2015 m. gegužės 8 d.    
Nr. 18
(2138)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Sodai – lietuviškas talismanas

Režisieriaus A. Tarvydo dokumentinio filmo „Dangaus sodai“ premjera

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Filmo „Dangaus sodai“
režisierius Algirdas Tarvydas

Vilnius. Tądien į senjorams skirtą seansą „Skalvijoje“ susirinko nemažai garbių sodų pynėjų (rišėjų) iš visos Lietuvos. Virš įėjimo durų sukosi sodas. Prieš seansą apie lietuviškus sodus kalbėjo filmo autorius Algirdas Tarvydas, Vilniaus etninės kultūros centro (VEKC) darbuotoja Marija Liugienė, kuri ir paskatino režisierių sukurti šį filmą, pamiršti pensijinį amžių ir kaip senais laikais pavažinėti po Lietuvą ir jos regionus (pavyzdžiui, Merkinę, Kupiškį, Uteną ir t.t.) su kamera, tik šį sykį šnekinant mūsų tautodailininkes – sodų pynėjas (rezultatas: iš 20 val. filmuotos medžiagos reikėjo palikti tik vieną, tiesa, archyvas yra). Apie sodų simboliką kalbėjo VTEKC direktorė Milda Ričkutė, apie jų sakralumą – filosofas Gintaras Ronkaitis (pasak jo, šį stebuklą aprašyti sunku, jį galima tik išgyventi).


Vilniaus magija drobėse

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Areta Didžionienė

Neseniai sukako 20 metų, kai Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ta proga Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje veikė Aretos Didžionienės tapybos darbų paroda „Transformacija“.

„Kodėl Vilnius? Per amžių amžius jis įkvepia daugybę menininkų, nes neįmanoma atsispirti jo magijai. Vilnių tapo visi, jis tiek ištapytas, kad nieko nenustebinsi“, – patarė Aretai vienas dailininkas. Tačiau jos tai neatbaidė. Vieną rytą pabudus atėjo savita Vilniaus vizija – konkretus vaizdas, kompozicija su spalvomis. Tik detalės išryškėjo tapant. Taip gimė „Transformacija“. Kadangi dailininkė gyvena ir dirba Tauragėje, dažnai mato Vilnių sapnuose, Laimono Breidžio knyga „Vilnius – savas ir svetimas“ jai buvo įdomus šaltinis pamąstymams.


Knygų šventėje – knygos ir jų autoriai

Kaunas. Tris dienas Kauno miesto literatūros mėgėjai turėjo progos Kauno įgulos karininkų ramovės didžiojoje salėje gėrėtis ypatiga knygų gausa. Čia buvo surengta knygų mugė-paroda. Ją organizavo Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija. Joje dalyvavo per 20 įvairių grožinės, mokslinės, vaikų ir kitokios literatūros knygų leidyklų.

Karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius yra nuoširdus literatūros, meno, kultūros gerbėjas, uoliai domisi Lietuvos istorija. Tad ir šį kartą pasidžiaugė, kad po šių istorinių rūmų stogu su savo gausiu kraičiu suėjo, suvažiavo daug knygų autorių, kurie džiugina ir toliau džiugins mūsų skaitytojus savo kūryba.

Vienas iš renginio akcentų – knygos, dovanojamos Lenkijos lietuvių mokykloms.


Baltijos šalių keramikų pavasaris

KAUNAS. Keramikos muziejuje (Rotušės a. 15) vyko tradicija jau tapęs renginys, šiemet jau IX tarptautinė Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2015“. Tai buvo bene didžiausia galimybė Baltijos šalyse pamatyti vienoje vietoje eksponuojamus modernius keramikos darbus, išvysti neeilinius, originalius ir profesionalius Estijos, Latvijos, Švedijos, Lietuvos, Lenkijos, JAV, Anglijos menininkų kūrinius.

Parodos atidaryme dalyvavo keli lietuvių menininkai, kurių darbai irgi eksponuoti. Renginio organizatorė, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Keramikos sekcijos pirmininkė Živilė Bardziliauskaitė-Bergins, jos vyras, parodos kuratorius Juris Bergins, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis pasidžiaugė, jog parodoje kasmet vis daugiau darbų ir į ją įsitraukia vis daugiau jaunų lietuvių menininkų bei užsieniečių. Po sveikinimo žodžių visi parodos lankytojai galėjo peržiūrėti ekspoziciją, pabendrauti su parodos organizatoriais neformalioje aplinkoje.


Šimtametis kuria

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Ar daug pasaulyje aptiksime menininkų, kurie sulaukę šimto metų, būtų kūrybingi, aktyvūs, dalyvautų visuomeniniame gyvenime? Kaip tik toks yra lietuvių išeivijos dailininkas Adolfas Vaičaitis. Jis gimė 1915 metais Lietuvoje, dabartiniame Šiaulių rajone, nemažai metų praleido gimtoje šalyje, o dabar gyvena ir kuria tolimoje Australijoje. Nepaisydamas didelių nuotolių, nelengvos kelionės, jis kiekvienais metais atvyksta vasaroti į Lietuvą. Aplanko gimtąsias vietas, gyvai prisimena jose praleistas dienas ir metus. Žmones maloniai stebina jo gyvybinga energija, erudicija, guvi atmintis. Pagerbiant šimtąsias garbaus lietuvių išeivijos dailininko gimimo metines, Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo atidaryta jo darbų paroda „Pilnatis“. Parodos kuratorė, menotyrininkė Aušra Vasiliauskienė, muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, kiti meno gerbėjai kalbėjo apie šį tautietį, jo gyvenimo kelią, bendraminčius. Kaip tik Kaune prasidėjo kažkada dar jauno menininko kūrybinis kelias. Jis mokėsi Kauno meno mokyklos Adomo Galdiko grafikos studijoje. Bendramoksliai buvo tokie vėliau garsūs menininkai kaip Antanas Kučas, Marcė Katiliūtė, Juozas Kėdainis ir kiti. Parodoje „Pilnatis“ eksponuojama plati dailininko kūrybos panorama (apie 100 darbų) nuo ankstyviausių, dar studijų laikais sukurtų, darbų iki abstrakcijų. Dailininko kūrybą pristato trys laikotarpiai – Kauno, Vokietijos, ir Australijos. Lietuvoje A. Vaičaitis daugiausia iliustravo knygas vaikams („Daktaras Kripštukas pragare“, „Lietuviškos pasakos“, „Lapino vestuvės“ ir daug kitų.), periodinius leidinius, kūrė estampus. 1944 metais A. Vaičaitis išvyko į Vokietiją ir sukūrė jį labiausiai išgarsinusius darbus. Ryškus pokytis menininko kūryboje įvyko XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje, jau gyvenant Australijoje. Dailininkas atitrūko nuo tradicinių lino ar medžio raižinio technikų, pasuko abstrakcijų keliu. Apie jas menininkas sakė, kad „abstraktusis menas turi tiek pat prasmės kaip ir figūrinis menas, tik jo suvokimas sudėtingesnis“. A. Vaičaitis kūrė kupinas spalvų ir emocijų, vidinių išgyvenimų kūrinius. Anot dailininko, „Menas turi kalbėti spalvomis“. Tad ir parodoje eksponuojamuose darbuose – daug spalvų, kitokios įspūdingos meno išraiškos.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija