Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Moterų vienuolių šventumas

Apie popiežiaus Pranciškaus vadovautą kanonizaciją

Mindaugas Buika

Palestiniečių vienuolės džiaugiasi savo tėvynainių paskelbimu Bažnyčios šventosiomis

Palankumas Palestinos valstybei

Popiežiaus Pranciškaus vadovaujama kanonizacijos iškilmė Romos Šv. Petro aikštėje turėjo tam tikrą politinį bruožą, kadangi iš keturių jo paskelbtų naujų šventųjų pirmą kartą buvo ir dvi vienuolės palestinietės. Taigi persekiojamųjų diskriminacija bei teroristinius išpuolius patiriančių krikščionių padėtis Šventojoje Žemėje bei visame Artimųjų Rytų regione vėl atsidūrė visuotinio dėmesio centre. „Arabiškasis akcentas“ buvo ryškus ir gegužės 17 dieną vykusiose pamaldose, nes tarp dešimčių tūkstančių dalyvių buvo daug tikinčiųjų delegacijų, atvykusių iš Palestinos, Egipto, Sirijos, Libano, Irako ir kaimyninių šalių, kurioms vadovavo žymūs ganytojai, įskaitant Jeruzalės lotynų katalikų patriarchą Fuadą Tualį (Fouad Twal) ir Melkitų Bažnyčios patriarchą Grigalių III Lahamą (Gregoire III Laham). Buvo pastebėtos draugiškai nusiteikusios islamo išpažinėjų grupės su musulmonų dvasininkais muftijais, minioje plaikstėsi Izraelio vėliavos. Kanonizacijos šv. Mišiose dalyvavo Palestinos prezidentas Machmudas Abasas (Mahmoud Abbas), kuris išvakarėse buvo priimtas privačioje Šventojo Tėvo audiencijoje. Gana ilgame draugiškame 40 minučių pokalbyje buvo išreikštas pasitenkinimas, kad prieš kelias dienas, gegužės 3-ąją, buvo paskelbtas pranešimas apie parengtą Vatikano ir Palestinos sutartį dėl teisinių Katalikų Bažnyčios veiklos aspektų toje šalyje. Ši diplomatinė sutartis, kurios rengimas, kaip pranešama, vyko nuoširdžioje ir konstruktyvioje aplinkoje, faktiškai reikštų ir oficialų Palestinos valstybės pripažinimą.

Garbingiausiosios Trejybės neaprėpiamumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Švč. Trejybės šventei skirta Evangelija šiek tiek mums atveria Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės slėpinio uždangą (plg. Jn 16, 12–15). Jėzus trokšta, kad mes Jam ir Jame amžinai priklausytume. Todėl Jis prabyla apie Tiesos Dvasią, kuri, jei tik mes Ją priimsime, pažinsime ir pamilsime, ves į tokią tiesos pilnatvę, kuri dovanojama tiems tikintiesiems, kuriuose, pasak šv. Tomo Akviniečio, Dievas būna kaip pažinta Būtybė susipažįstančiame ir mylima mylinčiame, idant joje Jis galėtų gyventi kaip savo šventovėje.

Tačiau ką turi Jėzus, ko nebūtų gavęs iš savojo Tėvo? Viskas, kas tik priklauso Tėvui, priklauso Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Todėl kiekvienas žmogus, kuris savo egzistencijoje patiria kuriamąjį Dievo veikimą, yra malonės šaukiamas malda bei visu gyvenimu šlovinti vienintelį trijuose Asmenyse esantį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, – nes, kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis Švenčiausioji Trejybė apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžusius nuo nuodėmės žmones.