Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Corpus Domini šventimas

Eucharistija yra mums dovanojama Gyvybės duona

Mindaugas Buika

Popiežiaus Pranciškaus iškilmingas palaiminimas su Švč. Sakramentu

Devintinių istorija ir prasmingumas

Pasaulio katalikiškose šalyse (ir ne tik) vėl su būdingu pamaldumu buvo švenčiamos Devintinės, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, žinoma lotynišku Corpus Domini vardu, kartu organizuojant tarp tikinčiųjų populiarią su vietinėmis tautinėmis tradicijomis persipynusią procesiją, nešant į monstranciją įkeltą Švč. Sakramentą miestų ir miestelių gatvėmis. Liturgiškai ji švenčiama ketvirtadienį po Švenčiausios Trejybės sekmadienio (šiemet birželio 4 dieną), arba praėjus devynioms savaitėms po Didžiojo ketvirtadienio, taip prisimenant ir apmąstant Eucharistijos įsteigimą per Paskutinę vakarienę, giliai tikint realiu Kristaus buvimu Švč. Sakramente. Devintinių iškilmės šventimą Katalikų Bažnyčioje XIII amžiuje įvedė popiežius Urbonas IV, kilęs iš Belgijos, šalies, kurioje pirmiausia ir susiformavo Corpus Christi kultas, atsiliepiant į vietinei vienuolei Julianai iš Lježo miesto apsireiškusio Kristaus išsakytą pageidavimą dėl atskiros Jo Kūno pagarbinimo šventės steigimo. Tokio bažnytinio kalendoriaus papildymo proga popiežius Urbonas IV 1264 metais paskelbtoje bulėje „Transitusus de hor mundo“ pastebi, kad Didįjį ketvirtadienį, kuriame buvo įsteigta Eucharistija, buvo ir daugiau svarbių įvykių, kurie prisimenami liturginėse apeigose: Kristaus atliktas kojų plovimas savo mokiniams, sakramentinės kunigystės įsteigimas, pagaliau dramatiški įvykiai Getsemanėje. Todėl Eucharistijos įsteigimas Didžiosios savaitės šventime tarsi nueina į antrą planą ir iškilo poreikis atskiros kalendorinės iškilmės, kurioje būtų susitelkta būtent tik į Švč. Sakramento pagarbinimą. Yra žinomas istorinis pasakojimas, kad tuometinį Šventąjį Tėvą šiam žingsniui paskatino 1263 metais Bolsenos miestelyje įvykęs stebuklas, kai vienas čekų kunigas piligriminėje kelionėje iš Prahos į Romą, aukodamas šv. Mišias tos vietovės bažnyčioje kartu su pamaldų dalyviais patyrė, kaip iš konsekruojamos Ostijos prasiveržė kraujas. Dėl to vietinė bendruomenė ir pradėjo procesijas su Švenčiausiuoju į Orvieto miestą. Tai įgijo vis didesnį populiarumą ir bažnytinės vadovybės palaikymą.

Popiežius lankėsi Sarajeve

Birželio 6 dieną, šeštadienį, popiežius Pranciškus lankėsi Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve. Savo trumpą kelionę į šią šalį popiežius Šventasis Tėvas paminėjo sekmadienio vidudienio maldos proga sakytoje kalboje. Kartu su Šv. Petro aikštėje buvusiais tūkstančiais maldininkų sukalbėjęs Viešpaties Angelo maldą, popiežius Pranciškus sakė, kad į Bosniją ir Hercegoviną jis buvo nuvykęs kaip taikos ir vilties piligrimas. „Sarajevas yra miestas-simbolis, – sakė Pranciškus. – Daug amžių jis buvo tautų ir religijų santarvės vieta, kad netgi vadintas „Vakarų Jeruzale“. Netolimoje praeityje jis buvo tapęs griovimų ir karo simboliu. Šiuo metu vyksta susitaikinimo procesas. Dėl to aš ten ir nuvykau drąsinti skirtingų tautybių žmonės eiti santarvės keliu. Šiuo keliu eiti sunku, bet įmanoma!“ Kalbėdamas sekmadienio vidudienį, Popiežius dar kartą padėkojo šalies vadovams ir miesto gyventojams už nuoširdų priėmimą. Ypatingą padėką popiežius Pranciškus skyrė vietinei Katalikų Bažnyčiai, kuriai jis paliudijo visos Bažnyčios meilę. Popiežius džiaugėsi matydamas, kaip skirtingas tikybas išpažįstantys žmonės solidariai bendradarbiauja, visus ragindami drauge darbuotis siekiant visuomenės dvasios ir moralės atkūrimo. Išsamiau apie Šventojo Tėvo kelionę šioje šalyje rašysime kitame numeryje.

Vėl apie karalystę...

Kun. Nerijus PIPIRAS

Dangaus Karalystė tarpsta tarp žmonių. Kažkada šis pasakymas man skambėjo banaliai, o gal tiesiog nuskęsdavo daugybės teorijų ir pasakymų vandenynuose.

Tačiau šiandien drįstu būti dalies pamaldžių skaitytojų tiesiog nesuprastas, pripažinęs, jog grįžti prie šio kažkada kažkieno ištarto ir daugybę kartų jau perfrazuoto sakinio paskatino XXI amžius, kurį jau darosi įprasta vadinti sekuliarizacijos amžiumi. Šiandien man jis kažkodėl asocijuojasi su Karalystės sėjos laikotarpiu.

Tikrai nepasiduodu pavasarinio medžių žydėjimo nostalgijai. Man visa tai kvepia daugiau gyvenamąja tikrove. Štai aplankai vieną ar kitą naujienų svetainę, gatvėje netyčia nugirsti kokį pokalbį, pamatai per televizijos laidas kokią žinutę iš policijos suvestinių ar kažką pikantiško nejučiom nugirsti iš vadinamosios karamelinės žiniasklaidos. Visa tai skatina tiesiog klausti: kur ta Karalystė, kaip ji atrodo, kokios jos ribos, simboliai. Tuomet lyg iš naujo išgirsti jau ne kartą Naujajame Testamente skaitytus žodžius: „Dangaus Karalystė auga nepastebimai. Ji – mažytė, kaip garstyčios sėklelė, tačiau nuo nieko nepriklausoma“.

Ypatingas Dievo ir žmonių tarnas

Kun. Vytenis Vaškelis

Vienintelis Dievas yra tobulai šventas, ir nėra kito tokio kaip Jis. „Su kuo palyginsite mane? Su kuo aš jums lygus?“ – sako Šventasis“(Iz 40, 25). Nors niekada nebūsime tokie kaip Dievas, bet numoti ranka į Jo paliepimą, siekti asmeninio tobulėjimo aukštumų Viešpatyje (plg. Mt 5, 48) būtų didžiausias nesusipratimas žmogaus gyvenime. Priimti šventėjimo iššūkį – žvelgti į Bažnyčios kanonizuotus asmenis, kurie yra tikrieji šventieji – evangelizatoriai, „neįtelpantys“ į spalvingus vitražus, nes patys yra kaip gražiausi vitražai. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia visus aplinkinius...

Yra Dievo žmogus danguje ir tikinčiųjų širdyse, kuris nuo ankstyvos jaunystės veržėsi į nežemiškas aukštybes. Jo vardas – šv. Antanas Paduvietis. Jis 1195 metais gimė Lisabonoje, kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. Kai 1210 metais jis paliko jaukų savo šeimos židinį ir įstojo į Lisabonos (savo gimtojo miesto) šv. Augustino vienuolių kongregaciją, po dešimties metų teologinių studijų bei maldos gyvenimo puoselėjimo jį pasiekė žinia, jog 1220 metais Maroke buvo nukankinti penki pranciškonai misionieriai. Prašant karalienei Urrakai, Maroko sultonas sutiko jai atiduoti misionierių kūnus. Jie buvo pervežti į Portugaliją ir, dalyvaujant tūkstantinėms minioms, iškilmingai palaidoti. Tas įvykis Ferdinandui – būsimajam šv. Antanui – padarė neišdildomą įspūdį. To laiko istoriniuose metraščiuose yra užrašyti tokie jo žodžiai: „O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!..“