Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šventojoje Žemėje galime skaityti Šventąjį Raštą

Bronius VERTELKA

Vyskupo Liongino Virbalo SJ parašas jo knygoje „Šventoji Žemė“ skirtas vienuolei kotrynietei s. Julitai Autoriaus nuotrauka

PANEVĖŽYS. Gegužės 27-ąją į Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Šventoji Žemė“ pristatymą G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje susirinko tiek žmonių, kad nemažai jų turėjo stovėti pasieniais, o jaunimas įsitaisė jos priekyje ant grindų. Renginio vedėja Albina Saladūnaitė pastebėjo, kad panašiai buvo ir 1926 m. gruodžio 20 d., kai į Aukštaitijos sostinę atvažiavo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tuo metu Juozas Tumas-Vaižgantas rašė, jog minios plūdo ir per žmones nebuvo kur kojos padėti. Bibliotekininkė priminė, kad prieš 431 metus išleista Radvilos Mykolo Kristupo Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“, o 1940 metais nekantriai Lietuvoje laukta Antano Poškos knygos „Judėjų slėniais ir aukštumomis“ pasirodymo (žymus keliautojas ten lankėsi 1939 metais). Tačiau kaip maras užplūdusi sovietinė okupacija knygos rankraščius kažkur pradangino, tik Dievo Apvaizdos dėka jie buvo vėliau atrasti. Apie stebuklingąjį kraštą – Šventąją Žemę – yra nemažai  prirašyta, o šviežiausia dovana skaitytojams – šiemet „Aidų“ leidyklos išleista Panevėžio vyskupo L. Virbalo SJ knyga „Šventoji Žemė“.

Malda už Kauno arkivyskupijos ganytojus

Gegužės 27-osios vakaro šv. Mišiose Kauno Arkikatedroje Bazilikoje mirties metinių proga melstasi už kardinolą Vincentą Sladkevičių MIC ir vysk. Juozapą Matulaitį-Labuką. Šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo prel. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kun. Robertas Grigas ir kun. dr. Romualdas Dulskis. Kauno arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog būtent tą pačią dieną, gegužės 28-ąją, pas Viešpatį prieš 15 metų, 2000-aisiais, iškeliavo kardinolas Vincentas Sladkevičius, o 1979 metais – vysk. Juozapas Matulaitis-Labukas, buvęs Kauno arkivyskupijos apaštališkasis administratorius, ir pakvietė gausius vakaro Mišių dalyvius melstis už šiuos ganytojus, vadovavusius Bažnyčiai sunkiais laikais.

„Abu ganytojai buvo paženklinti kančios ženklu“, – homilijoje sakė arkivyskupas, primindamas, kokie sovietmečio persekiojimai buvo tekę šių ganytojų daliai. Sovietinė valdžia neleido 1957 metais įšventintam vyskupu V. Sladkevičiui eiti pareigų ir buvo ištrėmusi į Nemunėlio Radviliškį (vėliau – į Pabiržę), o į vyskupo sostą Kaišiadorių Katedroje įžengė tik 1982 metais. Vysk. J. Matulaitis-Labukas perėmė vadovavimą arkivyskupijai nušalinus kan. Juozapą Stankevičių pačiu giliausiu sovietmečiu ir Bažnyčios persekiojimo metu. Abu ganytojai gyveno viena mintimi – rūpesčiu, kad Bažnyčiai būtų geriau. Abu savo kryžius, sekdami Kristumi, nešė garbingai, iki mirties. Arkivyskupas kvietė dėkoti Dievui už šių ganytojų pavyzdį, prašyti Viešpatį duoti drąsos ir jėgų, kad Jis leistų nešti savo gyvenimo kryžius tiek, kiek bus reikalinga pagal Jo valią.

Maldos pusryčiai

Gegužės 25 dieną Panevėžio miesto mero Ryčio Račkausko iniciatyva kavinėje „Kafenhauz“ vyko Maldos pusryčiai, kuriuose kalbėta apie pasišventimą ir tarnystę, kuri buvo pasirinkta atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Pašvęstojo gyvenimo metus. Renginyje dalyvavo dvasininkai ir religinių bendruomenių atstovai, politikai, kariškiai, specialiųjų tarnybų, teismų, bendruomenių atstovai.

Meras R. Račkauskas pakvietė pasidalinti savo mintimis apie tarnystę.

Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ sakė: „Maldos pusryčiai – laikas, kai mes, turintys skirtingas tarnystes, susirenkame kartu ne tiek svarstyti kažkokius darbo reikalus, bet tiesiog pabūti drauge ir pasidalinti mintimis kaip tie, kurie pripažįsta, kad Dievas veikia kiekviename žmoguje. Kai pastebi, kad ir kitame žmoguje Jis yra prabilęs, tas žmogus tampa artimesnis, suprantamesnis. Toks jautrumas, tiesos siekimas sujungia, ir galime būti, dirbti kartu, nepaisant mūsų bažnytinių, politinių, visuomeninių ar bet kokių kitokių skirtumų. Kartu būdami nesiekiame nei kažką įrodyti, nei kažką įtikinti, nei pakeisti, bet tiesiog dalintis tuo, kas yra brangu“. Tarnystei apibūdinti, pailiustruoti ganytojas pateikė keletą konkrečių paprastų tarnavimo pavyzdžių. Štai vienas iš jų. Viena močiutė, pensininkė, gyvena viena, lanko ligonius. Kartą susilaužė ranką, nekreipia dėmesio, vis tiek eina pas juos. Kartą pavalgydino nepažįstamą žmogų, išleido, paskui sako: „Kai išėjo, taip gailėjausi, juk galėjau dar ką nors įdėti jam kelionei“. Panevėžyje gyvena pora daugiavaikių šeimų iš Ispanijos. Mama visuomet eina pirkti į tą pačią parduotuvę, o kasininkė kartą jos klausia, kiek ji vaikų turi. Kiekvieną kartą ateina vis su kitu. Sako: „Dešimt“. „Dešimt? Tai kaip jūs išgyvenate?“ Sako: „Man Dievas juos davė, Dievas ir padeda. Pati sunkiai galėčiau“. Vienoje bažnytinėje įstaigoje labai seniai pažinojau vieną sekretorę. Kiek kartų buvau ten nuėjęs, susidaro toks įspūdis, kad žmogus tik ir laukia tavęs. Jai didžiausias džiaugsmas tave pasitikti, tau padėti išspręsti klausimą. Iš tokio susitikimo išeini ne kaip iš tarnybinio susitikimo, bet veikiau – susitikęs žmogų. „Manau, kad krikščioniškas tarnavimas yra tikras kaip duona, kaip vaiko žvilgsnis, kaip Dievo Žodis“, – sakė vysk. L. Virbalas SJ.

Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Juozas Dringelis

Birželio 4 dieną po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI (1992–1996) ir VII (1996–2000) Seimų narys, žurnalistas Juozas Dringelis.

Jis gimė 1935 m. birželio 25 d. Varėnos rajone, Pabaronės kaime. 1965 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, žurnalistas. 1957–1969 metais dirbo Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščių redakcijose žurnalistu; 1969–1990 metais – Varėnos rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi. Nuo 1963 iki 1990 metų buvo SSKP (LKP) narys. 1988 metais aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Buvo Varėnos rajono Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos narys, jos Kultūros komisijos pirmininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Varėnos seimelio narys. 1990 m. vasario 24 dieną išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Varėnos rinkimų apygardoje Nr. 140, buvo Savivaldybių komisijos narys, Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojas, Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti narys, Valstybinės regioninių problemų komisijos narys, Komisijos Šalčininkų rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus (dabar Visaginas) gyvenvietės, kai kurių kitų savivaldybių tarybų, jų organų ir pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti narys. „Nepriklausomybės Atkūrimo Akto tekstas man, kaip ir daugumai deputatų sąjūdininkų, buvo žinomas iš anksto, tačiau jo klausydamasis tą kovo 11-osios vakarą ir matydamas salės priekyje vietoje sovietinių simbolių kylančią mūsų trispalvę, negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Regis, džiūgavome visi, tartum viena tautos valią pareiškusi šeima“, – apie Kovo 11-ąją rašė signataras J. Dringelis.