|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kitokia meilė Kun. Vytenis Vaškelis
Dievo meilės žmonėms tapatinimo procese visada matome tam tikrą paslaptį, nes neįmanoma vien žmogišku protu suvokti Jėzaus žodžių tiesą: Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir Aš jus mylėjau (Jn 15, 9). Reikia malonės, kad galėtume sakyti: Kaip Tėvas myli savo Sūnų, taip Jis myli ir mus visus! Natūralu, kad žmonės, kurie regimajam pasauliui ir kūriniams teikia pirmenybę, laikosi stereotipinių nuostatų konstantos, kuri užgožia bei uždengia neregimųjų vertybių realumo suvokimą. Jei kas žiūri į daiktą, pirmiausia mato tik jo išorinį vaizdą, o gilesnioji jo egzistavimo bei poveikio prasmė ne iš karto yra suprantama. Reikia noro, pastangų ir laiko, kad, pavyzdžiui, stebėdami talentingo menininko paveikslą galėtume tarti: Šis meno kūrinys ne tik sukelia estetinį pasitenkinimą, bet iš jo sklindantis dvasinis grožis skverbiasi ir į mano vidaus gelmę... Šventoji Dvasia nuo mūsų vidinių akių nuima nesuvokimo šydą, kai Dievo žodžio prasmę priimame su mums kasdien dovanojamu tikėjimu bei įsitikinimu, kad visas Šventasis Raštas yra ne tik Aukščiausiojo įsikūnijusio gerumo laiškas, bet kad malonės lydimas tikėjimas yra svarbiausioji sąlyga artintis prie Jo (žr. Žyd 11, 6), Jį priimti ir, su Juo susivienijant, tapti neatskiriama Jo meilės visumos dalimi. Skirk laiko, kad leistumeisi Mano mylimas, priimtum Mano Meilę. Kaip leidi medžiui įsidegti, prieš mėgaudamasis jo skleidžiama šiluma, taip tu turi nuolat leistis Mano Meilės uždegamas, kad ją galėtum dovanoti kitiems. Turi tapti viena su Manimi, kaip Aš esu viena su savo Tėvu tam, kad ugnis įsižiebtų širdyse. Širdys turi priklausyti Man tai vienintelis būdas perkeisti pasaulį, taip, Viešpaties įkvėptas, rašė Leandras Lašansas (Leandre Lachance), ypatingą vietą savo gyvenime paskyręs maldai... Toliau (šio sekmadienio Evangelijoje) Jėzus kalba apie pagrindinę pasilikimo Jo meilėje sąlygą. Kaip Jam didžiausią džiaugsmą teikia nuolatinis pasilikimas savo Tėvo meilėje, nes Jis beatodairiškai vykdo Siuntėjo įsakymus, taip visų žmonių širdys bus pripildytos neblėstančio džiaugsmo, jei jie mylės vienas kitą laikydamiesi Viešpaties įsakymų plano. Tikrasis džiaugsmas yra sąžinės ramybės tikrumas, kad žmogus daro tai, kas čia ir dabar skiriama didesnei Dievo garbei. Net nieko neveikimas gali būti Jam labiausiai priimtinas tikinčiojo dvasinis judesys, nes jis, būdamas Jo akivaizdoje, tik pagarbiai bei nuolankiai, pavyzdžiui, klūpo ar sėdi ant kėdės ir ramiai laukia tyliai bei savaip širdį paliečiančio Dievo Dvasios prisilietimo... Toks ir panašus maldingas Viešpaties inspiruojamų minčių ir Jo artimumo potyrių gaudymas neturi nieko bendra su populiarėjančiomis rytietiškų jogos meditacijų praktikomis, turinčiomis magijos elementų, arba klestėjimo filosofijos mokymu, kurio propaguotojai skelbia šviesiausią jį išpažįstančiųjų gyvenimą žemėje, nes kiekvieną lydi visokeriopa sėkmė. Tai, anot vieno autoriaus, panašu į turbininio penėjimo psichofermą, kurioje plaunama individų sąmonė, nes žadami neįvykdomi dalykai ir žemai lenkiamasi netikrajam aš stabui... Jėzus moko tokios Dievo bei artimo meilės, kuriai nėra lygių pasaulyje (plg. Jn 15, 13). Dykumos tėvą Poimeną, gyvenusį V amžiuje, vienas vienuolis paklausė: Jei matysiu, kad mano brolis nusideda, ar teisinga bus tai nuslėpti? Senolis jam atsakė: Kai tik mes nutylime savo brolio klaidą, Dievas nuslepia mūsų, o kai mes iškeliame brolio paklydimą, Dievas atskleidžia mūsiškį. Be abejo, artimo meilė yra kantri ir gailestinga. Bet esti tokių žmonių poelgių, apie kuriuos net būtina pranešti policijai. Nors ši žmogaus prievolė nėra maloni, bet tai gali būti tam tikras savo gyvybės guldymo pavyzdys dėl visuomenės saugumo gėrio išsaugojimo, nes, pavyzdžiui, jei ginkluotas piktadarys nebus sutramdytas, aplinkiniams iškils realus mirties pavojus. Į artimo meilės įsakymo vykdymo viršūnę mus kasdien kopti temoko Poimenas, kuris sakė: Iš tiesų, jei kas nors išgirsta piktas, jam kenčiančias kalbas ir savo ruožtu nori jas pakartoti, jis turi susivaldyti ir nieko nesakyti. Arba jei kas nors yra išnaudojamas ir tai pakenčia, niekuo neatsilygindamas, tai jis atiduoda savo gyvybę už draugus. Kai tikime, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai ir kad visagalis Dievas savaip ir absoliučiai (ir pasinaudodamas piktojo veikimu) viską kontroliuoja bei valdo, tuomet, susidūrę su išbandymais, stengsimės prisiminti, kad net Jėzaus nukryžiavimas nebuvo šėtono pergalė, bet didžiausios besąlyginės Dievo Tėvo meilės liudijimas mums. Pasak apaštalo Pauliaus, daugeliui dar neteko nuodėmei priešintis iki kraujo praliejimo, todėl meldžiame, Viešpatie, kantrybės, išminties ir drąsos gyventi taip, kad pajėgtume iki galo įvykdyti Dekalogo meilės įsakymą.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |