Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šv. Jono Bosko tikėjimo pedagogika

Apie Turine vykusį Popiežiaus susitikimą su saleziečių bendruomene

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų džiugiai sveikina Saleziečių vienuolijos vadovai

Prasmingi jaunystės metai

Pastarojoje, jau šeštoje apaštalinėje kelionėje Italijos teritorijoje aplankęs didžiausią šalies šiaurinio Pjemonto regiono miestą ir administracinį centrą Turiną, popiežius Pranciškus, kaip įprasta tokių vizitų progomis, vėl susitiko su vietos jaunimu, ligoniais ir darbo pasaulio atstovais. Išskirtinis šio birželio 21 ir 22 dienomis vykusio apsilankymo bruožas buvo malda prie Šv. Jono Krikštytojo katedroje išstatytos pagrindinės miesto ikonos – Turino Drobulės, į kurią, tikima, buvo suvyniotas ant kryžiaus mirusio Jėzaus kūnas, stebuklingu būdu palikęs Išganytojo atvaizdą. Savuoju prisilietimu pagarbinęs brangią relikviją Šventasis Tėvas vėliau miesto centrinėje aikštėje aukotų sekmadienio šv. Mišių dalyviams, o jų buvo susirinkę beveik 70 tūkstančių, sakė, kad susikaupimas prie Nukryžiuotojo atvaizdo padeda atpažinti Jį labiausiai kenčiančių brolių veiduose. Svarbu, kad antrąją vizito Turine dieną, pirmadienį, po ryte įvykusio ekumeninio susitikimo su nedidele Italijos protestantų valdiečių (reformatų) bendruomene, beveik visą likusį laiką praleido privačiai bendraudamas su savo giminaičių (iš tėvo pusės) šeimomis, kurioms irgi aukojo šv. Mišias vietos arkivyskupo rezidencijoje.

Jėzaus priėmimas į savo vidų

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai Jėzus grįžo į savo tėviškę, daug žydų jau žinojo, kad Jis buvo nemažai ligonių išgydęs Kafarnaume ir Galilėjoje, išvaręs legioną demonų Geraziečių krašte, iš mirties prikėlęs Jayro dukterį... Tačiau žmonės, girdėdami Jo mokymą Nazareto sinagogoje ir stebėdamiesi Jo padarytais stebuklais, užuot atvirai pripažinę, kad Jis tikrai yra siųstasis Mesijas iš dangaus, dėl pavydo sakė: „Jis yra dailidė, amatininkas, Marijos sūnus, kurį mes daug metų pažįstame. Argi toks žmogus gali daryti dieviškus darbus?“ Skaudžiausia šio sekmadienio Evangelijos žinia yra ši: „Ir jie piktinosi Juo“ (plg. Mk 6, 4).

Piktintis – įkristi į gilią negatyvių emocijų duobę, į kurią neatsklinda gelbstintis sveiko mąstymo spindulys. Kai dėl blogų motyvų žmogus atmeta objektyvią tiesą, nusideda, nes svarbaus dalyko atžvilgiu renkasi melą, kuris yra pagrindinė šėtono strategijos bei amunicijos dalis. Žmogus, kuris atsisako Dievo, skelbiančio ir stebuklais patvirtinančio dangiškos Karalystės atėjimą į žemę, atmeta pats save ir žengia savigriovos keliu, nes griauna savo egzistenciją.

Šv. Jono Gimimo iškilmėje – padėka Dievui už arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ tarnystę

Vyskupai Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje

Birželio 24-ąją, švęsdama savo dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimą, Kauno arkivyskupijos bendruomenė dėkojo Dievui už arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ tarnystę, už ganytoją, tvirta ranka ir tėviška širdimi beveik du dešimtmečius vadovavusį arkivyskupijai. Iškilmė vyko Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje, toje pat šventovėje, kurioje prieš 24 metus, 1991 metais, vyko vyskupo Sigito konsekracija, o prieš 19 metų, per Sekmines, – ingresas pradėjus eiti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Čia buvo arkivyskupo sostas. Arkikatedroje buvo švenčiama iškilminga Eucharistija, o jai pasibaigus buvo pasakyta daug nuoširdžių, susirinkusiųjų plojimais palydėtų padėkos žodžių už meilę, kurią ganytojas skleidė žmonėms ir Viešpačiui, už drąsą, su kuria gynė tiesą ir krikščioniškas vertybes, už tiesumą ir sykiu žmogišką šilumą, kurią daugelis patyrė.

Parodęs ištikimybę Tėvynei

Paminėtos pasieniečio Aleksandro Barausko 75-osios žūties metinės

Rūta Averkienė

Prie paminklinio ženklo pasieniečio Aleksandro Barausko žūties vietoje, Ūtos kaime. Kairėje – A. Barausko dukra Ona Brasiūnienė

Ūtos kaime pagerbta pirmoji Lietuvos okupacijos auka – prieš 75 metus birželio 15-osios naktį žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas. Už jį šv. Mišias Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje aukojo Varėnos dekanas kun. Justinas Aleknavičius.

A. Barausko atminimas iškilmingos ceremonijos metu pagerbtas prie paminklinio ženklo jo žūties vietoje Ūtos kaime. Čia, kur prieš 10 metų šalia kelio išaugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis pastatytas atminimo ženklas-paminklas, amžinai priminsiantis šioje vietoje nutrūkusią A. Barausko – pirmosios okupacijos aukos – gyvenimo giją, susirinko daug garbingų svečių. Minėjime dalyvavo Seimo pirmininkės pavaduotoja Irena Degutienė, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, administracijos direktorius Alvydas Verbickas, A. Barausko dukra Ona Brasiūnienė, kiti jo artimieji, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovai, tarnybos rinktinių ir užkardų vadai, Šaulių sąjungos vadas Liudas Gumbinas, Pasieniečių klubo prezidentas Algimantas Songaila, įvairių organizacijų atstovai, Ūtos, Dubičių, Rudnios bendruomenių nariai ir kiti svečiai. Prieš minėjimą Ūtoje finišavo estafetinio bėgimo, kurio trasa driekėsi nuo sienos su Baltarusija, dalyviai. Tarp 12 komandų nugalėtojais kaip ir pernai tapo Vilniaus rinktinės pasieniečiai.

Naujas kryžius ir tiltas per Ūlą

Rūta Averkienė

Susirinkusieji prie Žiūrų kaimo kryžiaus. Priekyje dešinėje – kryžių kaimui iš eglės per mėnesį išskobęs Saulius Česnulevičius

„Tai Žiūrų slaunas kaimas...“ – šiais žodžiais prasideda viena iš daugybės autentiškų paties seniausio Varėnos rajone Žiūrų etnografinio ansamblio dainų. O kad jis tikrai slaunas, liudija ne tik šį kaimą Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinę kaimo dainininkai, bet ir čia gyvenantys darbštūs žmonės, šaunios audėjos. Praėjusį šeštadienį Žiūrų kaimo apylinkės aidėjo nuo dzūkiškų dainų – į kaimo šventę, kurioje pašventinti naujas kaimo kryžius ir tiltas per Ūlos upę, susirinko dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę.

Šventė prasidėjo prie kaimo kapinaičių, prie ten pastatyto kryžiaus. Čia – žiūriškių susirinkimo vieta, čia švenčių proga iškeliama trispalvė. Visa tai – prasminga, nes šioje vietoje gyvieji pabendrauja su į amžinybę išėjusiais artimaisiais.

Kelionė į Medžiugorję

Kun. Robertas Grigas

„Adomui Mickevičiui – tauta“. Paminklas laisvės dainiui Krokuvos centre

Tikėtina, mūsų būtyje veikia viltingas dėsnis, kad geros ir stiprios svajonės turi galią „pritraukti“ juos atitinkančią tikrovę. Po visus išsunkusios, bet ir praturtinusios kelionės pėsčiomis į Santjagą 2013 metais daugelio grupės dalyvių širdelės, matyt, liepsnojo troškimu panašų nuotykį pakartoti. Ir štai viename rimtame renginyje sutiktas austras kunigas, neseniai susikūrusios, pamaldumą Marijai akcentuojančios vienuolijos atstovas, nei iš šio, nei iš to pasiūlė: jei surinktume lietuvių maldininkų grupę, norinčią nuvykti į Medžiugorję, surastų visą reikiamą kelionės finansavimą.

Norinčiųjų keliauti į garsią maldos vietą nereikėjo ilgai ieškoti, pažadėtos lėšos buvo gautos, itin geranoriška kelionių agentūros „Excursus“ bendradarbė Daiva parengė mums sąmatą (kelių mokesčiai, viešbučiai ir t.t.), užsakė viešbučius vykstant pirmyn ir atgal, sudėliojo maršrutą, numatydama lankytinas ir sakralinę ar istorinę vertę turinčias vietas. Šį kartą keliausime ne pėsčiomis, o patogesniais būdais.

Šiaulių vyskupijoje

Joniškio dekanate

Kvietė šv. Martinjonas

Kun. Vidmantas Kapučinskas, seniūnė Regina Butkienė ir seniūnaitė Lina Tamašauskienė džiaugėsi matydami laimingų susirinkusiųjų veidus

MILVYDŽIAI. Birželio 13-osios, šeštadienio, vidudienį dulkėtu vieškeliu, keliais, keliukais, takais, takeliais link Milvydžių koplyčios skubėjo žmonės. Juos lydėjo mėlynuojančios rugiagėlės, kur ne kur raudoniu tvieskiančios laukų aguonos, o kaimo darželiuose pasitiko bijūnų kvapai. Į patį Latvijos pasienį ant kalvos stovinti koplyčia laukė sugrįžtančių parapijiečių. Kaip negrįši, jei čia – tavo šaknys, koplyčią juosiančiose kapinaitėse ilsisi artimieji, draugai, kaimynai. Daugelis čia grįžta rudenį pagerbti mirusiųjų ir vasarą per Šv. Martinjono atlaidus. Kiekvieną užėjusį į koplyčią, pasitiko iš altoriaus paveikslo žvelgiantis šv. Martinjonas, iš tolo kviečiančios susimąstyti laukų gėlės, susikibusios vazose su darželio gėlėmis. Žvelgi į netradiciškai išpuoštą altorių ir prieš akis prabėga visas gyvenimas, keli istorijos tarpsniai.

Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Pirmosios Komunijos šventė

Prieš įvesdinant į bažnyčią Kupiškio dekano klebono kun. Mindaugo Kučinsko apšlakstymas

KUPIŠKIS. Paskutinį pavasario sekmadienį Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje mažiesiems kupiškėnams suteikta Pirmoji Komunija. Pasipuošę vaikai rikiavosi bažnyčios šventoriuje ir iš jaudulio virpančiomis širdelėmis laukė minutės, kai taps visateisiais katalikais. Pirmajai Komunijai 67 parapijos vaikai ruošėsi ištisus metus: lankė tikybos pamokas parapijos namuose. Jas vedė tikybos mokytoja Rasa Šlekienė. Sekmadieniais vaikai uoliai ėjo į bažnyčią, susipažino su tikėjimo tiesomis. Įpusėjus mokslo metams, dekanas kun. Mindaugas Kučinskas pakvietė vaikus kartus su tėveliais vykti į kelionę. Buvo aplankytas Tiberiados bendruomenės vienuolynas Baltriškėse. Gegužę, patikrinęs vaikų žinias, dekanas susitiko su kiekvienu vaiku ir jo artimaisiais, padėkojo tėveliams už tai, kad buvo kartu labai svarbiu vaikams momentu, o vaikams palinkėjo ramaus laukimo, kiekvienam padovanojo žvakę ir maldynėlį. Pasiruošusiems pirmąjį kartą į savo širdeles priimti Švč. Sakramentą buvo surengta Pirmosios Komunijos šventė.