Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

55 kunigystės metai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Jubiliatą kun. Igną Plioraitį sveikina Šv. Jono Pauliaus II parapijos klebonas kun. Marius Rudzinskas

Kun. Ignas Plioraitis šv. Mišių aukoje – Evangelija. Dešinėje – zakristijonas Petras Kazlauskas

2014 m. rugsėjo 21 d. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pašventino Šventojo Jono Pauliaus II vardu tituluotą koplyčią Marijampolėje, Mokoluose. Ši medinė koplyčia, septynerius metus tarnavusi Lastrupo parapijai Vokietijoje (tuomet ji buvo tituluota Marijos Karalienės vardu), buvo padovanota Marijampolei. Koplyčia išlaikiusi savo pirmykštį vaizdą: altorių, tabernakulį, statulas, vitražus bei papuošimus. Nauja koplyčioje – relikvijorius su šventojo Jono Pauliaus II kraujo lašu.

Degučių ir Mokolų mikrorajone įkurtoje tada dar Palaimintojo Jono Pauliaus II parapijoje, nuo jos įkūrimo dienos – 2011 metų – darbuojasi klebonas kun. Marius Rudzinskas. Pastačius koplyčią, talkinti sekmadieniais pasisiūlė kun. Ignas Plioraitis, nuo 2013 metų pabaigos gyvenantis Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose.

Balandžio 19 dieną, sekmadienį, šioje koplyčioje pagerbtas 55 kunigystės metus šventęs Ignas Plioraitis. Jo garbei pirmąsyk koplyčioje buvo įjungti garsiakalbiai. Šv. Mišias puošė Karolinos Simonavičiūtės vadovaujamas parapijos choras. Prieš šv. Mišias parapijos klebonas kun. M. Rudzinskas pateikė svarbią intenciją – kunigo Igno padėką Dievui už 55 kunigystės metus – ir pakvietė visus pasimelsti už jubiliatą.

Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras, mons. teol. lic. Gintautas Kuliešius ir jubiliatas kun. Ignas Plioraitis. Generalvikaras perdavė vyskupo R. Norvilos sveikinimą. Evangeliją skaitė ir pamokslą pasakė kun. I. Plioraitis.

Pamokslininkas kalbėjo apie pirmąsias aukas Dievui (brolių Kaino ir Abelio aukos ir brolžudystė), tvaną (lijo 40 dienų), kuris baigėsi po 150 dienų ir Nojaus padėką – aukas Dievui, kurios patiko, ir Dievas padarė Sandorą – Vaivorykštę.

Kun. I. Plioraitis prisiminė 1960 metais vykusias primicijas ir didelėmis raidėmis užrašą bažnyčioje „Tu – kunigas amžiams kaip Melkizedekas!“ Senųjų laikų Melkizedekas – teisingumo ir ramybės karalius, kunigas, aukojęs duoną ir vyną. „Kristus, – sako šv. Ciprijonas, – aukojo Dievui Tėvui auką ir aukojo tą pačią, kurią atnašavo Melkizedekas, būtent, duoną ir vyną, iš tikrųjų Kūną ir Kraują“. Šiuo paralelizmu yra pabrėžiamas faktas, kad Kristaus auka yra ir žmogiška, ne vien dieviška. Kristus nepanaikino žmogiškosios aukos prasmės. Šv. Mišios yra Dievo ir žmogaus aukos junginys. Paskutinės vakarienės metu Jėzus paaukojo pirmąją šv. Mišių auką, nuplaudamas kojas, įsteigė atgailos sakramentą. Kiekvienų šv. Mišių metu išgirstame Dievo žodį, kuris turi paliesti ir mūsų širdis...

Jubiliatas kalbėjo, kad augo religingoje šeimoje, todėl iš vaikystės jam kunigystė yra šventa. Vaikystėje jam kunigas buvo tarsi iš dangaus nužengęs žmogus, toks pat požiūris išliko ir jaunystėje. Studentaudamas pajuto nerimą, paslaptingą norą, šauksmą kunigystei. Ignui įstojus į seminariją, viskas dvelkė šventumu, jautėsi dvasinis pakylėjimas ir besimokydamas degte degė kunigyste. Atlikęs privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje, grįžęs tęsė studijas. Po septynių dienų rekolekcijų vysk. Julijonas Steponavičius 11 seminaristų įšventino į kunigus. Vienas iš jų, gulėdamas prieš altorių kūkčiojo. Tai jaudino visus. Pamokslininkas prisiminė pirmąsias šv. Mišias. „Aš, eilinis jaunuolis, aukoju auką, kurią aukojo Jėzus Kristus su mokiniais...“

Kunigystėje buvo daug išmėginimų, dvasinių reikalų, tačiau ir daug įvairių malonių. Maloniai nuteikdavo ir siela buvo kupina džiaugsmo, kai didelį nusidėjėlį pavykdavo sutaikinti su Dievu, kai bažnyčia pilna žmonių, kai parapijiečiai padėkodavo už Mišias, pamokslus... Dabar lieka tik apmąstymai. Tad kunigas perskaitė poezijos posmus, kurių paskutinės eilutės: „Aš vis einu, einu, einu“. Pamokslą jubiliatas kun. I. Plioraitis užbaigė šv. apaštalo Pauliaus žodžiais: ...mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą (2 Tim 4, 6–7).

Po šv. Mišių jubiliatą pasveikino parapijos klebonas kun. M. Rudzinskas ir dėkojo už nuoširdžią pagalbą, sveikino doc. dr. Juozas Banionis, priminė kunigo nuopelnus Jūrės koplyčios atsiradimui, įvardijo kunigą Igną jos krikštatėviu, džiaugėsi jo parašytomis knygomis, ragino ir toliau tęsti šį darbą ir užsiminė apie naują kunigo jubiliato kūrybos sritį – dailę. Jubiliatą sveikino dr. Gailutė su vyru prof. Ričardu Ulozu, prisidėjusiu prie knygų leidybos. Sveikino ir šio straipsnio autorė, akcentuodama, kad kunigas, turėdamas savo poziciją ir požiūrį į įvairius įvykius, asmenybes, būsimiems tyrinėtojams tampa svariu šaltiniu. Jubiliatą sveikino Specialiųjų socialinės globos namų darbuotojai. Direktorė Viduta Bačkerienė džiaugėsi naujais kunigo jubiliato darbais – piešiniais, kuriais jau puošiasi globos namų sienos. Be to, planuojama parengti kun. Igno Plioraičio tapybos darbų parodą. Jubiliatą sveikino Jūrės ir Kazlų Rūdos parapijų atstovai, vaikystės ir klasės draugai, giminaičiai, išsakydami daug gražių, šiltų žodžių. Koplyčios chorui ir visiems susirinkusiems sugiedojus „Ilgiausių metų“, kunigas jubiliatas nuoširdžiai dėkojo už gražius žodžius, gėles, maldas.

Nuoširdžios kalbos buvo pratęstos prie vaišių stalo. Itin sumaniai, pasitelkdamas poezijos posmus, parinkęs žymių asmenų išminties perlų, humoro ir skleisdamas savo širdies gėrį, šventei vadovavo Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Juozas Fakėjavas. Tad vaišės buvo puota ne tik kūnui, bet ir sielai. Atokvėpiuose nuo sumaniai kun. J. Fakėjavo išprovokuotų atsakymų ir pasisakymų svečius linksmino iš jubiliato gimtinės – Višakio Rūdos – atvykusi kapela „Šaltinėlis“ (vadovė – Marytė Klimavičienė).

Jubiliatas dėkojo Dievui už suteiktus metus, už kunigystę, už visus, iš arčiau ar toliau atvykusius pabūti kartu šioje šventėje, prašydamas ir toliau už jį melstis...

Kelias į kunigystę

Griškabūdžio parapijos Vierčiškės kaimo ūkininkų Balsių duktė Vincenta (1897–1936) 1920 metais nutekėjo į Jūdrarūdės kaimą Višakio Rūdos parapijoje, tapo Juozo Plioraičio (1890–1984), turėjusio 10 ha žemės, tačiau daug laiko skyrusio statyboms (statė ir parduodavo namus), žmona. Vincentos ir Juozo Plioraičių šeimoje  išaugo 5 sūnūs: Valentinas (1922–1976), Antanas (gim. 1924), Feliksas (1925–1977), Vytautas (1930–1996) ir jauniausias – Ignas, gimęs 1932 m. gruodžio 6 d. Kunigo brolis Antanas dabar gyvena Kazlų Rūdoje.

Anksti mirus žmonai Vincentai, tėvui su penkiais nedideliais vaikais talkino motinos sesuo Anelė. Vėliau Juozas vedė Marijoną Pečiokaitę ir susilaukė sūnaus Broniaus (1942–1991). Sunkus buvo vaikų gyvenimas su pamote, tad teta Anelė visai sunykusį mažiausiąjį Igną 1938 metais pasiėmė pas save į Bagotąją.

Bagotojoje Ignas patarnavo šv. Mišiose kun. Jonui Damijonaičiui (1901 01 31–1929 06 16–1951 03 09), pradėjo lankyti mokyklą. 1948 metais baigęs septynmetę, mokslus tęsė Kazlų Rūdos vidurinėje. Ją baigęs įstojo į žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą. Lankė Kauno bažnyčias, sekmadieniais – netgi kelias. Po Naujųjų metų jį ėmė kankinti abejonės, prievartinis raginimas stoti į komjaunimą kėlė pasipriešinimą – vis dažniau mintys nuklysdavo į kunigų seminariją. Prieš pavasario egzaminų sesiją, Ignas, susirinkęs daiktus, išvažiavo į Bagotąją ir klebono kun. Antano Vebeliūno (1892 11 05–1916 05 08–1979 11 08) paprašė parašyti Testimonium. Apie stojimą į seminariją niekam, netgi tetai nesakė.

Baigęs pirmąjį Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune kursą, 1954–1956 metais atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, įgijo vairuotojo specialybę, buvo išsiųstas tiesti geležinkelio prie Murmansko. Sugrįžęs buvo intensyviai kalbinamas talkinti saugumui. 1960 m. balandžio 13 d. vyskupas Julijonas Steponavičius (1911 10 08–1936 06 21–1955 05 22–1991 06 18) 11 klierikų įšventino į kunigus. Vienas iš jų buvo Ignas.

Vikaras, klebonas

Per 55 kunigystės metus kun. I. Plioraičiui teko darbuotis devyniose parapijose, talkinti ir kitų parapijų tikintiesiems. Vikaru kun. I. Plioraitis dirbo penkiose parapijose: Šv. Jurgio bažnyčioje Kėdainiuose (1960 06 23–1960 11 12), Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje (1960 11 12–1963 05 13), Kauno Petrašiūnų katalikų parapijoje (1963 05 13–1966 02 04), Alytaus II katalikų bažnyčioje (1966 02 04–1966 05 07), Kudirkos Naumiestyje (1966 05 07–1966 05 18). Po dešimties dienų Kudirkos Naumiestyje buvo atleistas iš vikaro pareigų ir paskirtas klebonu Valakbūdžio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, parapijoje. Čia dirbo dvejus metus. Dar po poros metų – paskyrimas Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos parapijos klebonu (1968–1990). Paskui buvo Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas (1990–1996), kurį laiką kartu aptarnavo ir Margininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapiją. 1996–2002 metais buvo Ąžuolų Būdos Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas ir Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijos altaristas vikaro teisėmis (1996–2013). Nuo 2013 metų pabaigos apgyvendintas Marijampolės specialiuose socialinės globos namuose, talkina Šventojo Jono Pauliaus II koplyčioje Marijampolėje.

Svarbiausios veiklos kryptys

Tarp svarbiausių veiklos krypčių išskirtinos bažnyčios remontai, statybos, puošimai, Paveisininkų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės bažnyčios atgavimas, saugumo „dėmesio“ sulaukusi veikla lietuvybei ir tikėjimui, veikla Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdyje, esperantininkų gretose, istorijos fiksavimas, knygų leidyba.

Kiekvieno klebono veikloje, be tiesioginių dvasininko pareigų, svarbūs bažnyčios remonto, statybų darbai. Dirbdamas Valakbūdyje, pats iš lauko pusės nudažė bažnyčią, pastatė šoninius altorius, įsigijo dvi vėliavas procesijoms, nepaisydamas okupacinės valdžios draudimų, kalėdojo.

Kadaise iš klebono kun. Prano Šniukštos (1908 09 26–1935 06 15–1977 12 01), dirbusio Šančiuose, vikaras Ignas pramoko tapyti. Jis matė, kaip klebonas į vandeninius dažus pila klijų ir tapo didelius paveikslus – Velykų ir Kalėdų dekoracijas. Kun. I. Plioraitis irgi tapė Velykų ir Kalėdų dekoracijas – Kapčiamiestyje likęs didelis Prisikėlimo paveikslas. Abiejose Valakbūdžio bažnyčios zakristijose kabo du kun. I. Plioraičio tapyti paveikslai.

Beveik 22 metus dirbdamas Kapčiamiestyje net tris kartus iš lauko pusės ir kartą viduje dažė bažnyčią, skiedromis dengtą stogą pakeitė skarda, šventoriuje išbetonavo taką, atliko kapitalinį akmeninės šventoriaus tvoros remontą (per karą buvo smarkiai apšaudyta). Bažnyčios viduje sudėjo naujas grindis, padarė keturias klausyklas (meistras – Juozas Krasnickas). Jubiliejiniams Švč. Mergelės Marijos metams buvo išdrožta Marijos koplytėlė ir, uždėjus stogelį, pritvirtinta iš lauko pusės. 1988 metais šventoriuje buvo pastatyta parapijoje dirbusių kunigų – sovietinio teroro kankinių Juozo Zdebskio, Stanislovo Šivoko, Antano Keblaičio – atminimui skirta koplyčia.

Kun. I. Plioraitis Kapčiamiestyje neturėjo kur gyventi, ėmėsi klebonijos statybos. Nupirko medinį namą, jį parvežė ir pastatė ant išlietų pamatų. Buvo iškasti nemaži rūsiai, pastatytas tvartelis. Ir dabartinis Kapčiamiesčio klebonas gyvena kunigo Igno pastatytoje klebonijoje.

Krikščionybės jubiliejui buvo pasiūta bažnytinių drabužių, įsigyta vėliavų: procesijoje buvo nešami trys altorėliai ir net 14 vėliavų.

Itin svarbi kun. I. Plioraičio veikla – Paveisininkų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės bažnyčios (netoli Kapčiamiesčio) atgavimas. Sovietų valdžiai registruojant parapijas, ji liko neįteisinta – tapo kolūkio sandėliu. Ši bažnytėlė buvo atgauta kun. I. Plioraičio sumanumo ir ryžtingos veiklos dėka. 1989 metais per Tris Karalius sovietinės valdžios buvo leista aukoti šv. Mišias.

Kun. I. Plioraitis slapta vykdavo į Baltarusiją, Pelesą, aukoti lietuviams šv. Mišių. Iš kun. Jono Zubraus, vėliau kun. Juozo Zdebskio gavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numerius, ėmė juos perrašinėti mašinėle ir platinti tarp parapijiečių.

Kun. I. Plioraitis buvo vienas iš šimto Vilkaviškio vyskupijos kunigų, pasirašiusių 1982 metų vasarą parengtą pareiškimą Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui „Žvilgsnis į Bažnyčią kunigų akimis“, reikalaujantį grąžinti komunistinės valdžios savavališkai atimtas Katalikų Bažnyčiai priklausančias teises. Kunigo veikla susilaukė „dėmesio“ ir sovietinėje spaudoje: už neva tarybinių įstatymų pažeidimą susilaukė prokuratūros įspėjimų, grasinimų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pakuonio bažnyčioje pastatė septynių balsų vargonus, 1994 metais – jubiliejinį kryžių (Pakuonio 250-mečio ir parapijos 200 metų proga). Laidojo parvežtus iš Sibiro, atkastus partizanų palaikus, šventino kryžius, paminklą partizanams, partizanų bunkerį.

Tokia klebono veikla erzino besigailinčius okupacinės valdžios. 1993 m. sausio 27 d. vakare, sugrįžęs iš kalėdojimo kunigas Ignas savo namuose buvo sumuštas kaukėtų ir pirštinėtų chuliganų. Deja, Prienų policija nusikaltėlių, kurie naudojosi policininkų lazdomis, nesurado.

Ąžuolų Būdoje kunigo Igno rūpesčiu restauruoti šoniniai altoriai, pasiūti keli arnotai, 2000 metais šventoriuje pastatytas kryžius krikščionybės jubiliejui. 1998 metais sudėti nauji antrieji langai, padarytos naujos dvejos bažnyčios durys, sutvarkyta elektros instaliacija, bokšto languose įdėti stiklai apsaugai nuo paukščių, suremontuota ir išdažyta zakristija, išdažytos bažnyčios grindys. Klebono rūpesčiu įkurta ir 1998 metais atnaujinta Pastoracinė taryba, veikė Gyvojo Rožinio draugijos grupelės, mokykloje įkurtos valančiukų ir skautų organizacijos, imtasi organizuoti blaivybės sąjūdžio grupę.

Kun. I. Plioraitis norėjo įamžinti savo vaikystės klebono Bagotojoje kun. Jono Damijonaičio, mirusio Sibiro lageriuose, atminimą. Nuvyko į Bagotąją, kur tuo metu dirbo kun. Vaclovas Degutis (1914 08 27–1937 06 13–2007 10 06). Klebonas mielai pritarė kunigo Igno idėjai ir 1990 metais paminklas trylika metų (1934–1948) čia klebonavusiam kun. J. Damijonaičiui buvo pastatytas ir pašventintas.

Dirbdamas Kazlų Rūdoje, 2011 metais Bagotosios Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje kun. I. Plioraitis pastatė paminklą politkaliniams kaliniams ir tremtiniams.

Svarūs kunigo nuopelnai Jūrės koplyčiai. Neatsitiktinai doc. dr. Juozas Banionis sveikindamas kun. I. Plioraitį, jį pavadino Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčios krikštatėviu. Kun. I. Plioraičio siūlymu Jūrės koplyčios statyba pradėta nuo kryžiaus šventoriuje, kurį jis ir pašventino. Kunigas Ignas rūpestingai domėjosi šventovės statyba, o ją pastačius, padovanojo Kryžiaus kelio stotis, liturginių rūbų ir kitų bažnyčiai reikalingų dalykų. Kunigas pritarė šventovės titului, kurį pasiūlė vienas koplyčios statybos iniciatorių doc. dr. J. Banionis. Nutarta koplyčią pavadinti Dievo Gailestingumo vardu.

1996 m. lapkričio 24 d. vyskupo Juozo Žemaičio MIC raštu kun. I. Plioraitis paskirtas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio Marijampolės skyriaus kapelionu, o 1998 m. vasario 18 d. – Vilkaviškio vyskupijos Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio kapelionu. Vysk. J. Žemaitis MIC kalbėjo, kad kun. I. Plioraitis – blaivybės apaštalas, Vilkaviškio vyskupijos Blaivybės sąjūdžio tėvas.

1997 m. birželio 18 d. aktyvaus blaivybės veikėjo Algirdo Jankausko pastangomis įsteigtas Kazlų Rūdos Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio skyrius (apie 220 narių davė pasižadėjimus), daug čia nuveikė kun. I. Plioraitis, paskirtas kapelionu. 1998 m. lapkričio 6–7 d. Kazlų Rūdoje įvyko pirmasis Vilkaviškio vyskupijos blaivybės sąjūdžio suvažiavimas, aukotos šv. Mišios, išklausyti pranešimai, pašventintas Blaivybės sąjūdžio kryžius. Šio suvažiavimo metu įsteigta Vilkaviškio vyskupijos Blaivybės sąjūdžio kapelionų taryba (jos pirmininku išrinktas kun. I. Plioraitis). Blaivybės klausimais kun. I. Plioraitis skaitė pranešimus ketvirtajame Blaivybės sąjūdžio kongrese Kaune (1997 m. spalio 18 d.), Vaikų ir katalikiško jaunimo suvažiavime Marijampolėje (1999 m. gegužės 8 d.), penktajame Blaivybės sąjūdžio kongrese Panevėžyje (2000).

Esperantininkas Petras Varkauskas išmokė kun. I. Plioraitį esperanto kalbos, tad sovietmečiu kunigas susirašinėjo su esperantininkais iš 20 valstybių. Laiškus, aišku, išsiųsdavo iš įvairiausių miestų, kad mažiau atkreiptų sovietinės valdžios dėmesį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, esperanto kalba aukojo šv. Mišias ir sakė pamokslus Kaune, Vilniuje.

Daug dėmesio kunigas skiria istorijai. Sovietmečiu pradėta rinkti medžiaga parapijų istorijai ir toliau tebekaupiama, grupuojama, tvarkoma. Dalis knygų parašyta mašinėle (jos įrištos), kitos išspausdintos leidyklose.

Knygos

Nuo 2006 metų spaudoje pasirodė 10 kun. Igno Plioraičio parašytų knygų: „Mūsų mokytojai. Sovietinio teroro aukos“. Bagotoji, UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2006, 168 p.; „Laisvės taurus ilgesys“. Kazlų Rūda, UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2006, 148 p.; „Ąžuolų Būdos parapija“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2007, 156 p.; „Pakuonio parapija“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2008, 208 p.; Kapčiamiesčio parapija“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2008, 259 p.; „Lingavo uosiai ašaroti“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2008, 260 p.; „Atėjom ir ėjom“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2010, 338 p.; „Šventas atminimas. Sovietinio teroro aukos“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2011, 24 p.; „Veržiuosi į šviesą“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2012, 136 p.; „Vakariniai aidai širdyse“. UAB „Šiaulių knygrišykla“, 2014, 94 p.

Kartu su uoliausiu knygų leidybos pagalbininku prof. Ričardu Uloza aplankę netoli Merkinės gyvenantį buvusį partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą, gavo išsaugotą kunigo Viktoro Vinco Šauklio MIC (1908 01 13–1933 06 25–2003 04 16) rankraštį apie Palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir 2013 metais jį išleido, pavadinę „Vadas iš Dievo malonės“.

Kun. I. Plioraitis savo sukauptais dokumentais leidžia naudotis ir kitiems. Bernardas ir Vincentas Aleknavičiai savo knygos, kurioje pateikiamos iškiliųjų zanavykų biografijos, įvade dėkoja ir kun. I. Plioraičiui už pateiktą originalią medžiagą.

© 2015 „XXI amžius“