|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tėvo diena ir Devintinės Kun. Vytenis Vaškelis
Kai Dievo įsteigtą šeimos instituciją sekuliarus pasaulis vis labiau ignoruoja ir net atmeta (antai Airijoje neseniai vykę visuotiniai rinkimai atskleidė visišką piliečių širdžių bei minčių sumaištį, nes didelė gyventojų dalis, veikiama keistų motyvų, siekia savo šalyje įtvirtinti gėjų santuokas), krikščionys laikosi egzistenciškai svarbaus ir nekvestionuojamo tiesos principo: Dievo bei Bažnyčios palaiminta vyro ir moters santuoka yra svarbiausia bei vienintelė visuomenės išlikimo garantija ir niekuo kitu nepakeičiama amžinąją gyvybę nepakartojamą naujagimio džiaugsmingą krykštavimą, skirtą žemei bei dangui, teikianti ląstelė. O pritarimas gėjų santuokoms bei laipsniškas jų plitimas liudija, kad įsivyraujančios hedonistinės ir perdėm liberalios žmonių nuostatos taip supainioja daugelio individų mąstymą, kad paprasčiausiai jie nebepajėgia atskirti blogio nuo gėrio. Tai kelias, artinantis mūsų visuomenės civilizacijos žlugimą... Pagal Dievo kūrybos planą tėvas ir motina vaikų ugdyme užima tokią svarbią vietą, kad niekas ir niekada negali pakeisti jų išmintingos meilės vaikams, nes jos kamienu iš Šventojo Rašto šaknų sruvena visapusiško gyvenimo syvai. Jei kuris iš sutuoktinių stokoja artimesnio santykio su Dievu arba jo išvis neturi, tada jo tapatybė sužeista puikybės, trukdančios savo tikrąjį aš vertinti malonės požiūriu, o žmogaus savanaudiškumas sako: Tu, šeimos tėve, ir šiaip daug dirbai firmoje, todėl grįžęs namo, krisk į konformizmo guolį, gyvenk vien dėl savęs... Savajai žmonai patikėk visas savo vaikų auklėjimo pareigas ir kitus reikalus. Toks tėvo (rečiau motinos) egoizmas veda į šeimos subyrėjimą. Švęsdami Tėvo dieną ir sveikindami šeimų galvas (1 Kor 11, 3), suprantame, kad daugelio vyrų ir tėvų netikėjimo nuodėmėmis sužeistą savimonę gali išgydyti tik Kristus, kuris kviečia vyrus, žmonas ir vaikus ateiti pas Jį (Mt 11, 28). Kai šis kvietimas vykdomas, sutuoktiniai, būdami Jo artumoje, pirmiausia negali neatgailauti dėl padarytų klaidų. Jie vienas kito atsiprašo ir atleidžia nuoskaudas. Jie skuba prie Dievo gailestingumo šaltinio, kuris yra Susitaikymo sakramentas. Jie sekmadieniais (be svarbios priežasties) nebepraleidžia šv. Mišių šventimo, nes junta savyje augantį poreikį paklusti gyvajam Dievui. Tėvai pasikviečia savo sūnų bei dukrą ir drauge taria Tėve, mūsų maldos žodžius... Vaikai neakli. Jie mato tikras permainas, vykstančias jų namuose, ir jiems tai geriausia pamoka. Dievas Tėvas nėra bejausmis. Ir Jis gali teisėtai supykti ant valingai nusidedančiųjų... Bet Jis nepalyginamai labiau džiaugiasi tais vyrais, kurie nepaisant nuopuolių, pripažįsta savąsias klaidas artimųjų akyse, mokosi prisiimti atsakomybę už pareigų atlikimą šeimoje, savo žmonas priima kaip lygiaverčius asmenis ir stengiasi joms liudyti nesavanaudišką paslaugumą, kaip tai darė pats Kristus iš meilės guldydamas galvą už Bažnyčią (Ef 5, 25). Kai pasaulio kunigaikštis vilios vyrą nepaisyti budraus sąžinės balso ir sakys: Truputį atsipalaiduok, žmogau, štai yra proga neištikimybei, pasinaudok ja..., tuomet vyras primins, kad turi puikią žmoną bei vaikus, kad juos sieja ypatingos bičiulystės saitai. Jis Jėzaus vardu nuvys gundytoją šalin ir jo širdies ramybė nematys vakaro šešėlių. Devintinės devintos savaitės po Velykų ketvirtadienis. Tądien anksčiau būdavo švenčiama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Dabar ji keliama (tikinčiųjų patogumo dėlei taip daroma ir kituose kraštuose) į sekmadienį. Devintinės proga tikintiesiems dalyvauti procesijoje, kurioje išreikšime savo pasiryžimą drauge su eucharistiniu Kristumi eiti per visą šį laikinąjį gyvenimą, kol nukeliausime į Dievo Tėvo namus. Devintinių procesija tikinčiųjų vienybės pajauta, kad, nepaisant tam tikrų mūsų pomėgių, požiūrių ir kitokių skirtumų, mus vienija dieviškoji Duona Kristus. Kaip Jis ant kryžiaus buvo perlaužtas, bet nepalūžo, taip ir mes, kai kartais būsime laužomi kaip duona, tai yra (nepaisydami patiriamo nuovargio bei kitų sunkumų, susijusių su apaštalavimu) vis tiek aplinkiniams dalinsime Jo gerumo duonos riekes, tada nejučiomis tapsime Jo gyvybės šviesą spinduliuojančiomis monstrancijomis, kurios negali neapšviesti tų mūsų brolių ir seserų, kurie yra šalia mūsų. Eina Tas, kuris mus gina ir ramybę mums dalina. Eina mūs viltis tikroji ir gyvybė amžinoji. Tad, Jėzau, eisime drauge visur su Tavimi, nes, pasak popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, Tu, būdamas duonos paplotėlyje, esi realesnis už visatą, Tavyje labiau buvimo pilna, Tavyje kur kas daugiau Žodžio tai giesmė, užtvindanti jūras, (...) tai Dievas tremtyje.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |