|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Saugoti Dievo žmonių meilę Popiežiaus pastabos pranciškonų generalinei kapitulai Mindaugas Buika
Perrinkti vadovai Katalikų Bažnyčiai švenčiant Pašvęstojo gyvenimo metus, yra išskirtinai reikalingi popiežiaus Pranciškaus susitikimai su vyrų ir moterų vienuolijų atstovais, suteikiantys progą pateikti mokymą apie šios dvasinės tarnystės bruožus bei autoritetingai pabrėžti jų aktualumą mums. Kaip tik šia prasme svarbi buvo gegužės 26 dieną Šventojo Tėvo suteikta audiencija dviem šimtams mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino atstovų, kurie dalyvauja besibaigiančioje vienuolijos generalinėje kapituloje. Šv. Pranciškaus Asyžiečio 1209 metais įkurta Mažesniųjų brolių bendruomenė (Ordo fratrum minorum, OFM), dabar kartu su jėzuitais ir saleziečiais priklauso didžiausių katalikiškų vienuolijų grupei. Bažnytinės statistikos duomenimis, 2014 metų pabaigoje buvo 13632 pranciškonai, kurie veikė 120 pasaulio šalių ir buvo susiskirstę į 103 provincijas bei kastodijas. Savarankiškų provincijų ministrai (provincijolai) turi įsteigę 14 regioninių konferencijų, kurios yra susijungusios į tris kontinentines sąjungas: Azijos (ir Okeanijos), Amerikos ir Europos. Nuo gegužės 10 iki birželio 7 dienos pranciškonų dvasiniame lopšyje, Asyžiuje (Italijos rytinė Umbrijos provincija), vykstančioje generalinėje kapituloje (capitula generale) svarstomi pagrindiniai organizaciniai vienuolijos klausimai ir veiklos uždaviniai būsimam šešerių metų laikotarpiui, ypač atkreipiant dėmesį į šios pašvęstojo gyvenimo bendruomenės pagrindinių tapatumo bruožų brolystės ir dvasinio mažumo realizavimą šiandien (fratres et minores in Nostra Aetate). Generalinėje kapituloje naujuoju vienuolijos vadovu, generaliniu ministru, 120-uoju šv. Pranciškaus Asyžiečio įpėdiniu būsimai šešerių metų kadencijai buvo perrinktas amerikietis kunigas Maiklas Entonis Peris (Michael Anthony Perry) OFM, kuriam birželio 7 dieną sukanka 61 metai. Anksčiau, nuo 2009 metų, jis buvo mažesniųjų brolių generalinis vikaras, o nuo 2013-ųjų gegužės jau vadovavo vienuolijai, kadangi tuometinis generalinis ministras ispanas kunigas Chozė Rodrigesas Karbalijas (Jose Rodriguez Carballo) OFM buvo pakeltas arkivyskupu. Be to, jis paskirtas Šventojo Sosto dikasterijos Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos sekretoriumi. Šis hierarchas dalyvavo ir veikiančios generalinės kapitulos dalyvių susitikime su Šventuoju Tėvu, kuris, nors priklauso jėzuitų vienuolijai, tačiau yra pasirinkęs Pranciškaus vardą ir pabrėžia savo artumą mažesniesiems broliams. Pastarojoje generalinėje kapituloje buvo perrinktas generalinis pranciškonų vienuolijos vikaras. Juo vėl tapo argentinietis kunigas (taigi popiežiaus Pranciškaus tėvynainis) Chulijas Sezaras Bunaderis ( Julio Cezar Bunader) OFM, šias pareigas ėjęs nuo 2013 metų liepos. Anksčiau šis 50 metų dvasininkas buvo Argentinos pranciškonų provincijos ministras, sostinės Buenos Airių pranciškonų teologinio instituto rektorius. Autobusais iš Asyžiaus į Romą atvykusius mažesniųjų brolių generalinės kapitulos narius Apaštališkųjų rūmų Klementino salėje priėmęs popiežius Pranciškus išklausė generalinio ministro kun. M. Perio sveikinamuosius žodžius bei pateiktą išsamesnę informaciją apie vykstantį suvažiavimą. Jis pats prašė perduoti sveikinimus visiems mažesniesiems broliams, ypač vyresnio amžiaus, ir ligoniams, kurie, kaip nukryžiuoto Kristaus kančios dalyviai, lieka vienuolijos akiratyje ir globoje. Dvasinio mažumo ir broliškumo bruožai Šventasis Tėvas savo pranešimą vienuoliams sutelkė į generalinėje kapituloje svarstytus esminius pranciškoniškojo tapatumo bruožus dvasinį mažumą ir broliškumą. Pradžioje jis prisiminė, kaip savo ganytojiškos tarnystės tėvynėje Argentinoje metu jis klausė pranciškonų draugų, kaip jie patys patartų jam įvardyti buvimą mažesniuoju. Vieno vienuolio patarimas buvo melsti, kad Dievas tai duotų kiekvieną dieną, o kito pačiam stengtis kasdien tokiu būti. Taigi buvimas dvasinėje mažumoje yra brangi savybė, kurios reikia Viešpaties nuolat prašyti ir asmeniškai dėti pastangas ją išsiugdyti. Be abejo, pirmiausia tai reiškia jaustis mažesniais paties Dievo akivaizdoje ir visiškai pasitikėti Jo begaliniu gailestingumu. Popiežiaus Pranciškaus mokyme dabar ypač iškeliama Dievo gailestingumo perspektyva yra tiesiog nesuvokiama visiems tiems, kurie nepripažįsta savo menkumo, buvimo mažesniaisiais, stokojančiais ir nusidėjusiais prieš Viešpatį. Kuo labiau mes tai suprantame, tuo aiškiau esame įsitikinę savuoju nuodėmingumu, stengiamės būti išgelbėti per gailestingojo Dievo išrišimą taip aiškindamas Šventasis Tėvas nurodė Evangelijos pasakojimus, kai būtent tie asmenys, kurie pirmiausia Jėzui pripažįsta savo dvasinį skurdą, netobulumą, ir menkumą, yra Jo gelbėjami. Ir kitaip būna su tais pasipūtėliais, kurie didžiuojasi savo tariamu didingu teisumu, kurie mano, kad jiems nereikia išganymo ir ne todėl, kad jis nesiūlomas, bet tiesiog jo nepriima. Pritaikydamas savo žinomą pastoracinę išėjimo doktriną, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad mažumo pripažinimas reiškė ir išėjimą iš savęs, iš savo nusistovėjusių (veikimo bei protavimo) schemų, asmeninių nuostatų, iš tradicinių struktūrų, kurios, žinoma, yra taip pat naudingos, kai išmintingai taikomos. Taigi, tas išėjimas nereiškia kažkokias revoliucines permainas ar senosios santvarkos griovimą, o tiesiog proveržį sustabarėjusiuose įpročiuose, atsisakymą entuziazmą bei inovacijas slopinančio saugumo ir baimės, taip liudijant konkretų artumą vargstantiems, stokojantiems, atstumtiesiems, nutolusiems nuo nuoširdaus dalijimosi ir tarnystės. Antrasis pranciškoniškas brolystės bruožas, ryškus Šventojo Tėvo mokyme, yra esminis evangeliniam liudijimui, sielovadiniam veikimui ir turi ir socialinę reikšmę. Popiežius Pranciškus savo kalboje priminė Bažnyčios istorijos pradžią, kai pirmieji krikščionys gyveno tikrai broliškoje bendrystėje, viskuo dalijosi, ką turėjo, ir iškalbingu bei patraukliu būdu rodė pagrindinius savojo tikėjimo vienybės ir artimo meilės ženklus. Anuometiniai žmonės tiesiog negalėjo atsistebėti, matydami Kristaus išpažinėjus tokius vieningus tarpusavio meilėje, pasirengusius atleisti vienas kitam, solidarius teisingume, mielaširdingume ir abipusėje paramoje, besidalijančius džiaugsmais, kentėjimais ir gyvenimiškais patyrimais, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog ir pranciškonų vienuoliška šeima yra pašaukta konkrečiu būdu išreikšti šią brolystę per nuolatinį abipusio pasitikėjimo gaivinimą jų asmeniniuose santykiuose, kad pasaulis matytų ir įtikėtų, jog Kristaus meilė užgydo žaizdas ir atsilygina. Išeinančios kongregacijos uždaviniai Taigi, visi broliai pranciškonai turi stengtis atkurti ir sustiprinti jų, kaip gailestingumo susitaikinimo ir taikos nešėjų, įvaizdį, vaisingai ir patikimai įgyvendindami tos vienuolijos, kaip išeinančios kongregacijos, pašaukimą ir misiją. Nurodydamas, jog tai atitinka jų pradinę charizmą, Popiežius priminė pasakojimą apie pirmuosius pranciškonus. Kai jų buvo paprašyta parodyti savąjį vienuolyną, nuvedė paklausėją ant kalvos, parodė į žemės tolius, kiek akys užmato, ir atsakė: Čia mūsų vienuolynas. Taip ir šiandienos mažiesiems broliams vienuolynas turi būti visas pasaulis, į kurį reikia eiti vadovaujantis Kristaus meilės paskata bei įkūrėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio patarimu bei paraginimu, kad jie nesusirietų, vengtų karštų ginčų, nesmerktų kitų, kad būtų romūs, taikingi, kuklūs, švelnūs, nuolankūs ir pagarbiai bendraujantys su kiekvienu. Šventasis Tėvas nurodė ir šiuo atžvilgiui labai tinkantį Viešpaties pamokymą pirmiesiems apaštalams, kad visada pirmasis jų linkėjimas būtų: Ramybė šiems namams. Ir visi šie paraginimai bei patarimai išlaikė savąjį aktualumą: jie yra tikra brolystės bei dvasinio mažumo pranašystė mūsų šiandienos pasauliui. Kaip yra svarbu gyventi tokioje krikščioniškoje ir vienuoliškoje būtyje, kurioje nepasiduodama ginčams ir paskaloms, kurioje tobulinamas nuoširdus dialogas su visais romumo, švelnumo ir nuolankumo dvasia ir paprastomis priemonėmis skelbiant taiką, gyvenant blaiviai, pasitenkinant tuo, kas yra siūloma! kalbėjo 78 metų jėzuitas popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad kiekvienoje aplinkoje, o ypač religiniame gyvenime, svarbų poveikį turi ryžtingas įsipareigojimas skaidrumui, etiškam ir solidariam visų gėrybių naudojimui, rodant atitinkamą nuosaikumą. Šventasis Tėvas perspėjo vienuolius, kad jeigu jie bus perdėtai prieraišūs šio pasaulio gėrybėms ir turtams, sudėdami į juos visą savo tariamą saugumą, pats Viešpats pasistengs atplėšti juos nuo šios supasaulėjimo dvasios, kad būtų išsaugotas brangus mažumo ir neturto paveldas, kuriam Jis yra juos pašaukęs per šventojo Pranciškaus pavyzdį ir mokymą. Galima pagalvoti, kad šis popiežiaus perspėjimas mažųjų brolių generalinės kapitulos nariams dėl atsargaus ir atsakingo elgesio su materialiniu turtu iškilo neatsitiktinai, kadangi 2014 metų pabaigoje pranciškonų vienuolija buvo atsidūrusi gana rimtoje ir prieštaringoje situacijoje. Tai patvirtino ir generalinis ministras kun. M. Peris, kuris po atlikto tyrimo gruodžio 17 dieną paskelbtame atvirame laiške provincijoms paprašė jų supratimo ir paramos susidariusių didelių skolų generalinėje kurijoje padengimui. Priimti Šventosios Dvasios vadovavimą Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad iš pagrindinių pranciškonų vienuolijos sąskaitų buvo dingusios gal net dešimtys milijonų dolerių, kurie galėjo būti investuoti abejotinam verslui į kažkokias ofšorines kompanijas. Buvo teigiama, kad teisėsaugininkai buvo areštavę pranciškonų bankines sąskaitas Šveicarijoje, kadangi jų lėšomis galėjo būti piktnaudžiaujama ir įvairiose nelegaliose operacijose. Stengiantis išsiaiškinti šią organizuotą nusikalstamumą primenančią finansinę veiklą, į kurią būtų įsivėlę ne tik vienuoliai, bet ir pašaliniai asmenys, generalinė kurija neatidėliotinai pati pasamdė teisininkus ir kreipėsi į atitinkamas civilines institucijas. Kun. M. Peris savo kreipimesi patvirtino, kad rugsėjį pradėtas tyrimas iš tikrųjų atskleidė finansinį aplaidumą, kontrolės stoką, silpną paveldo priežiūrą, nebuvimą tų savybių, kurios efektyviai garantuotų atsakingą ir skaidrų turto valdymą. Generalinis ministras pranešė, kad daug ginčytinų finansinių operacijų, atliktų tų brolių, kuriems buvo patikėta ordino paveldo priežiūra, įvyko nežinant buvusiems ar dabartiniams vienuolijos vadovams ir negavus jų sutikimo. Dėl to buvo priverstas atsistatydinti ordino iždininkas italas kun. Džankarlas Latis (Giancarlo Lati) ir apie susidariusią padėtį informuotas Vatikanas. Ypač atkreiptas dėmesys, kad šioje neleistinoje veikloje, sukėlusioje didžiulį pavojų vienai pagrindinių Katalikų Bažnyčios vyrų vienuolijų, galėjo dalyvauti visiškai ne pranciškonai, o pašaliniai asmenys. Pripažinęs, kad susidariusi situacija sukėlė nemažą konfliktą ir kad sudaryta komisija tęsia tyrimą, pranciškonų generalinis ministras gruodį rašytame laiške patvirtino, kad reikalų ištaisymui mes esame drąsinami popiežiaus Pranciškaus pavyzdžio jo kvietime tiesai ir skaidrumui finansinėje veikloje tiek Bažnyčioje, tiek ir visoje žmonių visuomenėje. Kun. M. Peris pabrėžė, kad reikia turėti pasitikėjimą, kad žengiant šiuo tiesos keliu su Dievo pagalba ir vadovavimu vyks tikras atsivertimo, apsivalymo procesas. Popiežius Pranciškus kalbėdamas Generalinės kapitulos nariams priminė, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinė vienuolinio gyvenimo skatintoja, ir kuo daugiau paliekama erdvės Jos veikimui, tuo labiau Ji padeda Bažnyčios misijai pasaulyje. Pašvęstieji asmenys, leisdami savo gyvenime vadovauti Šventajai Dvasiai, geba dar labiau atskleisti savosios brolybės slėpinį visoje antgamtinėje jo vizijoje ir randa įkvėpimą savo pranciškoniškai egzistencijai Bažnyčioje ir pasaulyje per tarnystę kitiems, ypač vargstantiems broliams ir seserims. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Šventosios Dvasios teikiamos stiprybės ir šviesos dovanos padeda tinkamai atsiliepti į dar vieną sudėtingą šiandienos vienuolinio gyvenimo iššūkį: skaitlingumo mažėjimą, narių senėjimą, naujų pašaukimų stoką. Tai dabar junta ir mažesniųjų brolių bendruomenė, kuri XX amžiuje, ypač pirmoje jo pusėje, turėjo keleriopai daugiau narių, pirmiausia Europoje. Šiuo metu didesnis pranciškonų ir kitų vienuolijų papildymas vyksta dvasinių pašaukimų pietinio pusrutulio regionuose dėka. Pripažinęs šio iššūkio rimtumą, popiežius Pranciškus baigdamas kalbą ypač linkėjo mažiesiems broliams rūpestingai saugoti ir savuoju liudijimu patvirtinti sukauptą Dievo žmonių meilę. Jis prisiminė savo pirmtako Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupo tarnystėje kardinolo Antonijaus Kvarasino (Antonio Quarracino) pastebėjimą, kad dabar sekuliarizuotose mūsų miestų gatvėse yra žmonių, kurie šaiposi iš praeinančių kunigų, skaudina juos nemaloniais epitetais, tačiau niekada taip nekalba, kai prieina vienuolis su pranciškonišku abitu. Taip yra todėl, kad pranciškonai paveldėjo Dievo tautoje ypatingą autoritetą savuoju mažumo, broliškumo, romumo, nuolankumo, neturto liudijimu. Prašau, saugokite tai! Neleiskite, kad tai būtų prarasta! Žmonės jus myli, jie myli jus, kalbėjo Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog toks gerų žmonių vertinimas ir ganytojų palankumas yra reikšmingas padrąsinimas tarnystės kelyje. Suteikdamas apaštalinį palaiminimą pranciškonams, Šventasis Tėvas šią vienuoliją pavedė jų ypač garbinamos Švč. Mergelės Marijos. Nekaltai pradėtosios, motiniškai globai..
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |