|
Neįvardinta ir nepasmerkta nusikalstama organizacija
Algimantas ZOLUBAS
Lietuvos Komunistų partija (LKP) politinė partija, veikusi 19181991 metais kaip sudedamoji TSRS Komunistų partijos (iki 1952 metų vadinosi VKP(b); po TSKP) dalis. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (19401941 ir 19441990 metais). Jos ideologija rėmėsi K. Markso, F. Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą, pokario metais organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.
Pagal narių skaičių LKP buvo viena didžiausių TSRS respublikinių partijų: 1945 metais turėjo 3 536 narius, 1950 metais 27 753 narius, 1970 metais 116 603, 1986 metais 197 274. 1989 metais skilo, kai jos dalis atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 19901991 metais tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi LKP ant TSKP platformos.
Lietuvoje nebuvo pasirinktas čekų desovietizacijos modelis, kuris numatė partinės nomenklatūros nušalinimą nuo valdžios. Kadangi buvo siūlomas itin radikalus desovietizacijos modelis, valdančioji partinė nomenklatūra pareikalavo, kad būtų liustruojami visi komunistai, o tai jau nebuvo įmanoma, nes nemaža jų dalis su Sąjūdžiu atėjo į Seimą.
1940 metais LKP buvo svarbiausia jėga, nulėmusi Lietuvos prijungimą prie Sovietų sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. 1941 m. birželio 4 d. SSRS NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo LKP vadovai genocido organizatoriai Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus.
A. Sniečkus 1956 m. lapkričio 16 d. paprašė SSRS komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus, nes apie 8 tūkst. žmonių savavališkai sugrįžo į Lietuvą. Kadangi Lietuvos TSR sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padidinti saugumiečių skaičių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. 1957 m. sausio 14 d. SSRS VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus ir banditizmą. 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams ir partizanams, atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė 5 metai tremties. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėl Latvijoje, Gardine ir Karaliaučiaus srityje ėmė kurtis lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Ši straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2015 04 01, tačiau iki jos galiojo LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir 1999 m. sausio 12 d. Seimo priimtas įstatymas, kuriuo Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu, todėl LKP veiklą galima nagrinėti ir vertinti teisiškai, laikyti ją genocido organizatore.
2000 metais Vilniuje vykęs Tarptautinis Kongresas ir Visuomeninis Tribunolas pasmerkė komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus ir pripažino juos esant genocidu. Vėliau Lietuvos parlamentarų iniciatyva vyko daug tarptautinių konferencijų, forumų ir diskusijų kitose Europos šalyse, kurių metu pavyko atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į komunistinių režimų nusikaltimų mastus, pranokstančius nacių nusikaltimus.
Išleistos knygos, studijoms prilygstančios publikacijos, dokumentiniai ir meniniai filmai yra atskleidę tikrąjį TSRS Komunistų partijos, kaip visuomenės genocido organizatorės, veidą, tačiau nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungoje ta partija įstatymu nėra įvardinta kaip nusikalstama, nepasmerkta.
Sovietinio genocido formulė paprasta ir labai aiški: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešą reikia sunaikinti. Tai buvo ne tik viešai deklaruojama pradedant mokyklomis, bet ir nenukrypstamai vykdoma. Sovietinis genocidas komunistinės ideologijos pagrindu buvo specifinis, labiausiai išplėstas, nes apėmė visus imperijos žmones, netgi priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, buvo pats nuožmiausias, nes fiziškai naikino milijonus badu, šalčiu, alinančiu darbu, kankinimais, šūviais į pakaušį.
Rusijos Federacijoje matoma akivaizdi resovietizacija, nes jau realizuojama okupacija buvusių, tačiau tapusių nepriklausomomis šalių teritorija, atsigauna buvusi partinė nomenklatūra ir tampa vidine Penktąja kolona, skatinančia separatistinius veiksmus. Kadangi Lietuvoje buvusi partinė nomenklatūra neišnyko, sėkmingai įsikūrė valstybinėse bei verslo struktūrose, Rusijos neprognozuojamų veiksmų akivaizdoje gali kelti grėsmę mūsų valstybingumui, todėl reikalingos atgrasančios prevencinės priemonės. Tokia priemonė LKP, kaip genocido organizatorės, įvardijimas ir pasmerkimas įstatymu ir kreipimasis į ES, kad toks įvardijimas ir pasmerkimas būtų atliktas ES lygmeniu.
Jei liustracija pokomunistinėse šalyse laikoma patikrinimu, ar asmuo, užimantis aukštą postą, nebendradarbiavo su KGB, tai Komunistų partija ne tik bendradarbiavo, bet ir organizavo KGB veiklą, jai vadovavo.
Patriotinių visuomeninių organizacijų priedermė Lietuvos Komunistų partiją įvertinti kaip nusikalstamą organizaciją, ją pasmerkti, o valstybinių institucijų reikalas įvardijimą ir pasmerkimą įteisinti Valstybės aktu.
Algimantas ZOLUBAS
Partinė sąžinė
Anot rašytojo, negalima pasitikėti trim daiktais:
šuns dantimis, užpakaliu vaikelio ir partine sąžine
Bežaidžiantis šuva į delną iltis suvaryti gali,
Nekaltu veidu mylimas vaikelis pridergt ant kelių,
Partinė sąžinė ne tik tave apdergs,
Bet apiplėš, jei neužmuš, ilgam įkalins.
Kak čelovėk, tebia ja ponimaju,
Po čelovėčeski pomoč by rad;
Sovest partijnaja ne pozvoliajet,
Poetomu tebe ustroju ad.
(Tave aš žmogiškai suprasčiau,
Ir žmogiškai padėt galėčiau,
Tačiau partinė sąžinė neleidžia,
Todėl į pragarą tave pasiųst turėsiu).
Ir imasi trečiasis daiktas narstyt kilmę
Nuo protėvių ligi devintojo vandens kisieliaus.
Visiems sukurpia bylas pagal trečią daiktą,
Kūjį ir pjautuvą aukštai iškėlęs.
Nepatikėk trečiajam niekad nieko,
Laikyki už dantų liežuvį,
Jei net menkiausią paslaptį atskleisi,
Tu būsi sutryptas, viešam gyvenimui pražuvęs.
Partinė sąžinė klastų nuodingų kamuolys
Kaip skorpionas ar angis aukų sau ieško.
Nuodingu dantimi ar uodega tau kirs;
Trečiajam daiktui nėra švento nieko.
Trečiojo daikto gūžta tarsi žlugo,
Turėjo ir trečiasis dingti,
Tačiau jis vėl sau rojų kurpia,
Ne žodžiais, o nuodais atgyja.
Vėl melas liejas per kraštus,
Vėl žodžiai su darbais nesutaria;
Žadėjus liaudžiai aukso kalnus,
Partinė sąžinė jai siūlo trupinius.
Nepasikliauk partine sąžine,
Jos akimis ledinėmis, vis krypstančioms į šalį;
Ta sąžinė juoda, klastinga,
Labiau nei šuo sukandžiot gali.
Įsidėmėk, žmogau, minėdamas represijų aukas,
Tuos milijonus po žeme atgulusių:
Žudikus vedė, laimino ir skatino žudyti
Partinė sąžinė prakeikta sėkla Kaino, Judo.
© 2015 XXI amžius
|