Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kelionė į Medžiugorję

Kun. Robertas Grigas

„Adomui Mickevičiui – tauta“. Paminklas laisvės dainiui Krokuvos centre

Tikėtina, mūsų būtyje veikia viltingas dėsnis, kad geros ir stiprios svajonės turi galią „pritraukti“ juos atitinkančią tikrovę. Po visus išsunkusios, bet ir praturtinusios kelionės pėsčiomis į Santjagą 2013 metais daugelio grupės dalyvių širdelės, matyt, liepsnojo troškimu panašų nuotykį pakartoti. Ir štai viename rimtame renginyje sutiktas austras kunigas, neseniai susikūrusios, pamaldumą Marijai akcentuojančios vienuolijos atstovas, nei iš šio, nei iš to pasiūlė: jei surinktume lietuvių maldininkų grupę, norinčią nuvykti į Medžiugorję, surastų visą reikiamą kelionės finansavimą.

Norinčiųjų keliauti į garsią maldos vietą nereikėjo ilgai ieškoti, pažadėtos lėšos buvo gautos, itin geranoriška kelionių agentūros „Excursus“ bendradarbė Daiva parengė mums sąmatą (kelių mokesčiai, viešbučiai ir t.t.), užsakė viešbučius vykstant pirmyn ir atgal, sudėliojo maršrutą, numatydama lankytinas ir sakralinę ar istorinę vertę turinčias vietas. Šį kartą keliausime ne pėsčiomis, o patogesniais būdais.

Čia derėtų pasakyti kelis žodžius apie Medžiugorję. Tai – nedidelis miestelis slėnyje tarp kalnų, kaip jo slaviškas pavadinimas byloja, buvusioje Jugoslavijoje, dabar Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nuo 1981 metų būrelis vietos katalikų jaunuolių, vaikinų ir merginų, tvirtina, kad regi Kristaus Motiną Mariją, kuri kviečia juos, jų parapiją ir pasaulį į taiką su Dievu ir tarpusavyje, į atgailą ir gilesnį dvasinį gyvenimą. Medžiugorjės regėjimų tikrumas nėra Bažnyčios patvirtintas tokiu lygiu, kaip, pavyzdžiui, Lurdo ar Fatimos (nors ir apie šiuos, ir kitus Bažnyčios mokymas tesako, kad tikėjimas jų autentiškumu neturi savyje nieko priešingo bendrajam krikščionių tikėjimo turiniui, taigi nepadaro jų tikėti privaloma dogma). Kadangi Medžiugorjės regėjimai, kaip tvirtinama, tebevyksta, Bažnyčia juos vis dar tiria ir savo galutinio sprendimo nėra padariusi. Tačiau per praėjusius 34 metus, per kuriuos, prisiminkime, regionas išgyveno Jugoslavijos subyrėjimo karų košmarą, etninius valymus, naujų nepriklausomų valstybių susikūrimą, ši nežymi vieta savąja taikos ir ramybės žinia tapo traukos centru daugybei geros valios žmonių, ieškančių Dievo artumo ir galbūt savosios sužeistos tapatybės atstatymo. Milijonai čia pabuvojusių maldininkų teigia patyrę gilų dvasinį atsinaujinimą. Tad Bažnyčia, nors atsisakydama oficialios „Medžiugorjės propagandos“, nedraudžia tikintiesiems privačiai į ją vykti, melstis, atnaujinti savo dvasios gyvenimą.

Nuo Kauno iki Krokuvos

Taigi švintant liepos 26-ajai, šventųjų Onos ir Joakimo, kaip tradicija teigia, Mergelės Marijos tėvų, minėjimo dieną, Kauno Rotušės aikštėje susirinko graži kompanija iš trylikos Lietuvos „Caritas“ bendradarbių ir jų bičiulių. Branduolys – iš pernykštės kelionės į Santjagą: socialiniai darbuotojai Janina, Milita, Deimantė, Vytautas, teisininkė Rasa, kunigas Robertas. Prisidėjo ir naujokų: buhalterės Aldona (Rasos mama) ir Justina, fondoieškos ekspertė Rita, pradinių klasių ir tikybos mokytoja Rita, socialinės darbuotojos Kristina ir Ineta, įmonės ūkvedys Petras. Keturi piligrimai – pusamžiai, „šiek tiek virš penkiasdešimt“, kiti – nuo 25 metų iki „brandžios jaunystės“, dauguma pagal darbus ir gyvenamąsias vietas – kauniečiai ar vilniečiai, nors kilę iš gerokai platesnės aplinkos, tikriausiai įvairaus artumo institucinei Bažnyčiai ir įvairaus religinės praktikos intensyvumo, bet juk tai – ne kliūtis leistis į tikėjimo kelionę. Vykti sutarta ištikimu devynviečiu mūsų autobusiuku „Ford transit“ ir keturis keleivius talpinančiu „Hyundai“. Taip savaime susidaro dvi komandos, bet ši aplinkybė labai neišskiria, nes turime vadinamąsias racijas (tokius sovietmečiu milicijos naudotus radijo ryšio aparačiukus), todėl galime važiuodami koordinuoti ne tik judėjimo kryptis, stabtelėjimus degalinėse, bet ir kokį protmūšį pažaisti ar drauge melstis. Nuo to ir pradedame, su „Tavo apgynimo...“ pajudėdami iš Kauno link Marijampolės, paskui per Kalvariją, tuo beveik nesikeičiančiu dzūkišku gamtovaizdžiu iki Lomžos. Šitas Rytų Lenkijos miestas su gražiomis, išpuoselėtomis, kaip visoje kaimynų šalyje, bažnyčiomis, žadina ypatingus sentimentus nuo 1991 metų birželio, kai čia lankėsi neužmirštamas šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Į susitikimą su juo tada, išreikalavus „supaprastintus leidimus“ kirsti dar SSRS kariuomenės saugomą sieną į Lenkiją, vyko tūkstančiai lietuvių. Stovėjome Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose didžiulėje laukymėje už miesto, suskirstyti skubiai sukaltomis neobliuotomis tvorelėmis į sektorius, rudų molingų dulkių perkošiamais drabužiais, klausėmės padrąsinančių Ganytojo žodžių. Beveik neabejotina, kad Jonas Paulius II surengė tą vizitą taip arti Lietuvos pasienio tyčia, kad, negalėdamas aplankyti tuomet dar už „iron curtain“ (angl. „geležinės užuolaidos“) esančios, ką tik Sausio 13-osios agresiją išgyvenusios ir prieš nežinomą ateitį stovinčios Lietuvos, bent tokiu artumu galėtų mums išreikšti solidarumą.

Apie 17 val., kaitinant saulei iki +30 laipsnių, išsunkę devynis prakaitus, pasiekiame Krokuvą (Krakow). Prieš kelionę buvome padarę gražų pasiryžimą, kad kiekvieną aplankomą žymesnį miestą bendrakeleiviams išsamiai pristatys ir su jo įžymybėmis kolegas supažindins vis kitas iš anksto pasiruošęs mūsų žygio dalyvis. Tačiau esame taip pavargę, kad šiandien nesurandame tam nei laiko, nei jėgų. Apsistojame kiek nušiurusiame pigiame sovietmečio architektūros viešbutyje „Start“ Kapelanovkos gatvėje.

Bet personalas nesovietinis, nuoširdžiai paslaugus. Pailsime, dušuose paliekame prakaitą ir vakarop, kas pajėgiame, neskubėdami, pasišnekučiuodami, tramvajumi bildame į Krokuvos senamiestį, prie Vavelio pilies, glostančios lietuvio širdį ATR (Abiejų Tautų Respublikos) laikus menančiais Vyčio ir Erelio ženklais ant mūrų ir bendrų mūsų karalių kapais viduje. Senamiesčiams būdinga įkaitusios vasaros ramybė, neskubriai vaikštinėjantys, draugiškai bendraujantys miesto svečiai „iš visų tautų ir kalbų“. Toji nerūpestinga europietiška atostogų nuotaika tokiu kontrastu atsiliepia sąmonėje, žinant, kad dabar Rytų Ukrainoje avantiūristai, „padaryti SSSR“, ramiausiai mėto sau kauliukus – būti Trečiajam pasauliniam karui, ar ne...

Vavelio papėdėje – ugnimi spjaudantis slibinas (metalo skulptūra, vidutinio dinozauro dydžio, kažkokios technikos gudrybės dėka retsykiais suurzgianti ir išmetanti iš nasrų tikrą liepsną). Vaikai ir jaunos porelės laipioja ant jo, fotografuojasi. Vakaro danguje – pilko metalo spalvos lynu pririštas balionas, kilnojantis turistus nuo Vyslos pakrantės į apžvalgos aukštybes (jis bus mūsų orientyras, ieškant kelio namo, į viešbutį). Stovi gražios karietaitės su papuoštais gražuoliais žirgais – visų spalvų, net obuolmušiais. Su Vytu ir Janina aptinkame jaukų ukrainiečių restoranėlį, susėdame prie stalo jo kieme po atviru dangumi. Kieme sėdi tvirto sudėjimo moteris tautiniais ukrainiečių drabužiais ir, pritardama didele bandūra (toksai gitaros ir kanklių derinys), dainuoja graudžias dainas. Prie baro – Ukrainos dvispalvė vėliavėlė. Užsisakome „solianku po lvovsku“ ir dar kai ko. Po kiekvienos dainos valgytojai pareigingai ploja dainininkei. Vis dėlto bendra LDK istorija, jos ryšiai veikia per šimtmečius – daugiausia simpatijų (ir realios pagalbos) Ukrainai dabartiniuose sunkumuose rodo lietuviai ir lenkai, tiek valstybių, tiek visuomenių lygiu.

Grįžtame į „Startą“ pėsčiomis. Miegame dėl karščio atsidarę viešbučio langus.

Liepos 27-oji, sekmadienis. Keliamės  6.30 val., sotūs pusrytėliai viešbučio „restauracijoje“ (įeina į bendrą kainą). Bendrai perskaitome ir pasiaiškiname dienos Šventojo Rašto skaitinius. Daugelis nespėjome išsikeisti daugiau eurų į zlotus, tai nėra kuo mokėti už „einamuosius reikalus“. Pėsčiomis nudrožiame į Senamiestį kokius 3–4 km. Rytą kilo rūkas, bet 9 val. saulė jau kepina kaip tropikuose. Fotogrfuojamės prie Marijos bažnyčios, didingo paminklo Adomui Mickevičiui („Poetui – tauta“). 10 val. meldžiamės vyskupo aukojamose šv. Mišiose Marijos bažnyčioje, paskui – Evangelija pagal Matą: apie dirvą su paslėptu lobiu, brangųjį perlą, gerų ir blogų žuvų atranką bei šeimininko iškeliamus iš savo lobyno senus ir naujus daiktus. Žavi nuostabaus grožio gotikinė bažnyčia, prieblanda, senovinis „suveriamas“ kaip knyga iš trijų dalių altorius. Priekyje siauruose gotikiniuose languose – daugiaspalviai vitražai su daugybe paveikslų. Tvyro ramybės nuotaika, meldžiasi daug užsieniečių katalikų (netoli mūsų – indai, matyt, vyras ir žmona). Vyskupas ir koncelebruojantis senyvas kunigas maldose mini Ukrainą, Malaizijos lėktuvo aukas. Po šv. Mišių alsioje saulėje vaikštome su Janina po Senamiestį, kalbamės apie dvasines patirtis, apie tai, kaip turėtume priimti ir naudoti Dievo suteiktas kūrybos dovanas ir nepradėti „keltis“ dėl jų. Pagaliau atrandame pinigų keityklą, keičiančią daugybę įvairiausių valiutų ir net litus. Vėl pasijuntame finansiškai „įgalūs“. 14 val. visi susirenkame prie viešbučio, „užkapojame“ pietų iš atsivežtų atsargų ir išriedame link Zakopanės. Kuo toliau į Lenkijos pietus, tuo labiau „kalnėja“ vietovės. Apie 15.30 val. kertame sieną į Slovakiją, dalydamiesi buvusių kelionių prisiminimais bei juoku, nyrame į Tatrų priekalnes.

Per Slovakiją, Vengriją ir Kroatiją

Vis aukštesni kalnai, gilesni slėniai, juose susiglaudę miesteliai, bažnyčios su grakščiais bokštais ir dailiais „svogūnėliais“ – kupoliukais. Pravažiuojame Oravos upę, seną galingą pilį ant rūsčios aukštos uolos –  tai tiesiog galima fotografuoti kaip iliustraciją Jėzaus palyginimui apie namą, pastatytą ne ant smėlio, o ant uolos. Siauras kaip Lietuvoje asfaltuotas plentas, vis taikydamasis palei kalnų upelius ir upes, vingiais veda mus aukštyn ir vėl žemyn. Iš tarpukalnių debesų draiskanomis kyla rūkas. Pradeda smarkiai lyti, tolumoje sublykčioja žaibai, sudunda griaustinis. Narstome tarp niūrių eglynais ir lapuočiais apaugusių skardžių. Platesnėse kalnų kelių aikštelėse vietos gyventojai stovi, siūlydami pirkti „lesnyj med“ (miško medaus), uogienių stiklainius. Prie vieno vaikino sustojame. Justina nori nusipirkti to miško medaus – už 3/4 litro sumoka 10 eurų. Ta proga visi išsirikiuojame linksmai bendrai nuotraukai. Pravažiuojame Banske Bystricą, Zvoleną. Kaip ir pas mus, daug niauriai pilkos sovietmečio daugiabučių architektūros, dabar bandomos bent spalvingiau nudažyti, kaip Janina pasakė, „atšviežinti“. Atrodo, kad persiritome per Tatrus ir apie 19 val. išneriame į lygumas. Kiek akys užmato – galveles nuleidusių saulėgrąžų laukai (gal kad po lietaus).

Po geros valandos įvažiuojame į Vengriją. Vinjetės (mokesčio už kelius sumokėjimo žymens, klijuojamo ant priekinio mašinos stiklo) paieška, kaip ir Slovakijos pasienyje, baigiasi sėkmingai. Prie sienos stovi kelios „fūros“ (vilkikai) su Turkijos numeriais, vairuotojai išlipę ant nedidelių krosnelių gaminasi šiltą maistą. Jie smalsiai spokso į mūsų komandą ir kviečia į savo, anot jų pačių, „restoraną“. Dešimtą vakaro Dunojaus slėnyje sumirga Budapešto žiburių jūra. Čia truputį „susipyksta“ mūsų dviejų ekipažų navigacijos sistemos – veda į skirtingas vietas, tenka truputį paklaidžioti, kol suprantame priežastį. Pasirodo, Budapešte ir apylinkėse yra gal 8 gatvės tokiu pat pavadinimu, kaip toji, kur mūsų viešbutis – Bartok Bela (žymus vengrų kompozitorius, 1881–1945). Įvedame GPS gatvės kodą ir tvarkingai atvykstame prie mūsų viešbučio „Hunguest hotel Griff“. Mandagiam žilaplaukiui administratoriui sumokame po 17 eurų už asmenį (už dvivietį kambarį – 35 eurus) – ir įsikuriame. Viešbutis irgi sovietinės architektūros, bet tvarkingesnis negu Krokuvoje.

Liepos 28-oji, pirmadienis. Susitvarkę stojame į ratą prie mūsų transporto viešbučio automobilių aikštelėje ir skaitome šiandienai skirtus Šv. Rašto skaitinius – Evangeliją apie garstyčios grūdelį ir tešlą perkeičiantį raugą – ir leidžiamės susipažinti su vengrų sostine. Užkopę į apžvalgos aikštelę prie Michaly gatvės, gėrimės didingo miesto vaizdais abiejose Dunojaus pusėse, kupoliniais parlamento rūmų bokštais. Pagal mūsų susitarimą, Budapeštas „teko“ Deimantei, tai ji papasakoja miesto istoriją: 31 kartą buvo priešų sugriautas ir vėl atstatytas, kad Viena – Budapešto „vyresnioji sesė“ (vis stengtasi prilygti Vienai). Devynis įvairių epochų ir stilių tiltus per Dunojų, jungiančius abi miesto dalis – Budą ir Peštą, – dabar gražiai matome iš viršaus upės vingiuose. Prie apžvalgos aikštelės ant kalvos – kažkokia tvirtovė su memorialu – moters statula, iškėlusi virš galvos palmės šaką, toliau – vyras, herkulišku kumščiu lupantis parblokštą penkiagalvį slibiną. Deimantė pasakoja, kad Vengrijoje – apie 10 mln. gyventojų, iš jų 94 procentai – vengrų, pagal apklausas – 54 procentai katalikų. Pačiame Budapešte beveik 2 mln. žmonių. Pasak keliautojų atsiliepimų socialiniuose tinkluose, didelė miesto problema yra benamystė – nors benamiai neagresyvūs, taikūs, bet jų daug. Vaikščiodami po miesto parkus, matėme ne vieną į benamį panašų vyrą bei keletą improvizuotų būstų nuošaliuose užkaboriuose. Gal čia klajokliška vengrų protėvių dvasia prasimuša?..

Būdamas Vengrijos sostinėje, visuomet prisimenu tragišką bendro likimo brolių mėginimą išsivaduoti iš SSRS gniaužtų – 1956 metais sovietų tankais sutraiškytą vengrų tautos sukilimą.

Susirandame senovinį Žvejų bastiono kompleksą su oriu šv. Stepono, Vengrijos karaliaus ir krikščionintojo, paminklu – valdovas pavaizduotas raitas, su karūna, vainikuojama pasvirusio kryželio, šalies valstybingumo simbolio, matomo ir dabartiniame valstybės herbe. Į greta esančią Šv. Matias (Motiejaus) bažnyčią, savitos gotikos kūrinį, kuriame yra ir muziejus, pasirodo, reikia pirkti bilietus, kai kuriuos mūsiškius tai beveik papiktina (mokėti pinigus už bažnyčios aplankymą, kur matyta?). Pirmąsyk keičiame eurus į vengrų forintus (bilietas suaugusiam – 1 200 forintų). Meldžiamės gotikinių skliautų prieblandoje, gėrimės spalvingais vitražais, karalių sarkofagais. Komplekso prieigose – paminklas žmogui, tarsi krentančiam siena žemyn galva – Peter Mansfeld, 1941–1959. Taip pagerbtas vienas iš 350 komunistinio teismo pasmerktų 1956 metų sukilimo dalyvių. Vaikinas buvo suimtas dar nepilnametis, taigi kalintas tol, kol jam sukako 18 metų, ir tuomet atgaline data paskirtas mirties nuosprendis pakariant. 2006 metais apie jį sukurtas vaidybinis filmas „Mansfeldas – didžiausias suinteresuotumas“. Vidudienį pajudame iš Budapešto, važiuojame pro kukurūzų ir saulėgrąžų laukus, lygumas. Nupliaupia liūtis. Pakelės užeigėlėje sustojame papietauti. Guliašo tėvynėje būtų beveik nusikaltimas neparagauti sočios, aštrios guliašo sriubos. Riedame tolyn, liūtis baigiasi, šypteli saulutė. Sustojame prie Balatono ežero. Didžiulį vandens plotą horizontuose riboja neaukšti melsvėjantys kalnai. Tai – didžiausias Vidurio Europos ežeras, 591 kv. km, 78 km ilgio ir tik apie 15 km pločio. Žmonių nedaug, ramybė, nėra kurortams būdingo nervingo šurmulio. Vanduo balzganai žalsvas ir toks neperregimas, kad net prie pat kranto negali įžiūrėti dugno. Suplukę po bėgiojimo aukštyn žemyn Budapešto kalvomis, neištveriame nesušokę į tą neskaidrų, matyt, kokius mineralus ištirpinusį Balatono vandenį. O jis šiltas kaip arbata, visai nežvarbinantis ir ilgiau pabuvus, dugnas padengtas švelniu smėliu be jokio aštresnio akmenėlio. Ir kito tokio ežero nesu matęs – labai seklus. Nubrendame kone iki ežero vidurio, o vandens tik iki juosmens. Atsigaivinę apie 17 val. šauname tolyn skersai Vengrijos į pietus, kol kertame sieną į Kroatiją. Linksmi kroatų pasieniečiai surenka ir peržvelgia mūsų pasus, kiekvieną pašaukia vardais, prajunka, kai mažutė (ūgiu) Rita atsišaukia vietoj Militos ir, išgirdę kelionės tikslą – Medžiugorjė – maloniai mus praleidžia. Kiek pavažiavus Zagrebo kryptimi, gana „lietuviškai“ atrodančios lygumos užleidžia vietą miškingoms poaukštėms kalvoms. Važiuojant per Kroatiją ir žiūrint į tvarkingus, dažnai keliaaukščius, raudonų čerpių stogais namus miesteliuose, į visą aplinką, kuriasi įspūdis, kad tai – turtingesnė šalis už Slovakiją ir Vengriją, nors tos jau senokai Europos Sąjungoje (nuo 2004 metų, kaip ir Lietuva), o Kroatija – tik nuo 2013-ųjų. Prieš 20 val. atvykstame į Zagrebo prieigose esantį mums užsakytą viešbutį „Hotel Antunovič“. Labai mandagi registracijos darbuotoja paima pasus registracijai (pinigų, kaip Krokuvoje ir Budapešte, iš anksto nerenka), atsako į mūsų klausimus apie viešbučio gyvenimo tvarką, kalba angliškai. Tai – nemažas palengvinimas tokiems „praskrendantiems paukščiams“ kaip mes. Vengrijos dažnai buvo sunku susikalbėti bet kokia ne vengrų kalba (ten skirtinga kalbos struktūra), vieši užrašai irgi net atspėti neleido, apie ką jie byloja. Kroatijoje lengviau suprasti – vis dėlto slaviškų žodžių didžiuma, daiktavardžių ir veiksmažodžių kamienai mums gana įkertami, o ugrofinų kalbos baltams, germanams, romanams, slavams nesuprantamos. Įsikuriame su Vytu triviečiame prabangiame, lyginant su lenkų ar vengrų, kambaryje. Nors tai – „pasaulio niekai“, savotiškai mūsų judėjimą link didesnės ekonominės gerovės sričių turbūt iliustruoja tokia detalė, kad Krokuvos viešbučio kambaryje buvo likęs tik stovas televizoriui, Budapešte stovėjo iš sovietų laikų pažįstamas „dėžinis“ TV, o štai Kroatijoje – šiuolaikinis plokščias su plazminiu ekranu. Ten buvo niūrios socializmo architektūros daugiabučiai, o čia – jaukią vilą primenąs kotedžas. Žinoma, piligrimystei tai – dešimtos eilės svarbumo dalykai.

Vakare surengiame visų keliauninkų suneštinę vakarienę mūsų su Vytu kambaryje, kaip didesniame. Kalbamės apie Bažnyčios požiūrį į Medžiugorję ir kitas piligrimystės vietas, apie dvasines ir gyvenimiškas patirtis, kol, atstatę energijos sąnaudas, išsiskirstome į kambarius. Rytą sutariame pusryčiauti 7 val., nes norime daugiau laiko skirti aplankyti Plitvicų nacionalinį parką.

(Bus daugiau)

© 2015 „XXI amžius“