|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vėl apie karalystę... Kun. Nerijus PIPIRAS
Dangaus Karalystė tarpsta tarp žmonių. Kažkada šis pasakymas man skambėjo banaliai, o gal tiesiog nuskęsdavo daugybės teorijų ir pasakymų vandenynuose. Tačiau šiandien drįstu būti dalies pamaldžių skaitytojų tiesiog nesuprastas, pripažinęs, jog grįžti prie šio kažkada kažkieno ištarto ir daugybę kartų jau perfrazuoto sakinio paskatino XXI amžius, kurį jau darosi įprasta vadinti sekuliarizacijos amžiumi. Šiandien man jis kažkodėl asocijuojasi su Karalystės sėjos laikotarpiu. Tikrai nepasiduodu pavasarinio medžių žydėjimo nostalgijai. Man visa tai kvepia daugiau gyvenamąja tikrove. Štai aplankai vieną ar kitą naujienų svetainę, gatvėje netyčia nugirsti kokį pokalbį, pamatai per televizijos laidas kokią žinutę iš policijos suvestinių ar kažką pikantiško nejučiom nugirsti iš vadinamosios karamelinės žiniasklaidos. Visa tai skatina tiesiog klausti: kur ta Karalystė, kaip ji atrodo, kokios jos ribos, simboliai. Tuomet lyg iš naujo išgirsti jau ne kartą Naujajame Testamente skaitytus žodžius: Dangaus Karalystė auga nepastebimai. Ji mažytė, kaip garstyčios sėklelė, tačiau nuo nieko nepriklausoma. Mums, žmonėms, neretai atrodo, kad Dangaus Karalystės sėklos krinta ne ten, kur turėtų kristi, kad jų sėjėjas visiškai nemoka nei dirvos reikiamai įdirbti, nei pasirinkti tinkamą sėjai metą. Jis tik beria. Gal to ir užtenka. Dangaus Karalystė negali būti apribota, negali būti žvelgiama į ją pro padidinamąjį stiklą. Ji tiesiog tarpsta mumyse, mūsų kasdienybėje. Dažnai mes jos nė nematome, nes jos sėklelė yra be galo mažytė. Šioje vietoje galbūt reikėtų palikti vietos poetikai ir kvietimui. Atrodytų, kaipgi be to. Tiesiog norisi grįžti prie pirmųjų šio teksto eilučių. Net jei ir nematome materialios Dangaus Karalystės su pilimis ir miestų įtvirtinimais, nereikia manyti, kad jos nėra. Į ją turime visuomet sugrįžti: ne tik sugrįžti, bet ir tapti jos sėkla. Juk ji prasideda nuo vilties, nuo pasitikėjimo, nuo ėjimo drauge. Ji yra ten, kur kiekvienas gali rasti atilsį šakų šešėlyje. Ji yra čia. Ji yra prieš pat mūsų akis. Ji priešakyje. Kreipkime savo akis link Jėzaus. Jis tas kviečio grūdas, įmestas nuodėmingon dirvon. Jis yra tas, kuris nepaisydamas tokio Sėjėjo neūkiškumo, davė vaisių. Netgi Jo kryžiaus šakų šešėlyje kiekvienas galime rasti atilsį. Niekuomet nepamirškime, kad Kryžiaus meilė, nors ir mažytė, bet yra gyva. Ji yra dovana, kuri auga ne tik tuomet, kai aplink ją purename dirvą, bet naktimis, kai miegame. Ji tiesiog yra tokia nepakartojama dovana, kad gali peraugti mūsų žmogiškąjį intelektą ir pastangas vien tam, kad, atėjus laikui, mes patys galėtume atsipūsti josios šakų paunksmėje. Norisi dėkoti, tiesiog labai paprastai dėkoti. Ačiū laiko ir amžinybės Viešpačiui, kad davė šį sėjai tinkamą metą, kuriame galime justi, jog Dangaus Karalystė tarpsta tarp žmonių, jog Ji yra ten, kur yra santykis aš tu, kuriame yra viltis ir prisilietimas prie žingsnių. Na, tai kas, kad tie žingsniai pirmiausia veda į sėklos apmirimą... Be jo nebus pavėsio, nebus slėpinio... Ačiū, kad viskas prasideda nuo tokių mažų dalykų...
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |