|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ypatingas Dievo ir žmonių tarnas Kun. Vytenis Vaškelis
Vienintelis Dievas yra tobulai šventas, ir nėra kito tokio kaip Jis. Su kuo palyginsite mane? Su kuo aš jums lygus? sako Šventasis(Iz 40, 25). Nors niekada nebūsime tokie kaip Dievas, bet numoti ranka į Jo paliepimą, siekti asmeninio tobulėjimo aukštumų Viešpatyje (plg. Mt 5, 48) būtų didžiausias nesusipratimas žmogaus gyvenime. Priimti šventėjimo iššūkį žvelgti į Bažnyčios kanonizuotus asmenis, kurie yra tikrieji šventieji evangelizatoriai, neįtelpantys į spalvingus vitražus, nes patys yra kaip gražiausi vitražai. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia visus aplinkinius... Yra Dievo žmogus danguje ir tikinčiųjų širdyse, kuris nuo ankstyvos jaunystės veržėsi į nežemiškas aukštybes. Jo vardas šv. Antanas Paduvietis. Jis 1195 metais gimė Lisabonoje, kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. Kai 1210 metais jis paliko jaukų savo šeimos židinį ir įstojo į Lisabonos (savo gimtojo miesto) šv. Augustino vienuolių kongregaciją, po dešimties metų teologinių studijų bei maldos gyvenimo puoselėjimo jį pasiekė žinia, jog 1220 metais Maroke buvo nukankinti penki pranciškonai misionieriai. Prašant karalienei Urrakai, Maroko sultonas sutiko jai atiduoti misionierių kūnus. Jie buvo pervežti į Portugaliją ir, dalyvaujant tūkstantinėms minioms, iškilmingai palaidoti. Tas įvykis Ferdinandui būsimajam šv. Antanui padarė neišdildomą įspūdį. To laiko istoriniuose metraščiuose yra užrašyti tokie jo žodžiai: O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!.. Taigi šv. Antanas nedelsiant iškeliavo skelbti Kristaus į Maroką. Bet vos ten nuvykęs sunkiai susirgo, ir jam buvo paliepta keliauti į Italiją. Tada jis užsidegė troškimu tapti pranciškonu. O kai 1221 metais Asyžiuje susitiko su garsiuoju šv. Pranciškumi, tada jų širdys, susiliejusios maldoje, dar labiau pradėjo plakti Kristaus Širdies taktu. Greitu laiku tapęs kunigu ir pranciškonu, jis nuvyko į šiaurės Italijos Forlio miestą, kuriame ėmė garsėti kaip labai iškalbus pamokslininkas. Kadangi daugelis nuo Bažnyčios nusigręžusių žmonių dėl šv. Antano mokymo atsiversdavo ir į ją vėl sugrįždavo, jis tapo žinomas Italijoje ir Prancūzijoje. Ten jis išgarsėjo ne tik apologetiniais pamokslais prieš klaidatikius, bet ir ėmėsi steigti aukštąsias teologines mokyklas, kuriose pastoraciniam darbui buvo rengiami kunigai ir vienuoliai. Įsidėmėtina: 12211224 metais šv. Antano rūpesčiu pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje buvo įsteigta per 20 aukštųjų filosofijos-teologijos mokyklų! Tai įspūdingi jo nepaprasto veiklumo vaisiai. Popiežius Grigalius XII šv. Antaną laikė vienu iš didžiausių to meto teologų ir todėl jam nurodė parašyti vienerių metų visų sekmadienių ir švenčių homilijas. Paskutiniaisiais metais šv. Antanas gyveno Paduvos mieste. Ir čia jis nenuilstamai skelbė Dievo žodį. Tačiau matydamas įvairiausių nepriteklių išvargintus žmones, jis ėmė iš visų jėgų rūpintis vargšais. Jis drauge su savo broliais pranciškonais rinkdavo iš gatvių apleistuosius, juos maitino, rūpinosi raupsuotaisiais, lankė ligonius ir steigė namus našlaičiams. Daug žmonių ne tik stebėjosi šv. Antano pasiaukojančia meile, bet ir patys pasiryždavo panašiai elgtis. Šventojo gyvenimas atitiko vieno jo pamokslo žodžius: Ugnies jėga įveikia viską, kas tik prie jos prisiartina... Taip ir Šventoji Dvasia savo jėga įveikia viską. Jos galia neaprėpiama. Kai Ji apima sielą ir pripildo ją savo karščiu, tada ji uždega kitas. Toji Šventosios Dvasios liepsna dažnai per šv. Antano maldą šalindavo ir tebešalina ligonių dvasines ir fizines negalias. Pelnytai jis vadinamas stebukladariu. Ir šiais laikais, kas tik su tikėjimu kreipiasi į šv. Antaną ir kitus šventuosius, nelieka apvilti. Visagalis išklauso tikinčiųjų maldas ir per savo nuostabius įrankius didžiai palaimintus dangaus gyventojus (su šventųjų Karaliene Marija priešaky) nesiliauja liejęs malonių srautus tikintiesiems. Viename pamoksle šv. Antanas Paduvietis mokė: Kas yra pilnas Šventosios Dvasios, kalba įvairiomis kalbomis. Tos skirtingos kalbos yra įvairūs liudijimai apie Kristų. Kitiems kalbame apie nuolankumą, neturtą, kantrybę ir klusnumą tada, kai juos parodome mumyse pačiuose. Ne veltui popiežius šv. Jonas Paulius II po kelių šimtmečių apie šv. Antaną taip rašė: Kristus buvo jo gyvenimo pamatas. Evangelinės dorybės, ypač dvasios neturtas, romumas, nuolankumas, skaistumas, gailestingumas, taikos ryžtas nuolat iškildavo jo pamoksluose. Šv. Antaną Paduvietį, kuris 1231 m. birželio 13 d. tebuvo tik 36 metų, Viešpats pašaukė į amžinąją karalystę. Tačiau jis buvo taip išgarsėjęs kaip pavyzdingo ir sektino krikščioniško gyvenimo žmogus bei įtaigiausias pamokslininkas, kad nepraėjus nė metams nuo mirties popiežius Grigaliaus IX jį paskelbė šventuoju, o 1946 metais popiežius Pijus XII Bažnyčios mokytoju.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |