2015 m. gegužės 8 d.    
Nr. 18
(2138)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gerojo Ganytojo tarnystė

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina
jo įšventintą kunigą
AFP ir Reuters nuotraukos

Kunigų šventimai Šv. Petro bazilikoje

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kuris Bažnyčios liturgijoje švenčiamas kaip Gerojo Ganytojo sekmadienis, ypatingą dėmesį skirdamas sielovadinei tarnystei ir maldoms už dvasinius pašaukimus, popiežius Pranciškus tradiciškai suteikė sakramentinius šventimus naujiems kunigams. Tą šventadienį, balandžio 26 dieną, jis įšventino 19 įvairias Romos seminarijas bei dvasines kolegijas baigusių kunigų, iš kurių 13 paskirta į Popiežiaus vadovaujamą Romos vyskupiją, o likusieji – į kitas pasaulio diecezijas. Tuo norėta simboliškai pabrėžti, kad Šv. Petro bazilikoje suteikti kunigystės šventimai įvairiatautei jaunų vyrų grupei turi ir visuotinumo pobūdį. Šį bruožą reikėtų akcentuoti ir toliau aptariant tų šv. Mišių homilijoje išsakytas Šventojo Tėvo mintis apie ganytojiškus kunigiškos tarnystės bruožus. Tai yra svarbu ne tik visos Katalikų Bažnyčios sielovadininkams, bet ir tikintiesiems, kurie irgi turi žinoti, kokios viltys sietinos su jų parapijų bendruomenių dvasinių vadovų veikla bei liudijimu. Pradėdamas pamokslą popiežius Pranciškus pirmiausia priminė visiems mums svarbų faktą, kad plačiąja prasme kunigišką misiją turi visa šventoji Dievo tauta, visi pakrikštytieji su jiems skirtu tikėjimo sklaidos įpareigojimu ir asmeniniu bendruomenišku krikščioniško gyvenimo bei tarnystės pavyzdžiu. Tačiau tarp visų savo mokinių ir išpažinėjų Viešpats Jėzus, kaip vienintelis Vyriausias Naujojo Testamento Kunigas, nori pasirinkti nedaugelį betarpiškam viešosios kunigiškos tarnystės įgyvendinimui Bažnyčioje, visų likusių tikinčiųjų ir evangelizuojamųjų naudai, pratęsdamas Jo išganytojišką, evangelizacinę, auklėjamąją ir švietėjišką misiją.


Kitokia meilė

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo meilės žmonėms tapatinimo procese visada matome tam tikrą paslaptį, nes neįmanoma vien žmogišku protu suvokti Jėzaus žodžių tiesą: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Reikia malonės, kad galėtume sakyti: „Kaip Tėvas myli savo Sūnų, taip Jis myli ir mus visus!“ Natūralu, kad žmonės, kurie regimajam pasauliui ir kūriniams teikia pirmenybę, laikosi stereotipinių nuostatų konstantos, kuri užgožia bei uždengia neregimųjų vertybių realumo suvokimą. Jei kas žiūri į daiktą, pirmiausia mato tik jo išorinį vaizdą, o gilesnioji jo egzistavimo bei poveikio prasmė ne iš karto yra suprantama. Reikia noro, pastangų ir laiko, kad, pavyzdžiui, stebėdami talentingo menininko paveikslą galėtume tarti: „Šis meno kūrinys ne tik sukelia estetinį pasitenkinimą, bet iš jo sklindantis dvasinis grožis skverbiasi ir į mano vidaus gelmę...“


Vienam kitą mylėti įmanoma?!

Kun. Nerijus PIPIRAS

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų per dieną Viešpaties kvietimas mylėti liko neišgirstas. Prisipažinsiu, greitai pamečiau skaičių. Evangelijos tekstus apie meilę smagu tik skaityti. Apie klausymąsi be atsako jau neverta nė kalbėti. Bet kai tai turi paliesti kasdienybę, net baugu darosi...

O kiek Viešpats duoda galimybių! Kažkas visą dieną prekiavo žibuoklėmis, kad sudurtų galą su galu. Kažkas norėjo paprasčiausiai pasikalbėti. Kažkas savo neviltį bandė skandinti. Ir tai nėra pasakos, tos, kurios turi tik pradžią, bet neturi pabaigos. Tai – konkreti kasdienybė.

Pro daugelį tokių žmonių tiesiog praėjau. Esu prisiklausęs daugybės kalbų apie meilę ir milijonus kartų pats prisiekinėjęs ją. Taigi, ar iš tiesų pasilieku Jo meilėje? Galbūt ji – tik grubiai netobula teorija, pagal kurią neįmanoma gyventi?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija