|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Corpus Domini šventimas Eucharistija yra mums dovanojama Gyvybės duona Mindaugas Buika
Devintinių istorija ir prasmingumas Pasaulio katalikiškose šalyse (ir ne tik) vėl su būdingu pamaldumu buvo švenčiamos Devintinės, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, žinoma lotynišku Corpus Domini vardu, kartu organizuojant tarp tikinčiųjų populiarią su vietinėmis tautinėmis tradicijomis persipynusią procesiją, nešant į monstranciją įkeltą Švč. Sakramentą miestų ir miestelių gatvėmis. Liturgiškai ji švenčiama ketvirtadienį po Švenčiausios Trejybės sekmadienio (šiemet birželio 4 dieną), arba praėjus devynioms savaitėms po Didžiojo ketvirtadienio, taip prisimenant ir apmąstant Eucharistijos įsteigimą per Paskutinę vakarienę, giliai tikint realiu Kristaus buvimu Švč. Sakramente. Devintinių iškilmės šventimą Katalikų Bažnyčioje XIII amžiuje įvedė popiežius Urbonas IV, kilęs iš Belgijos, šalies, kurioje pirmiausia ir susiformavo Corpus Christi kultas, atsiliepiant į vietinei vienuolei Julianai iš Lježo miesto apsireiškusio Kristaus išsakytą pageidavimą dėl atskiros Jo Kūno pagarbinimo šventės steigimo. Tokio bažnytinio kalendoriaus papildymo proga popiežius Urbonas IV 1264 metais paskelbtoje bulėje Transitusus de hor mundo pastebi, kad Didįjį ketvirtadienį, kuriame buvo įsteigta Eucharistija, buvo ir daugiau svarbių įvykių, kurie prisimenami liturginėse apeigose: Kristaus atliktas kojų plovimas savo mokiniams, sakramentinės kunigystės įsteigimas, pagaliau dramatiški įvykiai Getsemanėje. Todėl Eucharistijos įsteigimas Didžiosios savaitės šventime tarsi nueina į antrą planą ir iškilo poreikis atskiros kalendorinės iškilmės, kurioje būtų susitelkta būtent tik į Švč. Sakramento pagarbinimą. Yra žinomas istorinis pasakojimas, kad tuometinį Šventąjį Tėvą šiam žingsniui paskatino 1263 metais Bolsenos miestelyje įvykęs stebuklas, kai vienas čekų kunigas piligriminėje kelionėje iš Prahos į Romą, aukodamas šv. Mišias tos vietovės bažnyčioje kartu su pamaldų dalyviais patyrė, kaip iš konsekruojamos Ostijos prasiveržė kraujas. Dėl to vietinė bendruomenė ir pradėjo procesijas su Švenčiausiuoju į Orvieto miestą. Tai įgijo vis didesnį populiarumą ir bažnytinės vadovybės palaikymą. Iki šiol daugelyje krikščioniškų Vakarų šalių, ypač Europoje pabrėžiamas išskirtinis Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės prasmingumas, Devintinės yra valstybinė šventė, nedarbo diena. Taip, pavyzdžiui, yra Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Kroatijoje ir kitur. Netgi Bosnijoje, kurios sostinę Sarajevą popiežius Pranciškus aplankė birželio 6 dieną (apie tai plačiau bus rašoma kitame XXI amžiaus numeryje), katalikiška Corpus Domini šventė yra valstybinė nedarbo diena, nors katalikai ten sudaro tik 15 proc. gyventojų (pusė yra musulmonai ir trečdalis stačiatikiai). Kitose šalyse, kur Devintinės nėra valstybinė šventė, jos liturginis šventimas tikinčiųjų patogumui nukeliamas į sekmadienį, nors tuomet irgi vyksta įspūdingos Eucharistijos procesijos, tačiau pati Didžiojo ketvirtadienio prisiminimo atmosfera yra prarandama, prilyginant ją dar vienam sekmadieniui. Todėl galima pritarti nuomonei, kad Lietuvoje užuot šventus kai kurias posovietines valstybines šventes (turima galvoje pavyzdžiui Joninės, tapusios unikalia girtuoklystės iškilme, paįvairinamos pagoniškomis apeigomis, ir tai visiškai prieštarauja šv. Jono Krikštytojo dvasiniam paveldui), nedarbo diena derėtų paskelbti Devintines, rodant pagarbą Švč. Kristaus Kūnui ir Kraujui, kaip tai buvo visoje krikščioniškoje mūsų tautos istorijoje, nes Katalikų Bažnyčia Švč. Sakramentui skirtame mokyme tiek visuotiniu lygmeniu (prisiminti šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskutiniąją encikliką Ecclesia de Eucharistio), tiek ir nacionalinėje plotmėje paliečia ne tik moralinius, bet ir socialinius klausimus, svarbius tautų ir visuomenių gyvenimui. Galia perkeisti tikinčiųjų širdis Štai Ispanijos vyskupų konferencijos Socialinių reikalų komisija šiemetinių Devintinių šventimui paskelbtame dokumente aptaria popiežiaus Pranciškaus iškeltą kovos su globalizuotu abejingumu svarbą. Skausmingos ir išsiplėtojusios visuomenės nelygybės, skurdo, neteisingumo, smurto ir atstumtųjų vienišumo akivaizdoje (dėl to visame pasaulyje kenčia milijonai žmonių) reikia tikro širdžių atsivertimo, rašo ispanų ganytojai. O tai gali būti pasiekta pirmiausia prasmingai kontempliuojant, aukojant ir adoruojant Eucharistijos sakramente esančio Jėzaus Kristaus auką, kaip veiksmingą priemonę paplitusio abejingumo problemoms įveikti. Tik Eucharistija turi galią perkeisti tikinčiųjų širdis, tai įgalintų perėjimą iš abejingumo globalizacijos į gailestingosios meilės globalizaciją, teigiama minėtame dokumente. Tik bendrystė su Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, mokymo ir jausmų raiška, su Jo kančia, mirtimi ir prisikėlimu patikimai atveria tikinčiųjų širdis ir protus pasaulio materialiniams ir dvasiniams vargams ir įgalina rodyti dosnumą broliams ir seserims, pagelbėti kenčiantiems ir marginalizuotiems. Ispanijos vyskupų dokumente primenami ir popiežiaus Benedikto XVI, kuris buvo paskelbęs Švč. Sakramento adoraciją, žodžiai, kad Eucharistija yra savos rūšies priešnuodis kraštutiniam individualizmui, kuris kaip tik stiprina nuo kitų vargų atsiribojantį savanaudiškumą. Taigi, iš Eucharistijos kyla ir gilioji mūsų tarnystės ir atsakomybės prasmė tiek broliškoje ir viltingoje Bažnyčios sandoroje, tiek ir teisingoje visuomenėje, paženklintoje veikliu solidarumu, aiškina ispanų vyskupai. Ši visuomenė negali būti pastatyta ar primesta iš išorės, nes jos kūrimas prasideda su giliu abipusės atsakomybės suvokimu. Tai gerai patvirtino bandymai primesti teisingiausią santvarką su marksistinio komunizmo ideologija, kuri patyrė visišką nesėkmę ir sukėlė su niekuo nepalyginamas žmonių ir tautų kančias. Krikščionys, suvokdami save kaip mistinio Kristaus kūno narius, gali atskleisti, kad nesavanaudiškas bendravimas ir artimo meilės patirtis yra tinkamiausias būdas įveikti abejingumą bei globalizuoti solidarumą. Vyskupai primena ir popiežiaus Benedikto XVI teiginį, kad solidarumas yra daugiau nei paradiški dosnumo veiksmai. Tai reiškia mąstymą ir veikimą, vadovaujantis bendruomeniškumo samprata, kovojant prieš struktūrines skurdo, nelygybės, nedarbo priežastis, prieš atskyrimą nuo žemės ir namų, prieš socialinį ir darbo teisių paneigimą. Pagarbą Eucharistiniam Jėzui, pasilikusiam duonos ir vyno pavidaluose, skatina pastebėti Corpus Domini vargstančiuose ir kenčiančiuose su atitinkama didesnio solidarumo atsakomybe. Kaip galima likti abejingais, kai smurtinę mirtį patiria tūkstančiai krikščionių įvairiose pasaulio vietose vien dėl ištikimybės savajam tikėjimui? Kaip galima nieko neveikti ir abejingai derėtis dėl priėmimo kvotų, kai tūkstančiai migrantų, atidavusių visą savo turtą prekybininkams žmonėmis, žmonių kontrabandininkams, rizikuodami savo gyvybėmis, stengiasi pasiekti Europos krantus, kad išsigelbėtų iš persekiojimų tėvynėje, konfliktinių situacijų, bado ar smurto mirties, tikėdamiesi čia rasti geresnes gyvenimo sąlygas ir bent minimalią pagarbą savo žmogiškajam orumui? Šiuo atžvilgiu ispanų ganytojai savo kreipimesi Devintinėms kviečia į artimesnį krikščionių ir nekrikščionių (kitų tikybų išpažinėjų bei netikinčiųjų) bendradarbiavimą ir, nepaisant paplitusios korupcijos, veikti darniai dėl teisingumo ir solidarumo, kad būtų patenkinti bent neatidėliotini vargšų reikalai. Mes turime kartu skatinti integralią jų pažangą ir stengtis pertvarkyti neteisingas viešąsias struktūras, nes juk niekas negali likti abejingas skurdui ir pasaulyje paplitusiam badui, ypač kada žmonija turi pakankamai resursų ir priemonių jų įveikimui. Tą patį nurodo ir pagrindinė katalikiška paramos organizacija Caritas Internationalis pernai pradėtoje pasaulinėje kampanijoje Viena žmonijos šeima, maistas visiems. Užburtą individualizmo ratą, kuriame yra atsidūrusi šiuolaikinė visuomenė, bent jau daugelis jos narių, galima įveikti dovanojant save kitiems, kuriuose matome Kristaus Kūną. Ir nereikia to ieškoti plačiajame pasaulyje, Ispanijoje (ir visose Europos Sąjungos šalyse), nes yra pakankamai daug žmonių ir šeimų, kurių maitintojai negali rasti darbo, gyvena sunkiomis sąlygomis, neretai ir neviltyje dėl sutrypto žmogiškojo orumo. Daugelis jų priversti migruoti arba tampa prekybos žmonėmis objektais, ypač moterys, kurios priverstos įsitraukti į prostituciją, naująją XXI amžiaus vergystę. Šių socialinių ir netgi kultūrinių blogybių, kurios sąlygoja atskirtį, kančias, neteisingumą, akivaizdoje krikščionys yra pašaukti likti ne abejingumo izoliacijoje, bet ryžtingai įsitraukti į visuomeninį atsinaujinimą ir tikrovės suvokimą, šalinant viską, kas trukdo gailestingosios meilės augimui. Raktas individualistinio abejingumo įveikimui bei dosniam savęs dovanojimui kitiems, anot ispanų vyskupų, yra stiprus pamaldumas didžiajam gailestingumo slėpiniui Eucharistijai, kuri yra tobula Dievo dovana žmonijai. Padėkos už gelbėjimą procesija Apie padėkos už gelbėjimą procesiją kalbėjo popiežius Pranciškus birželio 4 dieną prie Laterano Šv. Jono bazilikos susirinkusiai miniai aukotų Devintinių šv. Mišių homilijoje prieš pradedant jo vadovautą Corpus Christi procesiją Romos senamiesčio gatvėmis. Beje, ir Italijoje Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė nėra valstybinė šventė, taigi, darbo diena. Ji švenčiama tik Vatikane, tačiau į pavakare vykstančią ceremoniją specialiu Via Merulana maršrutu, jungiančiu visas keturias didžiąsias bazilikas, 1870 metais po Italijos suvienijimo bei Bažnytinės valstybės panaikinimo buvo atšaukta. Tačiau popiežius Jonas Paulius II 1979 metais, pačioje savo pontifikato pradžioje, ją atgaivino, kaip ir Romos vyskupo vadovavimą, sekant ant specialios pakylos gabenamu Švč. Sakramentu. Viešpats per Paskutinę vakarienę Jeruzalės menėje padovanojo savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais, kaip Jo aukos atminimą, begalinės meilės ir atsinaujinimo malonės šaltinį, tvirtino minėtoje homilijoje Šventasis Tėvas. Mes visada liksime vargani nusidėjėliai, tačiau Kristaus Kraujas nuolat išlaisvina mus iš nuodėmių ir sugrąžina orumą. Su tokiu dvasiniu atsinaujinimu, kad ir neturėdami nuopelnų, tačiau rodydami nuoširdų nuolankumą, mes galime nešti mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo meilę savo broliams ir seserims. Panašiai kaip ir Jis mes galime išeiti ir Jo žvilgsniu ieškoti šių dienų Žachėjų bei Magdalanų, galime būti Jo ranka, padedančia kūno ir dvasios ligoniui, būti Jo mylinčia širdimi susitaikinimo ir supratimo poreikyje, aiškino popiežius Pranciškus. Priėmę Jėzaus dovanotą Kūną ir Kraują pirmieji mokiniai gavo tai kaip malonių kupiną padrąsinimą ir tai buvo viskas, ko reikėjo ilgai kelionei per žmonijos istoriją plėtojant Dievo karalystę. Jėzaus kryžiaus auka tapo didžiausia dovana, suteikusi mokiniams šviesą ir stiprybę. Priimdama jai suteiktą tą Gyvybės duoną, Bažnyčia niekada nenustojo rodyti nuostabą šios tikrovės akivaizdoje ir tai dar labiau skatina neblėstantį atminimą, gilesnį apmąstymą ir Eucharistinį pamaldumą. Tačiau visada išlieka Švč. Sakramento gailestingumo slėpinio paniekinimo, papiktinimo pavojai, ypač kada mes nebūname klusnūs Dievo žodžiui, neliudijame broliškumo, tarpusavyje nesutariame ir varžomės dėl to, kas atrodys svarbesnis, užims pirmą vietą, kad stengiamės savanaudiškai daugiau gauti, nei duoti, dovanoti meilę ir viltį kitiems. Eucharistijos priėmimas padeda mums išvengti trūkumų ir sugedimo, padeda išlaikyti bendrystės saitus naujojoje Sandoroje ir būti patikimais Kristaus meilės ženklais, liudytojais To, kuris leido save paniekinti netgi priimti kryžiaus auką, kad liktume viena. Taigi Kristaus buvimas tarp mūsų konsekruotos duonos ir vyno pavidalais padeda įveikti tiek tarpusavio nesutarimus, tiek skleidžiamos meilės galia būti bendrystėje su vargšais, pagelbėti silpniausiems, rodyti brolišką dėmesį tiems, kuriems yra sunku kasdieniuose rūpesčiuose, kuriems iškyla pavojai prarasti tikėjimą. Eucharistinis pamaldumas turi skatinti tikinčiuosius nepasiduoti naujųjų laikų stabmeldystei su perdėtu vartotojiškumu, melagingais medžiaginės gerovės miražais, arogantiška tariama savo teisumo ir pranašumo laikysena, nenorint pripažinti padarytų klaidų ir trūkumų. Tokiu nusistatymu krikščionys tik save menkina, tapdami drungnais vidutiniokais, nepajusdami tikro ir prasmingo gyvenimo skonio, atsimesdami į pagonybę. Eucharistija padeda išvengti šių pavojų, grąžina į nuostabią sąjungą su Dievu, kuris mus nuskaistina ir suteikia šventumo, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad ir populiarioji Devintinių iškilmės procesija suteikia tikrą dvasinį džiaugsmą ne tik dėl Corpus Domini slėpinio šventimo, bet ir viešu šlovinimu miestų ir miestelių gatvėse dėkojant už išvadavimą iš nuodėmės vergijos ir sakramentinį pastiprinimą. Užbaigdamas homiliją ir pamaldas, po kurių, kaip minėta, vyko Eucharistijos procesija link Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos, prie kurios buvo suteiktas palaiminimas su Švč. Sakramentu, popiežius Pranciškus dar kartą paragino vienytis su tais mūsų broliais ir seserimis, kurie negali laisvai reikšti savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų. Maldoje ir širdyje reikia pagerbti tuos brolius ir seseris, iš kurių buvo pareikalauta gyvybės aukos už ištikimybę Kristui: Tegul jų kraujas, suvienytas su Viešpaties krauju, tampa taikos ir susitaikinimo pažadu visam pasauliui.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |