. vasario 23 d.) jis buvo išrinktas Ženevos akademijos garbės nariu. Anksčiau ši akademija M. Davainiui-Silvestraičiui už disertaciją „Visuotinės praeities tyrinėjimai“ suteikė filosofijos magistro titulą. Šis daugiausia kompiliacinio pobūdžio darbas, liečiantis įvairių tautų kilmės, jų papročių bei istorijos klausimus, buvo parašytas dar 1881 metais. 1912 metais autorius jį publikavo savo leistame laikraštyje „Litwa“, o 1918 metų spalį įteikė jį Lietuvių mokslo draugijai, prašydamas recenzuoti, nes norėjo šį veikalą pataisyti. Tačiau šis M. Davainio-Silvestraičio sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, nes po pusmečio M. Davainis-Silvestraitis mirė.

Nustojus eiti P. Vileišio leistoms „Vilniaus žinioms“, būdamas nenuilstamu publicistu M. Davainis-Silvestraitis bendradarbiavo „Viltyje“ ir „Šaltinyje“. Čia jis publikavo savo rašinius tomis pačiomis temomis kaip ir ankstesniais metais. Tačiau ir čia pasidarė per ankšta, ir jis pats 1908 metais pradėjo leisti sulenkėjusiems Vilniaus krašto lietuviams skirtą žurnalą „Litwa“, o nuo 1912 metų iki I pasaulinio karo – populiarų etnografijos žurnalą „Lud“.

M. Davainio-Silvestraičio leistą žurnalą „Litwa“ iš pradžių nemaža dalis lietuvių sutiko su atlaidžia ir pašaipia šypsena, o vėliau šis leidinys, propagavęs „lenkiškai-lietuvišką susiartinimą“, sukėlė daug nerimo lenkų šovinistams ir pastarųjų buvo pavadintas „nuodais liaudžiai“, o pačiam leidėjui buvo prisegta lietuviškojo separatisto etiketė. Tačiau, anot M. Davainio-Silvestraičio, lietuviams su lenkais reikėjo ne plūstis, bet gerbti kiekvieną kalbą, o tuos, kurie yra suklaidinti ir iš nežinojimo niekina lietuvių kalbą ir tautą, reikia šviesti, pasakojant tikrą tiesą apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą, žmones bei analizuoti istoriją. Šiuose leidiniuose nebeliko ir M. Davainio-Silvestraičio publicistinių rašinių. Jų vietą užėmė redakciniai straipsniai, skirti atremti tiek priešų, tiek ir kritikų išpuoliams. Be to, čia randame M. Davainio-Silvestraičio eilėraščių, tarp kurių buvo skirtų šviesiam mamos atminimui, bei vertingų publikacijų apie XIX amžiaus kultūrinį lietuvių gyvenimą ir Lietuvos istoriją. Tad šie lenkų kalba leisti M. Davainio-Silvestraičio periodiniai leidiniai Vilniaus krašte žadino tautinę sulenkėjusių lietuvių savimonę bei populiarino Lietuvos istoriją.

Kai 1914 metais Europoje kilo I pasaulinis karas, vargu ar kas būtų išdrįsęs M. Davainį-Silvestraitį palaikyti Rusijos caro, kurio valdžios vykdoma politika daugelį metų laikė priespaudoje lietuvių tautą, šalininku. Tačiau istorinių įvykių akivaizdoje, prasidėjus karo veiksmams, M. Davainis-Silvestraitis viešai išreiškė pasitikėjimą caru. Tai buvo padaryta 1914 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus lietuvių spaudos ir Vilniaus visuomeninių organizacijų vardu, telegramoje pareiškiant pasitikėjimą Rusijos pergale ir laukiant po karo lietuvių gyvenamų teritorijų sujungimo Rusijos valdžioje. Telegramą anuomet pasirašė įtakingi Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjai: kun. J. Ambraziejus, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, D. Malinauskas ir kiti, laukdami iš karą laimėjusios Rusijos daugiau laisvių lietuvių tautai. Iš šios telegramos galima suprasti, kad tai buvo tik diplomatinis žingsnis, norint tik gero savo tėvynei.

Vokietijos kariuomenei užimant Lietuvos teritoriją, nemaža lietuvių dalis pasitraukė į Rusijos gilumą, tačiau M. Davainis-Silvestraitis liko okupuotoje tėvynėje. Čia jam, kaip ir daugeliui tautiečių, teko patirti visus karo sunkumus ir nepriteklius.

Su neslepiamu optimizmu M. Davainis-Silvestraitis pasitiko žinią apie 1918 m. vasario 16 d. aktu atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau nei visuomeninėje, nei politinėje veikloje jis jau nebedalyvavo, nes amžius jau buvo nebe tas, pradėjo slėgti ir įvairiausi sveikatos negalavimai. O kad galėtų nors ir kukliai pragyventi, Centrinę krašto biblioteką įsteigęs ir jai vadovavęs prof. E. Volteris, pakvietė į ją dirbti M. Davainį-Silvestraitį ir pavedė tvarkyti polonistikos skyrių. Tuo metu jis jau buvo senas, vienišas ir drebančiomis rankomis, anot ten dirbusios latvių rašytojos E. Prūsės, aprašinėjo kortelėse knygų pavadinimus, retkarčiais užsikąsdamas virtų pupų vietoje duonos. Tačiau tą darbą teko dirbti nebeilgai, nes lenkams okupavus Vilnių, pablogėjo gyvenimo sąlygos, ir 1919 m. gegužės 31 d. mirė dideliame skurde. Jis buvo pasiryžęs geriau mirti badu negu pataikauti ir dirbti okupantams.

M. Davainis-Silvestraitis, didelis lietuvių tautos patriotas, lydimas negausaus būrelio Vilniaus lietuvių, buvo palaidotas Rasų kapinėse. Šviesus jo atminimas lietuvių širdyse tebėra gyvas. Nors nepilnas jo tautosakos rinkinys buvo išleistas dar sovietmečiu, tačiau savo eilės dar laukia publicistinio, literatūrinio ir mokslo populiarinimo darbų įvertinimas ir išleidimas. Taip būtų pagerbtas M. Davainis-Silvestraitis – XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, – o skaitytojai gautų vertingus leidinius, kuriuose rastų daug įdomios informacijos iš praeities.

M. Davainio-Silvestraičio, gyvenusio savo tėvynei sunkiomis ir džiugiomis akimirkomis ir pravardžiuoto savo laikų bemoksliu, atminimas šiandien sušildo kiekvieną, kas sustoja prie jo nuveiktų darbų. Tie darbai mums byloja, kad ne titulai ir aukšti postai lemia žmogaus reikšmingumą visuomenėje, bet meilė tėvynei, jos žmonėms ir atkaklus nesavanaudiškas darbas.

© 2015 „XXI amžius“