|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vilniaus magija drobėse Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė
Neseniai sukako 20 metų, kai Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ta proga Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje veikė Aretos Didžionienės tapybos darbų paroda Transformacija. Kodėl Vilnius? Per amžių amžius jis įkvepia daugybę menininkų, nes neįmanoma atsispirti jo magijai. Vilnių tapo visi, jis tiek ištapytas, kad nieko nenustebinsi, patarė Aretai vienas dailininkas. Tačiau jos tai neatbaidė. Vieną rytą pabudus atėjo savita Vilniaus vizija konkretus vaizdas, kompozicija su spalvomis. Tik detalės išryškėjo tapant. Taip gimė Transformacija. Kadangi dailininkė gyvena ir dirba Tauragėje, dažnai mato Vilnių sapnuose, Laimono Breidžio knyga Vilnius savas ir svetimas jai buvo įdomus šaltinis pamąstymams. Pirmosios drobės, skirtos Vilniui, nutapytos 2009 metais. Būta abejonių, prisipažįsta autorė, net norėjo darbus sudeginti kaip kurą, kad pasišildytų, bet atskirti drobes nuo rėmų buvo per sunkus darbas, todėl paliko ramybėje, vėliau tobulino tol, kol suprato, kad darbas baigtas. Nutapiusi Vilniui skirtas drobes, ieškojo, kur galėtų jas parodyti, ir aptiko UNESCO komisijos galeriją. Aretą domina Vilniaus architektūra, laiko ženklai, keičiantys miesto veidą. Savo devyniais darbais, kurie simbolizuoja augimą ir nykimą, filosofiškai pažvelgė į laiką ir erdvę ir ta vaizdine mistika dalinasi su kitais. Juk Vilniaus senamiestis turi savitą aurą, pulsuojančią dvasią, nepaisant naujų ar nykstančių statinių, kurie vieni gana ryškūs, kiti nutapyti tarsi rūke, o nutekėję dažai aliuzija į tirpstantį laiką, kuris kinta ir yra laisvas kaip muzika, vėjas, vanduo ar kaip dar nenukirstas medis, nenupjauta žolė, nenugriautas arba jau nugriautas, bet amžinai atmintyje ir fotografijose pasilikęs namas. Kodėl miestas, pavyzdžiui, Šv. Onos bažnyčia, medyje? Juk Napoleonas irgi buvo susižavėjęs šia bažnyčia (ją tarsi delne jos drobėje laiko medis). Medis autorei yra kaip saugumo ir augimo simbolis. Apžiūrinėdama Vilniaus senamiestį, jo trupančias ar švytinčias sienas (mėgsta atvykusi į sostinę vaikštinėti ankstyvą rytmetį), bažnyčias, Areta pastebėjo, kad šalia jų arba netoliese būtinai auga medis, kad dažnai bažnyčia regima pro šakas. Pirmiausia parodos lankytojams tauragiškę menininkę pristatė UNESCO komisijos. komunikacijos programų vadovė Margarita Gaubytė. Specialiai iš Paryžiaus į šią parodą atvyko Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas, kuris pasidžiaugė, kad renginių ciklas, skirtas Vilniaus istorinio centro įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 20-meiui, prasidėjo tapyba. Subtilus nuoširdus Sauliaus Pitreikio muzikavimas (jis yra Saulės brolių lyderis, įvaldęs daugybę instrumentų ir grojąs pasaulio folkmuziką, žemaitis iš Barstyčių, tačiau gyvena Vilniuje) buvo labai malonus. Gausūs lankytojai buvo pavaišinti naminėmis vaišėmis iš Tauragės: sūriu, vynu ar obuolių sultimis, džiovinta mėsa. Parodos kaltininkė nėra profesionali menininkė, ji yra baigusi Klaipėdos ir Šiaulių universitetus (turi teologijos bakalauro ir ekonomikos magistro diplomus), tačiau savo kūryba rodo profesionalų meną. Ji dirba floriste ir visažiste gimtojoje Tauragėje, tačiau tapyba yra jos tikrasis kelias, kuris nebuvo labai tiesus, prisipažįsta menininkė. Tik paėmusi teptuką į rankas pagaliau pajuto pilnatvę. Tapyti (išskirtinai vien tik aliejiniais dažais) paskatino erdvinis mąstymas vaizdais, noras realizuoti vizijas, o su tapybos abėcėle supažindino dailininkas, poetas ir fotografas Vytautas Kusas. Areta parodose dalyvauja nuo 2009 metų, yra Žemaitijos dailininkų sąjungos narė. Tapybos nuolat mokausi ir iki šiol, sulig kiekvienu nauju kūriniu ateina nauji atradimai... Įdomiausias pats darbo procesas ir noras dalintis kūrybos pilnatve su kitais, sako autorė.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |