Sodai lietuviškas talismanas
Režisieriaus A. Tarvydo dokumentinio filmo Dangaus sodai premjera
Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė
|
Filmo Dangaus sodai
režisierius Algirdas Tarvydas
|
|
Kalba filosofas Gintaras Ronkaitis
|
|
Vilniaus etninės kultūros
centro direktorė Milda Ričkutė
(su gėlėmis) ir sodų rišėja,
VEKC darbuotoja Marija Liugienė
|
Vilnius. Tądien į senjorams skirtą seansą Skalvijoje susirinko nemažai garbių sodų pynėjų (rišėjų) iš visos Lietuvos. Virš įėjimo durų sukosi sodas. Prieš seansą apie lietuviškus sodus kalbėjo filmo autorius Algirdas Tarvydas, Vilniaus etninės kultūros centro (VEKC) darbuotoja Marija Liugienė, kuri ir paskatino režisierių sukurti šį filmą, pamiršti pensijinį amžių ir kaip senais laikais pavažinėti po Lietuvą ir jos regionus (pavyzdžiui, Merkinę, Kupiškį, Uteną ir t.t.) su kamera, tik šį sykį šnekinant mūsų tautodailininkes sodų pynėjas (rezultatas: iš 20 val. filmuotos medžiagos reikėjo palikti tik vieną, tiesa, archyvas yra). Apie sodų simboliką kalbėjo VTEKC direktorė Milda Ričkutė, apie jų sakralumą filosofas Gintaras Ronkaitis (pasak jo, šį stebuklą aprašyti sunku, jį galima tik išgyventi).
VEKC direktorė Milda Ričkutė: Mūsų Marija tikra fanatikė, pas ją ateina pasimokyti, o ji dar turi užsakyti kažkur kaime, kad užsėtų rugius, pati savo rankomis rauna, valo, džiovina. Paruošti medžiagą yra kruvinas darbas. Lietuvai pirmininkaujant ES, sodai tapo simboliu, tačiau jie net neįtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Ne veltui ir Stumbras pasisavino visi nori sodą turėti (per TV ėmė suktis reklama su sodu, kurio centre lietuviška Stumbro degtinė)... Tas sodų pynimo darbas yra sunkus, neįvertintas. Tiesa, nuo 2010 metų tuo susirūpinta, 2012 metais surengta pirmoji stovykla sodų pynėjoms, 2013 metais pirmoji paroda nacionaliniame dailės muziejuje (50 tautodailininkių rodė per 200 sodų), išleista ir knyga, ir galma mokytis juos rišti.
Filosofas G. Ronkaitis: Sodo suvokimas yra už žodžio, žiūri į jį ir jis skleidžiasi. Žiūrėjimas į sodą yra dvasinė praktika. Ne visi gali jį pinti. Juos turi pajusti širdimi, tuomet atsiveria didžiuliai klodai.
VEKC darbuotoja M. Liugienė, kuri, pasak kalbėtojų, gula ir keliasi su sodais, sakė: Sodas pradedamas rišti nuo viršaus, kur nieko nėra, ir įsikūnija, kur materijos daugiausia, po to pereina į dvasią. Sodai yra lietuviškas talismanas (pavyzdžiui, latviai, švedai, suomiai sodus riša iš atskirų segmentų, o tik vėliau sudeda į vieną). Sodai prasidėjo kaimo gryčioje. Iš kur žmonės tai suvokė? Sodas ir yra gyvybės medis, tai mūsų senosios kultūros paveldas ir priminimas: protėviai ir šaknys. Sodas kabinamas tokioj vietoj, kad geriau apsisuktų, pavyzdžiui, kur visa šeima renkasi, virš apvalaus stalo, krikštasuoly. Jis turi suktis, jei nesisuka, tai ragana įėjo į namus. Jo virpesiai švelnūs, valo emocinį lauką, kartais net širdelė ima mausti, į kiekvieną mazgelį įdedama informacija.
Renginio pabaigoje palinkėta darnos ir kad sodų pynėjų būtų daugiau, pasiūlyta juos (apsaugai ir darnai) kabinti mokyklose, pas aukštus pareigūnus, Prezidentūroje, net nusiųsti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, galiausiai siūlyta sodus įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Kaip sakė G. Ronkaitis, gavęs dovanų ar pirkęs sodą, žmogus pamažu ima skaidrėti, valytis. Vidinės savybės ima atsiskleisti lyg savaime, be jokių pastangų. Svarbu, kad Sodnas kabėtų namuose. Jis yra puikiausia gimtadienio dovana artimam žmogui.
Filmas labai poetiškas ir kartu labai konkretus ne tik apie sodų ir jų elementų (paukštukų, žvaigždučių, saulučių, angelėlių...) pynimo techniką, atskirų pynėjų santykį su jais, pasakojama apie sodų praktinį pritaikymą: krikštynose, per Pirmąją Komuniją, vestuves, Velykas, Kalėdas ar laidotuves. Jame kalba tautodailininkės, jų šeimų nariai, etnologai ir baltų kultūros tyrinėtojai Jonas Vaiškūnas ir Vytautas Tumėnas, skamba kompozitoriaus Algimanto Apanavičiaus muzika, Ratilio ir Kūlgrindos atliekamos sutartinės, Petro Zalansko rugiapjūtės daina, rodomi vaizdai iš festivalių Skamba skamba kankliai, Vidury lauko grūšelė, kitų koncertų.
Beje, filmas Dangaus sodai kovo 25 dieną pristatytas ir Klaipėdos etnokultūros centre.
Autorės nuotraukos
© 2015 XXI amžius
|