|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gerojo Ganytojo tarnystė Mindaugas Buika
Kunigų šventimai Šv. Petro bazilikoje Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kuris Bažnyčios liturgijoje švenčiamas kaip Gerojo Ganytojo sekmadienis, ypatingą dėmesį skirdamas sielovadinei tarnystei ir maldoms už dvasinius pašaukimus, popiežius Pranciškus tradiciškai suteikė sakramentinius šventimus naujiems kunigams. Tą šventadienį, balandžio 26 dieną, jis įšventino 19 įvairias Romos seminarijas bei dvasines kolegijas baigusių kunigų, iš kurių 13 paskirta į Popiežiaus vadovaujamą Romos vyskupiją, o likusieji į kitas pasaulio diecezijas. Tuo norėta simboliškai pabrėžti, kad Šv. Petro bazilikoje suteikti kunigystės šventimai įvairiatautei jaunų vyrų grupei turi ir visuotinumo pobūdį. Šį bruožą reikėtų akcentuoti ir toliau aptariant tų šv. Mišių homilijoje išsakytas Šventojo Tėvo mintis apie ganytojiškus kunigiškos tarnystės bruožus. Tai yra svarbu ne tik visos Katalikų Bažnyčios sielovadininkams, bet ir tikintiesiems, kurie irgi turi žinoti, kokios viltys sietinos su jų parapijų bendruomenių dvasinių vadovų veikla bei liudijimu. Pradėdamas pamokslą popiežius Pranciškus pirmiausia priminė visiems mums svarbų faktą, kad plačiąja prasme kunigišką misiją turi visa šventoji Dievo tauta, visi pakrikštytieji su jiems skirtu tikėjimo sklaidos įpareigojimu ir asmeniniu bendruomenišku krikščioniško gyvenimo bei tarnystės pavyzdžiu. Tačiau tarp visų savo mokinių ir išpažinėjų Viešpats Jėzus, kaip vienintelis Vyriausias Naujojo Testamento Kunigas, nori pasirinkti nedaugelį betarpiškam viešosios kunigiškos tarnystės įgyvendinimui Bažnyčioje, visų likusių tikinčiųjų ir evangelizuojamųjų naudai, pratęsdamas Jo išganytojišką, evangelizacinę, auklėjamąją ir švietėjišką misiją. Aiškindamas šios šventosios tarnystės doktriną, Šventasis Tėvas priminė tradicinę ir nesikeičiančią ganytojiškų pašaukimų hierarchiją: Dangiškasis Tėvas siuntė savo viengimį Sūnų, Jėzų Kristų, kuris pasirinko ir siuntė evangelizuoti visas tautas pirmuosius 12 apaštalų. Jie turi savo įpėdinius vyskupus ir jų pagalbininkus kunigus, kuriems irgi suteikiami sakramentiniai šventimai. Popiežius Pranciškus atvirai pripažino, kad kiekvienas vyskupas, net ir Romos vyskupas, pasirinkdamas savo artimiausius bendradarbius kunigus, rizikuoja dėl jų uolumo ir ištikimybės, panašiai kaip dangiškasis Tėvas rizikuoja dėl kiekvieno iš mūsų, kaip Jėzus Kristus rizikavo dėl savo pirmųjų apaštalų. Ir, kaip rodo visa 2000 metų Katalikų Bažnyčios istorija, visas bažnytinis gyvenimas ir rizika nėra be pagrindo. Todėl ir kreipdamasis į šventinamus naujuosius kunigus, Popiežius prašė niekada neužmiršti, kad jie turės ištikimai sekti Kristų, amžinąjį Vyriausią Kunigą, bus konsekruoti Naujojo Testamento kunigais, ir bus kunigiškoje vienybėje su savuoju vyskupu. Jie bus Evangelijos skelbėjai, Dievo tautos ganytojai, vadovaus dieviškojo kulto aktams, ypač švęsdami Viešpaties auką, priminė Šventasis Tėvas iškilųjį ir nepakeičiamą kunigiškos tarnystės pobūdį. Dšia Kristaus, vienintelio Mokytojo, misija, svarbiausia užduotis yra skleisti Dievo Žodį, kurį pašauktieji su džiaugsmu priėmė savosios tarnystės pašaukime. Skaitykite ir uoliai apmąstykite Viešpaties Žodį, kad tikėtumėte tuo, ką skaitote, mokytumėte to, ką sužinojote tikėjime, ir gyventumėte taip, kaip mokote, ragino popiežius Pranciškus. Pabrėždamas, kad Evangelijos žinia yra tikras dvasinis pastiprinimas kunigui ir Dievo tautai, jis kvietė naujuosius sielovadininkus dėti pastangas, kad jų pamokslai nebūtų nuobodūs. Jūsų homilijos turi pasiekti žmonių širdis, kadangi jūsų mintys eina iš jūsų širdžių, kadangi tai, ką jūs sakote, yra tikrai tai, ką turite savo širdys, kalbėjo Šventasis Tėvas jo šventinamiems kunigams. Sūniška ir bendruomeniška vienybė Tiek Dievo Žodžio perteikimas su atitinkamu mokymu bei komentarais, pritaikytais dabarčiai, teikia džiaugsmą ir paramą Kristaus išpažinėjams, tiek ir kunigiško gyvenimo liudijimas turi svarbų ugdomąjį pobūdį. Nes geras pavyzdys auklėja, o žodžiai be pavyzdžio yra tušti, niekad neprasismelkia į širdį ir netgi neša žalą: jie neduoda nieko gero! aiškino popiežius Pranciškus mokymo ir liudijimo darnos reikšmę, tęsiant Kristaus veiklą tikinčiųjų sielovadoje. Per šią tarnystę tikintieji įsijungia į Kristaus auką, ypač kada kunigas visos Bažnyčios vardu prie altoriaus nekruvinu būdu aukoja šventuosius Slėpinius. Todėl aukodami šv. Mišias, gerai suvokite, ką darote. Nedarykite nieko skubėdami! ragino Šventasis Tėvas, ypač akcentuodamas, kad liturgijos šventimas netaptų kokiu nors dirbtiniu ritualu, pasirodymu, nes Eucharistijos šventime, Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinyje dalyvaudamas kunigas kartu su Juo veda tikinčiųjų bendruomenę į atpirktojo gyvenimo naujumą. Ta proga popiežius Pranciškus priminė ir kitų kunigo teikiamų sakramentų reikšmingumą, ypač Krikšto, kuriuo tikintieji tampa Dievo tautos nariais. Niekada neatsakykite Krikšto tiems, kurie to prašo! sakė Šventasis Tėvas naujiesiems kunigams. Nuo pat pontifikato pradžios skatindamas pastaruoju metu kiek apleisto Atgailos sakramento praktikavimo atnaujinimą ir dabar įtikinamai kalbėjo įšventinamiesiems dvasininkams: Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, ir Jo Sužadėtinės šventosios Bažnyčios vardu aš prašau jūsų, niekada nepavarkite būti gailestingi. Klausykloje jūs turėsite atleisti, o ne pasmerkti! Sekite dangiškąjį Tėvą, kuris niekada nepaliauja teikti atleidimo, pabrėžtinai linkėjo popiežius Pranciškus, kuris mokymo apie susitaikinimą su Dievu sklaidai 2016-uosius paskelbė Šventaisiais Gailestingumo metais, netgi suteikdamas jiems neeilinio bažnytinio jubiliejaus statusą. Pabrėžęs, kad ir Ligonių sakramentas ir patepimas šventuoju aliejumi suteikia reikšmingą dvasinį palengvinimą, Šventasis Tėvas aiškino, kad visos kunigų vadovaujamos šventinės bei kasdienės pamaldos, Viešpaties šlovinimas stiprina Dievo tautos ir visos žmonijos balsą. Būtina suvokti, kad ši kunigystė yra tarnystė vyrų, kurie maloningai buvo parinkti Viešpaties reikalams, kad ji būtų atlikta su džiaugsmu ir gailestinga meile ir būtų skirta didesnei Dievo garbei, o ne savo pasitenkinimui. Blogas tas kunigas, kuris gyvena, kad pamalonintų pats save, kuris elgiasi kaip pasipūtėlis povas, perspėjo popiežius Pranciškus. Baigdamas homiliją jis dar kartą akcentavo vienijančią Kristaus, Bažnyčios vadovo ir Vyriausio Ganytojo, dalyvavimo misijoje reikšmę tiek sūniškoje kunigo bendrystėje su savo vyskupu, tiek stengiantis suvienyti tikinčiuosius į bendruomenišką šeimą. Būkite vienybės Bažnyčioje ir šeimoje tarnais, vesdami tikinčiuosius pas Dievą Tėvą per Kristų Šventojoje Dvasioje, linkėjo Romos vyskupas naujiesiems savo kunigams. Ir visada turėkite mintyse Gerojo Ganytojo pavyzdį, kuris atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti, nelikti su patogumais, bet išeiti, ieškoti ir gelbėti prarastą avį. Po šv. Mišių kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusią piligrimų minią šventadienio vidurdienio Regina Coeli (Dangaus Karalienė) maldai, popiežius Pranciškus apibendrino per kunigų šventinimo pamaldas išsakytas mintis, pabrėždamas Gerojo Ganytojo sąvoką, kurią Jėzus pritaikė pats sau (plg Jn 10, 14) ir kurią reikia suvokti Jo kančios, mirties ir prisikėlimo šviesoje. Jo žodžiai Geras ganytojas už avis guldo gyvybę (Jn 10, 11) tapo tiesa, kai Kristus, laisvai ir tobulai paklusdamas Tėvo valiai, paaukojo save ant kryžiaus už kiekvieną ir mus visus. Tai tikriausios meilės savo kaimenei pavyzdys: ganytojas laisvai atiduoda už ją savo gyvybę be jokios prievartos, tik kupinas įsitikinimo, kad reikia vykdyti gelbėjimo priesaką. Tai visiška priešingybė klastingiems ganytojams, nes blogas ganytojas galvoja tik apie save ir išnaudoja savo avis arba elgiasi kaip abejingas samdomas darbuotojas, laukdamas tik atlyginimo. Bet Kristus rūpinasi, globoja savo kaimenę, dalyvauja jos gyvenime be jokių savanaudiškų interesų, valdymo ambicijų, o tik norėdamas sustiprinti ir apsaugoti. Ir visa tai Jis daro aukščiausia kaina, paaukodamas savo gyvybę. Jėzaus, Gerojo Ganytojo, asmenyje mes kontempliuojame Dievo Apvaizdą, Jo tėvišką rūpinimąsi kiekvienu iš mūsų, kad Jis nepalieka mūsų vienų, sakė popiežius Pranciškus. Tai iš tikrųjų yra stebinanti ir slėpininga meilė, nes duodamas mums Jėzų (savo Sūnų), kaip Ganytoją, kuris už mus atiduoda savo gyvybę, Tėvas mums atiduoda viską, kas didžiausia ir vertingiausia, ką jis begali mums duoti! Tokia yra aukščiausios ir tyriausios Dievo meilės raiška, kuri motyvuojama ne kokiu nors būtinumu, nėra sąlygota kokių nors išankstinių apskaičiavimų, netrokštant ką nors už tai gauti. Ir, žinoma, būdami tokios Dievo meilės akivaizdoje, mes pajuntame didžiulį džiaugsmą, kupiną dėkingumo už tai, ką veltui gauname. Tačiau nepakanka vien tik taip kontempliuoti ir dėkoti, bet reikia ištikimai sekti Gerąjį Ganytoją. Ypač tie, kurie turi lyderių Bažnyčioje misiją kunigai, vyskupai, popiežiai yra pašaukti vadovautis ne menedžerių, bet tarnų mentalitetu, sekti Jėzumi, kuris, atsižadėdamas savęs, mus išgelbėjo savuoju gailestingumu, pabrėžė Šventasis Tėvas. Tokios Gerojo Ganytojo pastoracinės veiklos ir gyvenimo būdo jis linkėjo ir šventimus priėmusiems Romos vyskupijos kunigams, iš kurių du tuo metu pasirodė šalia Popiežiaus, sveikindami susirinkusius Šv. Petro aikštėje ir prašydami jų paramos maldoje. Pats Šventasis Tėvas irgi kreipėsi į Švč. Mergelę Mariją, kad ji savuoju užtarimu išmelstų jam, viso pasaulio kunigams ir vyskupams malonę tarnauti šventajai Dievo tautai per džiaugsmingą Evangelijos skelbimą, nuoširdų sakramentų šventimą ir kantrų bei švelnų pastoracinį vadovavimą. Viltingas pašaukimų gausėjimas JAV Gerojo Ganytojo sekmadienį Katalikų Bažnyčioje 52-ąjį kartą minint Pasaulinę maldų už dvasinius pašaukimus dieną, popiežius Pranciškus paskelbė savo tradicinį kreipimąsi, kurio šiemetinė tema Išėjimas fundamentali pašaukimo patirtis. Dokumente jis nurodo, kad išėjimo (exodus) samprata teologijoje pirmiausia vartojama Dievo meilės išrinktajai tautai istorijos, dramatiškos vergovės Egipto nelaisvėje aprašymui, Mozės pašaukimo, išlaisvinimo patirties ir kelionės į Pažadėtąją žemę aprašymui. Krikščionims išėjimas yra fundamentali tikėjimo patirtis, ženklinanti naują gyvenimą Kristuje, kuris yra istorinė visos Bažnyčios kelionė Dangiškojo Tėvo link. Taigi, išėjimas iš savęs, kaip kiekvieno krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, ypač galioja pašauktiesiems visą gyvenimą paskirti evangelinei tarnystei ištikimai sekant Kristų misijų kelionėje, kuri pasiekia kulminaciją Jo mintyje ir prisikėlime. Šis kelias suteikia išsivadavimą iš bet kokios dvasinės vergijos, galimybę atsisakyti neigiamų įpročių, abejingumo, pagaliau suteikia tikrą džiaugsmą būti su Viešpačiu, mūsų broliais ir seserimis. Atsiliepti į šį Dievo pašaukimą leisti Jam padėti mums palikti save ir mūsų netikrą saugumą bei leistis į kelią, vedantį pas Jėzų Kristų mūsų gyvenimo ir mūsų laimės ištakas ir tikslą. Brangūs jaunieji draugai, niekada nebijokite išeiti iš savęs ir pradėti šią kelionę, tvirtino Šventasis Tėvas, kreipdamasis į potencialius tokio dvasinio pašaukimo kandidatus. Juk Evangelija yra žinia, kuri neša laisvę mūsų gyvenimui, jį perkeičia ir daro jį visą dar labiau nepaprastą. Tiesiog stebuklinga yra būti nustebintam tokio Dievo šaukimo, priimti Jo žodį ir eiti Jėzaus pėdomis, adoruojant dieviškuosius slėpinius ir dosniai tarnaujant savo artimui! Taip jūsų gyvenimas dvasiniu atžvilgiu taps dar turtingesnis ir džiaugsmingesnis. Statistiniai pastarojo laikotarpio duomenys rodo, kad pašaukimų į kunigystę skaičius daugelyje pasaulio regionų palaipsniui didėja (ypač Afrikoje ir Azijoje) ar bent lieka stabilus (Šiaurės ir Pietų Amerikoje). Išimtis yra labai sekuliarizuota Europa, kur juntamas akivaizdus pašaukimų mažėjimas ir, kadangi šiame žemyne kol kas yra susitelkusi didesnė pusė pasaulio katalikų kunigų, minėta tendencija neigiamai veikia ir bendrą kunigystės šventimų skaičių visoje Katalikų Bažnyčioje. Viltingai nuteikia faktas, kad pastaruoju metu daugėja kunigystės pašaukimų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kuriamos netgi naujos teologinių studijų struktūros. Štai šiemet, 2015 metais, kunigų šventimus turėtų gauti 595 amerikiečiai, tai yra beveik ketvirčiu daugiau nei 2014 metais, kada buvo įšventinti 477 nauji katalikų kunigai. Gal ir ši pozityvi amerikietiška mada pasklis po visą Vakarų pasaulį, nors gerai žinoma, kad tikėjimo praktika JAV yra žymiai didesnė nei daugumoje Europos šalių, o be to atsinaujinimo vargu ar galima tikėtis pašaukimų gausėjimo Senajame žemyne. Sostinėje Vašingtone veikiančio Džordžtauno jėzuitų universiteto katalikiško gyvenimo sociologinių tyrimų centro CARA pravestos apklausos duomenimis, vidutinis šiemet šventimus gaunančių amerikiečių kunigų amžius yra 34 metai ir daugiau nei pusė jų į seminarijas įstojo jau įgiję humanitarinį ar gamtamokslinį išsilavinimą ar net turėdami profesinio darbo patirties. Apklausa dar parodė, kad 71 proc. naujųjų kunigų pasirinkimą padrąsino vietinių parapijų kunigai, 46 proc. draugai, 45 proc. kiti parapijiečiai ir 40 proc. jų motinos. Beveik aštuoniems iš dešimties (78 proc.) naujųjų kunigų teko tarnauti ministrantais, apie pusė ( 51 proc.) buvo pamaldų liturginių skaitinių lektoriai. Be to, septyni iš dešimties šiemet šventimus gaunančių kunigų (71 proc.) sakė, kad prieš stodami į seminarijas reguliariai kalbėjo Rožinį, tokia pat dalis (70 proc.) nuolat dalyvaudavo Švč. Sakramento adoracijoje. Taigi jie buvo tvirto tikėjimo žmonės ir jų neatbaidė neretai patirtas atkalbinėjimas (apie tokią patirtį pranešė 48 proc. naujųjų amerikiečių kunigų) nuo kunigystės kelio pasirinkimo. Nemažai jų daliai pozityvios įtakos turėjo dvasiniam luomui priklausantys artimieji, nes 37 proc. sakė turintys giminaitį kunigą ar pašvęstojo gyvenimo narį (vienuolį bei vienuolę). Prigimtinė Bažnyčios misija Savo kreipimesi 52-ajai Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai popiežius Pranciškus teisingai pastebi, jog tai gera proga apmąstyti ir apie visos Bažnyčios vykdomą evangelizavimo misiją, kadangi iš šios užduoties bei jos įgyvendinimo patirties ir gimsta dvasiniai pašaukimai. Jis nurodo dabar gal kiek nepagrįstai primirštą Vatikano II Susirinkimo paskelbtą Dekretą apie Bažnyčios misijų veiklą Ad Gentes, kuris ypač dabar yra aktualus, nes ir sekuliarizuotas Vakarų pasaulis yra tapęs misijų regionu ir kartais net vadinamas pokrikščionišku. Priminęs dokumento Ad Gentes pradžioje pateiktą tvirtinimą, kad keliaujanti Bažnyčia savo prigimtimi turi misijų pobūdį, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad jo mokymas apie išėjimo procesą susijęs ne tik su asmeniniu pasirinkimu apaštališkajam gyvenimui, bet ir su prigimtine visos Bažnyčios saviraiška. Bažnyčia yra ištikima savo Mokytojui tiek, kiek ji yra Bažnyčia, žengianti pirmyn, Bažnyčia, kuri mažiau rūpinasi pati savimi, savo struktūromis ir sėkmėmis (materialine gerove ir privilegijuotu statusu visuomenėje) ir daugiau galvoja apie savo gebėjimą išeiti ir pasitikti Dievo vaikus, kur jie bebūtų, ypač rodydama užuojautą dėl jų skaudulių, teigia popiežius Pranciškus. Taigi, kaip Dievas išeina iš savęs triasmenės Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės dinamikoje, išgirsdamas savo vaikų šauksmą ir juos išlaisvindamas, taip ir Bažnyčia yra pašaukta sekti tuo keliu. Ji turi būti Bažnyčia, kuri evangelizuoja, išeina pasitikti žmonijos, skelbdama išlaisvinantį Evangelijos Žodį, su Dievo malone gydydama žmonių dvasines ir fizines žaizdas, palengvindama jų vargus ir kančias, aiškina Šventasis Tėvas.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |