|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Moterų vienuolių šventumas Apie popiežiaus Pranciškaus vadovautą kanonizaciją Mindaugas Buika
Palankumas Palestinos valstybei Popiežiaus Pranciškaus vadovaujama kanonizacijos iškilmė Romos Šv. Petro aikštėje turėjo tam tikrą politinį bruožą, kadangi iš keturių jo paskelbtų naujų šventųjų pirmą kartą buvo ir dvi vienuolės palestinietės. Taigi persekiojamųjų diskriminacija bei teroristinius išpuolius patiriančių krikščionių padėtis Šventojoje Žemėje bei visame Artimųjų Rytų regione vėl atsidūrė visuotinio dėmesio centre. Arabiškasis akcentas buvo ryškus ir gegužės 17 dieną vykusiose pamaldose, nes tarp dešimčių tūkstančių dalyvių buvo daug tikinčiųjų delegacijų, atvykusių iš Palestinos, Egipto, Sirijos, Libano, Irako ir kaimyninių šalių, kurioms vadovavo žymūs ganytojai, įskaitant Jeruzalės lotynų katalikų patriarchą Fuadą Tualį (Fouad Twal) ir Melkitų Bažnyčios patriarchą Grigalių III Lahamą (Gregoire III Laham). Buvo pastebėtos draugiškai nusiteikusios islamo išpažinėjų grupės su musulmonų dvasininkais muftijais, minioje plaikstėsi Izraelio vėliavos. Kanonizacijos šv. Mišiose dalyvavo Palestinos prezidentas Machmudas Abasas (Mahmoud Abbas), kuris išvakarėse buvo priimtas privačioje Šventojo Tėvo audiencijoje. Gana ilgame draugiškame 40 minučių pokalbyje buvo išreikštas pasitenkinimas, kad prieš kelias dienas, gegužės 3-ąją, buvo paskelbtas pranešimas apie parengtą Vatikano ir Palestinos sutartį dėl teisinių Katalikų Bažnyčios veiklos aspektų toje šalyje. Ši diplomatinė sutartis, kurios rengimas, kaip pranešama, vyko nuoširdžioje ir konstruktyvioje aplinkoje, faktiškai reikštų ir oficialų Palestinos valstybės pripažinimą. Tai puikiai atitinka Šventojo Sosto ir didžiosios tarptautinės bendruomenės dalies nusistatymą, kad Šventojoje Žemėje turi egzistuoti ir taikiai bei saugiai sugyventi dvi valstybės žydų Izraelis ir kol kas okupuota arabų Palestina, kuriose sėkmingai būtų įgyvendinti religijos ir sąžinės laisvės principai ir įteisintas juridinis Bažnyčios bei jos struktūrų statusas. Tai labai aktualu vietos krikščionims, kurie Šventojoje Žemėje dabar sudaro tik 2 proc. visų gyventojų (XX amžiaus viduryje jų dar buvo daugiau kaip trečdalis) ir dėl patiriamų suvaržymų bei ekstremistinių išpuolių toliau palaipsniui emigruoja. Vatikane paskelbtame komunikate pabrėžiama, kad popiežius Pranciškus ir prezidentas M. Abasas aptarė gana sudėtingą palestiniečių ir izraeliečių taikos procesą, vildamiesi atnaujinti tiesiogines derybas. Tai labai svarbu ieškant teisingo ir ilgalaikio konflikto sprendimo bei trokštamos taikos įtvirtinimo. Pagaliau buvo pabrėžta, kad, siekiant normalizuoti padėtį visame Artimųjų Rytų regione, reikia ryžtingai kovoti su išsiplėtojusiu terorizmu ir vystyti tarpreliginį dialogą. Audiencijos pabaigoje Šventasis Tėvas įteikė Palestinos prezidentui Taikos Angelo medalį, linkėdamas įveikti piktąją karo dvasią. M. Abasas įteikė Popiežiui perlais nusagstytą relikvijorių su kanonizuotų palestiniečių seserų vienuolių relikvijomis ir padėkojo Šventajam Tėvui už pirmųjų arabų krikščionių paskelbimą Bažnyčios šventosiomis. Tai, beje, turi ir istorinę reikšmę visai Šventajai Žemei. Prisikėlusio Viešpaties liudijimas Gegužės 17 dieną įvykusi keturių XIXXX amžiuje gyvenusių seserų vienuolių prancūzės šv. Joanos Emilijos de Vilnev (Jeanne Emilie de Villeneuve, 18111854), italės šv. Marijos Kristinos Brando (Maria Cristina Brando, 18561906) bei dviejų palestiniečių šv. Marijos Bauardy (Mariam Bawardy, 18461878) ir šv. Marijos Alfonsinos Danil Gatas (Marie Alphonsine Danil Ghatttas, 18431927) kanonizacija buvo vienas svarbiausių Pašvęstojo gyvenimo metų renginių. Tai suteikė daug džiaugsmo milijoninei viso pasaulio moterų vienuolijų bendruomenei, kuri maldos ir artimo meilės tarnyste yra vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios lobių. Kaip tik todėl popiežiaus Pranciškaus sakytos kanonizacijos šv. Mišių homilijos kontekste verta apžvelgti pamokančius naujų šventųjų gyvenimo ir dvasinės veiklos faktus, nes tai, kaip aiškino Šventasis Tėvas, komentuodamas evangelinį septintojo Velykų sekmadienio skaitinį (Apd 1, 2123), buvo sekimas pavyzdžiu pirmųjų apaštalų, patikimai skelbusių ir liudijusių Viešpaties prisikėlimą. Prisikėlusio Kristaus skelbimo misija nėra individualus užsiėmimas: ji turi būti įgyvendinama kartu su apaštalų (ir jų įpėdinių) kolegija bei visa bendruomene, kalbėjo popiežius Pranciškus. Kaip pirmieji apaštalai, taip ir kiekvienas Kristaus sekėjas yra pašauktas liudyti Jo prisikėlimą pirmiausia tose gyvenimo situacijose, kuriose labiausiai akivaizdus Dievo užmiršimas ir žmogiškasis sutrikimas. Tam reikia ir pačiam pasilikti prisikėlusiame Kristuje ir Jo meilėje, nes Dievas yra meilė ir, kas pasilieka Dieve, tame ir Dievas pasilieka (1 Jn 4, 16). Pasilikimas Kristuje, buvimas vynmedžio šakele, kuri duoda daug vaisių (Plg J 15, 18), o tie vaisiai pirmiausia yra artimo meilė tokia yra tikroji šventųjų paslaptis. Kaip tik tokia meilė, anot Šventojo Tėvo, spinduliuoja iš šventosios sesers Joanos Emilijos de Vilnev liudijimo: ji paskyrė savo gyvenimą Dievui, vargšams, ligoniams, kaliniams, visiems, patyrusiems priespaudą, tapdama jiems konkrečiu gailestingosios Viešpaties meilės ženklu. Naujoji šventoji gimė 1811 metų kovo 9 dieną Tulūzos mieste (pietinėje Prancūzijos dalyje), vietinio aristokrato ir visuomenės veikėjo šeimoje. Nuo ankstyvos vaikystės gyveno šeimai priklausiusioje pilyje netoli Kastro miesto, kurio meras buvo jos tėvas. Dideliam emociniam Joanos Emilijos jaunystės išgyvenimui ir vėliau vienuolinio gyvenimo pasirinkimui įtakos turėjo ankstyva motinos ir vyresnės sesers mirtis. Tam jaunos merginos pasirinkimui neužkirto kelio nei potencialūs jaunikiai, nei tėvo priešinimasis, netgi nuodėmklausio atkalbinėjimas. Su vietinio vyskupo palaikymu bei artimų draugių pagalba ji 1836 metų gruodžio 8 dieną įkūrė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregaciją, skirtą tarnauti vargšams. Ši vienuolių bendruomenė, žinoma ir Kastro mėlynųjų seserų vardu dėl jų rūbų spalvos, sparčiai gausėjo, darbuodamasi tarp XIX amžiaus pirmosios pusės industrinės revoliucijos aukų: dėl sunkių darbo sąlygų sveikatą praradusių ir iš gamybos negailestingai pašalintų darbininkų, prostitučių, nuteistųjų, apleistų miesto vaikų, iš kaimų persikėlusių ir sunkiomis sąlygomis gyvenusių šeimų. Pagal sukurtos kongregacijos devizą Eiti ten, kur mus šaukia vargšų balsas šventoji Joana Emilija visus kvietė tapti misionieriais ten, kur esame, kovoti už teisingumą, taiką, pagarbą ir dėmesį silpniausiems. 1842 metais gavusi oficialų Vatikano pripažinimą, ši bendruomenė išplėtojo veiklą ir Afrikoje Senegale, Gambijoje, Gabone ir kitose vietose, kurios tuomet buvo Prancūzijos kolonijos. Jau po motinos Joanos Emilijos mirties (ji mirė 1854 metų spalio 3 dieną, kilus choleros epidemijai) ir ypač pirmoje XX amžiaus pusėje, vienuolija kūrė savo struktūras Europos ir Lotynų Amerikos šalyse. Dabar Kastro Švč. Mergelės Marijos kongregacija turi 6 tūkstančius narių, veikiančių 18 pasaulio šalių visuose kontinentuose, ypač tose vietose, kur reikalinga neatidėliotina pagalba vargšams. Ištikimos tarnystės pavyzdžiai Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus tvirtino, kad ryšys su prisikėlusiu Jėzumi yra kaip tik ta atmosfera, kurioje gyvendami krikščionys randa jėgų likti ištikimi Evangelijai, nepaisant visų kliūčių ir aplinkos nesupratimo. Kaip tik tokį ištikimą pasilikimą meilėje paliudijo kita naujoji šventoji, vienuolijos įkūrėja Marija Kristina Brando, kurią buvo užvaldžiusi karšta Viešpaties meilė. Iš maldos ir artimos bendrystės su Eucharistijoje esančiu prisikėlusiu Jėzumi ji sėmėsi jėgų ištverti visas kančias ir atiduoti save kaip laužomą duoną daugybei žmonių, nutolusių nuo Dievo ir išalkusių tikrosios meilės, aiškino Šventasis Tėvas. Adelaidė (toks buvo jos pasaulietinis vardas) Brando gimė 1856 metų gegužės 1 dieną Neapolio mieste Italijoje, turtingo bankininko šeimoje. Netrukus po jos gimimo mirus motinai, katalikiškai auklėjama mergaitė anksti pajuto dvasinį pašaukimą ir tiesiog įsimylėjo Eucharistiją, kasdien ją priimdama ir dalyvaudama šv. Mišių aukoje. Sulaukusi 12 metų ji davė asmenišką skaistybės įžadą ir jau tuomet norėjo stoti į Neapolyje veikiančią Švč. Sakramento seserų kongregaciją, tačiau tėvas tam pasipriešino, tikėdamasis ištekinti. Visgi vėliau gavo jo sutikimą įsijungti į Vargingųjų klarisių bendruomenę Florencijos mieste, bet dėl ligos buvo priversta sugrįžti namo. Nepaisydama fizinio silpnumo, kiek atsigavusi pagaliau įstojo į pradžioje pageidautą Sakramentiečių seserų vienuoliją ir 1876 metais davusi amžinuosius įžadus priėmė vienuolinį Marijos Kristinos vardą. Dėl tiesiog angeliško gerumo, paprasto, tobulo pamaldumo ir žmogiško patrauklumo apie ją susibūrė grupė jaunų moterų, 1878 metais nusprendusių kurti atskirą Švč. Sakramento oblačių vienuoliją, kuri sparčiai gausėjo. 1906 metų sausio 20 dieną ji tapo generaline šios kongregacijos vyresniąja, stebino visus ypatingu maldos gyvenimu, pasišventimu Jėzaus Kristaus Kančiai. Norėdama nuolat būti Eucharistinio Jėzaus akivaizdoje, ji netgi naktį praleisdavo krėsle šalia išstatytos Ostijos. Vienuolijos, dabar veikiančios Italijoje ir Brazilijoje, seserys įgyvendina įkūrėjos užduotį melstis už tuos, kurie nevertai priima Švč. Sakramentą (ir už tokius kunigus), bei rūpintis vargstančiais našlaičiais vaikais. Įvertindamas kanonizuotos palestiniečių šventosios Marijos Bauardy nuopelnus, popiežius Pranciškus homilijoje sakė, kad esminis prisikėlusiojo Viešpaties liudijimo bruožas yra vienybė tarp mūsų, Jo mokinių, Jėzaus bendrystės su savo Tėvu danguje pavyzdžiu. Iš šios vienijančios meilės semiamasi jėgų ir džiaugsmo sekant Viešpatį neturto, skaistumo ir klusnumo kelyje, tobulinant gebėjimą kontempliuoti vienuoliškojo gyvenimo pagrindą. Kaip tik tai savo gyvenime nuostabiu būdu patyrė šv. Marija Bauardy, kuri nors buvo mažaraštė, tačiau gebėjo kitiems duoti labai protingus teologinius paaiškinimus atsivertimo į Šventąją Dvasią vaisių. Šis klusnus susitikimas su Šv. Dvasia, sąlygoja nelengvų išbandymų kupiną santykį su aplinkiniu musulmonų pasauliu, aiškino Šventasis Tėvas. Beje, M. Bauardy, priklausiusi Artimųjų Rytų regione veikiančiai Melkitų Bažnyčiai, yra viena iš nedaugelio Katalikų Bažnyčioje kanonizuotų rytų apeigų krikščionių. Ji gimė 1846 metų sausio 5 dieną pietinėje Sirijos dalyje (dabar Izraelio teritorija), tuometinėje didžiojoje Osmanų imperijoje, pamaldžių krikščionių šeimoje. Buvo tryliktas vaikas ir pirmoji duktė, kuri išgyveno, nes visi vyresni dvylika brolių mirė vaikystėje. Po dvejų metų dar gimė broliukas Bulosas (tai arabiškas Pauliaus vardo analogas), bet netrukus motina ir tėvas mirė abu vaikus patikėję Šventosios Betliejaus šeimos globai. Vėliau mergaitę, atskirtą nuo brolio ir apgyvendintą pas gimines Egipte, norėta ištekinti jau paauglystėje pagal rytų tradicijas. Tačiau naktį prieš numatytas vestuves Miriam, kuri jau tuomet rodė karštą pamaldumą, patyrė mistinį kvietimą paskirti gyvenimą Dievui, o atsisakiusi tekėti buvo skaudžiai sumušta. Vėliau vienas vyras musulmonas ragino ją atsiversti į islamą ir tapti jo žmona, bet išgirdęs atsisakymą vos nenužudė. Tiesiog stebuklingai išgijusi apsireiškusios Dievo Motinos globoje, dar labiau sustiprinusi tikėjimą ir sugrįžusi į Šventąją Žemę, Jeruzalėje, prie Šventojo Kapo, davė amžinuosius skaistybės įžadus. Ieškodama savo brolio, kurio taip ir nesutiko, pasiekė Libano sostinę Beirutą ir iš ten laivu atvyko į Prancūzijos pajūrio miestą Marselį ir dirbo tarnaite turtingoje arabų šeimoje. Troškimas tapti vienuole buvo stiprus ir 20-metė mergina įstojo į vietinę Šv. Juozapo seserų kongregaciją, turėjusią ryšius su Šventąja Žeme ir keletą arabių kandidačių. Ten jai atsivėrė Kristaus Stigmos, tačiau patyrusi bendruomenės narių nesupratimą, galiausiai su vyresniosios pagalba įsijungė į Basųjų karmeličių vienuolyną Po mieste. 1870 metais su draugėmis buvo pasiųsta misijoms į Indiją, o grįžusi 1875-aisiais persikėlė į Betliejų ir įkurtoje bendruomenėje praleido likusį gyvenimą. Ji mirė eidama 33-iuosius, 1878 metų rugpjūčio 26 dieną, nuo vėžio ligos, išplitusios per pažeistus kaulus, kurių lūžį patyrė padėdama Betliejaus vienuolyne vykusiuose statybos darbuose. Šv. Marija Bauardy tapo plačiai žinoma mistine patirtimi, dvasinėmis ekstazėmis, neretai trukdavusiomis visą dieną. Pranešama, kad jos 1878 metų balandį patirtas privatus apsireiškimas suvaidino svarbų vaidmenį nustatant biblijinį Emausą. Iššūkis šiandienos krikščionims Minėdamas antrąją kanonizuotą palestinietę seserį Marija Alfonsiną Danil Gatas (Marie Alphonsine Danil Ghattas), Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad ji, būdama kupina Šventosios Dvasios malonių, aiškiai suprato, ką reiškia spinduliuoti Dievo meile apaštalavimo darbuose, būti romumo ir vienybės liudytoja. Ji rodo mums, kaip svarbu būti atsakingiems vieni už kitus, gyventi tarnystės vienas kitam kupiną gyvenimą. Ši pirmosios Palestinos arabų moterų vienuolijos įkūrėja gimė 1843 metų spalio 4 dieną Jeruzalės katalikų šeimoje. Besimokydama Šv. Juozapo seserų įsteigtoje katalikiškoje mokykloje, pajuto pašaukimą vienuoliniam gyvenimui ir įveikusi tėvo pasipriešinimą, būdama 14 metų, įsijungė į šią kongregaciją. 1863 metais davusi amžinuosius vienuolinius įžadus buvo pasiųsta mokyti katekizmo į Betliejų, patyrė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus, paskatinusius ją kurti naują vienuoliją, ypač susitelkusią Rožinio maldos slėpinių apmąstymui. 1880 metais, gavusi Vatikano leidimą išstoti iš Šv. Juozapo seserų kongregacijos su grupe jaunų pamaldžių merginų, padedant vietos vyskupui ir kunigams, Marija Alfonsina įkūrė Šventojo Rožinio dominikonių seserų vienuolinę bendruomenę ir po penkerių metų jos narės davė amžinuosius įžadus. Tai ir buvo pirmoji grynai arabiška moterų vienuolija, kurios užduotis kartu su intensyviu maldos gyvenimu buvo tikybos mokymas, katekizavimas, pastangos, kad būtų įveiktas vietinių neturtingų moterų neraštingumas ir ginamas jų žmogiškasis orumas. Iki šiol šimtai Šventojo Rožinio seserų aktyviai darbuojasi katalikiškojo švietimo institucijose ir bendrai sielovadoje Jeruzalės patriarchato teritorijoje ir kaimyninėse Artimųjų Rytų šalyse. Rodydama nuostabų švento gyvenimo pavyzdį ir iki paskutinio atodūsio nepertraukiamai kalbėdama Rožinį, motina Marija Alfonsina mirė 1927 metų kovo 25 dieną, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai liturginėje šventėje. Pasilikti Dieve ir Jo meilėje, kad taip žodžiais ir gyvenimo liudijimu skelbtume Jėzaus prisikėlimą bei gyventume tarpusavio vienybėje ir meilėje visiems. Būtent taip elgėsi šiandien kanonizuotos keturios šventosios moterys, užbaigdamas šv. Mišių homiliją kalbėjo popiežius Pranciškus. Išraiškingi šių naujų šventųjų pavyzdžiai yra iššūkis šių dienų krikščionims ir paskatinimas kiekvienam klausti savęs: kaip aš liudiju Kristų, ar pasilieku Jame ir Jo meilėje, ar gebu sėti savo šeimoje, darbovietėje, bendruomenėje vienybės sėklą? Šventasis Tėvas ragino tikinčiuosius grįžtant iš kanonizacijos pamaldų parnešti susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą ir įskiepyti širdyse įsipareigojimą visada likti Dievo meilėje sekant šventosiomis paskelbtų seserų vienuolių pavyzdžiu. Po šv. Mišių, prieš kalbėdamas paskutinio velykinio laikotarpio sekmadienio vidurdienio Regina Coeli maldą, Popiežius sveikino į kanonizacijos iškilmes atvykusias piligrimų delegacijas, melsdamas, kad per jų užtarimą Viešpats suteiktų stiprų misijų impulsą bažnytinėms bendruomenėms. Kanonizuotų seserų vienuolių gailestingumo, meilės ir susitaikinimo pavyzdžiai tegu įkvepia visus šios žemės krikščionis su viltimi žvelgti į ateitį, einant solidarumo ir broliško sambūvio keliu. Gegužės 18-ąją atskirai susitikęs su į kanonizacijas Romoje atvykusiomis seserų vienuolių delegacijomis iš Palestinos ir kitų Artimųjų Rytų šalių Šventasis Tėvas patikėjo joms misiją melstis už taiką tame nuolatinių konfliktų išvargintame regione ir ypač, kad būtų pasiektas susitaikymas tarp izraeliečių ir palestiniečių Šventojoje Žemėje. Jis ragino melstis už tose vietose ir kitur persekiojamus ir diskriminuojamus krikščionis, patiriančius ne tik atvirą smurtą ir išvarymą iš namų, bet ir slaptą baltų pirštinių terorizmą, kai likdami ištikimi tikėjimo principams, jie kaltinami tolerancijos stoka moraliniam išsigimimui.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |