Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šventojoje Žemėje galime skaityti Šventąjį Raštą

Bronius VERTELKA

Vyskupo Liongino Virbalo SJ parašas jo knygoje „Šventoji Žemė“ skirtas vienuolei kotrynietei s. Julitai Autoriaus nuotrauka

PANEVĖŽYS. Gegužės 27-ąją į Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Šventoji Žemė“ pristatymą G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje susirinko tiek žmonių, kad nemažai jų turėjo stovėti pasieniais, o jaunimas įsitaisė jos priekyje ant grindų. Renginio vedėja Albina Saladūnaitė pastebėjo, kad panašiai buvo ir 1926 m. gruodžio 20 d., kai į Aukštaitijos sostinę atvažiavo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tuo metu Juozas Tumas-Vaižgantas rašė, jog minios plūdo ir per žmones nebuvo kur kojos padėti. Bibliotekininkė priminė, kad prieš 431 metus išleista Radvilos Mykolo Kristupo Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“, o 1940 metais nekantriai Lietuvoje laukta Antano Poškos knygos „Judėjų slėniais ir aukštumomis“ pasirodymo (žymus keliautojas ten lankėsi 1939 metais). Tačiau kaip maras užplūdusi sovietinė okupacija knygos rankraščius kažkur pradangino, tik Dievo Apvaizdos dėka jie buvo vėliau atrasti. Apie stebuklingąjį kraštą – Šventąją Žemę – yra nemažai  prirašyta, o šviežiausia dovana skaitytojams – šiemet „Aidų“ leidyklos išleista Panevėžio vyskupo L. Virbalo SJ knyga „Šventoji Žemė“.

Panevėžio vyskupas L. Virbalas SJ prisipažino, kad be kunigo Paolo Molinari (1924–2014) rūpestingumo, jo asmeninės įtakos kažin ar būtų pasirodžiusi ši knyga. Tai, ką šiandien turime, – neabejotinas ir šio italo dvasininko nuopelnas. Maždaug prieš 20 metų su studentų būreliu iš Romos lietuvis pabuvojo Šventojoje Žemėje (ten sutiko su kun. P. Molinari). Po to buvo dar ne viena piligriminė kelionė į tuos kraštus. Iš ten parsivežtų įspūdžių 2000-aisiais išleista knygelė, po 15 metų pasirodė jau gerokai storesnė. Knyga „Šventoji Žemė“ yra kaip kelionių po tuos kraštus vadovas. Joje nemažai vietos skirta istorijai, netrūksta ir pasakojimų, įdėta daug Šventojo Rašto tekstų.

Kalbėdamas apie piligrimystę, remdamasis Abraomo, Mozės, pirmųjų krikščionių ir vėlesnių laikų piligrimų kelionėmis, vyskupas atveda į Šventąją Žemę – žemiškąją Jėzaus tėvynę, Naujojo Testamento atsiradimo, Dievo prisilietimo ir įsikūnijimo žemę. Pasak knygos autoriaus, ta žemė, kur kalnai, karštis, akmenys, dykumos, ten ir žmonės su savo dainomis, savo gyvenimu yra kitokie.

Vyskupas sakė, kad knygą apie brolius krikščionis reikia skaityti. Bet tai abstraktu. Vyskupo nuomone, kiekvienas, aplankęs Šventąją Žemę, patiria panašius įspūdžius. Kai skaitai Šventąjį Raštą, randi vietovių, į kurias keliavo Jėzus, pavadinimus – Kafarnaumą, Nazaretą, Jeruzalę. Tačiau ką skaitai Šventajame Rašte, ten nuvykus ir pabuvus tampa aišku, kad ne veltui Šventoji Žemė yra vadinama penktąja Evangelija. Keturias jų yra užrašę evangelistai, o penktąją gali skaityti pats ten nuvykęs. Kiekvienam žmogui apsilankymas vietovėse, kuriose vyko Šventajame Rašte minimi įvykiai, gali daug ką atskleisti.

Piligriminė kelionė – atitrūkimas nuo kasdienybės ir naujų draugų, gero, besiformuojančio bendruomeniškumo atradimas, kai smagu vienam su kitu dalintis patirtimi, išgyvenimais, įspūdžiais, o prakalbinti gali daug kas: regimi vaizdai, aplinka, Žemė, tai, ką pamatai eidamas, važiuodamas, dairydamasis. Su tokia knyga gali keliauti vienas, keliese ar su grupe. Joje – ir archeologiniai duomenys, schemos, nuorodos. Daug fotografijų, tarp kurių yra ir vysk. L. Virbalo SJ nuotraukų. Svarbiausia – matyti žmones. Be jų nebūtų buvę ir tų vietų, išsaugotų tradicijų bei teritorijų. Nors skirtingai meldžiasi, kitaip rengiasi, bet jie yra ta tikra, gyvoji Žemė. Susirinkusieji išklausė vyskupo pasakojimą apie rytų krikščionis. Tai – tie patys mūsų broliai, nors jų kitoks mąstymas, gyvenimo būdas, kitos religinės apeigos. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog tarp tikinčiųjų ne sienas, bet tiltus reikia statyti. Popiežius Pranciškus pripažino Palestiną kaip valstybę.

Apie piligrimines keliones pasakojo jas organizuojančios firmos „Quo vadis.lt“ atstovės Reda ir Regina. Jos sakė, kad pabuvojus Šventojoje Žemėje tarsi skaitai Šventąjį Raštą, ten suburia į bendruomenę įvairių tikėjimų žmones.

Miesto vicemeras Petras Luomanas pasakojo apie prieštaras ir tiesos paieškas Palestinoje ir sakė, jog svarbu daryti tai, kad tarp tautų vyrautų taika ir ramybė. Visų krikščionių Dievas yra vienas, tik skirtingi jo garbinimo būdai.

Šventišką renginio nuotaiką palaikė trimitininkas Dovydas Vyšniauskas. Jaunojo atlikėjo pasirodymą ne kartą palydėjo plojimai.

Renginio vedėja prašė nepervarginti vyskupo, tačiau bemat išsirikiavo eilutė, tikėdamasi jo autografo. Beje, ši vyskupo knyga jau buvo pristatyta ir kituose miestuose.

Panevėžys

© 2015 „XXI amžius“