|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vilniaus arkivyskupijoje Varėnos dekanate Šv. Antano atlaiduose
RATNYČIA. Birželio 14 dieną Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Antano atlaidai. Jiems vadovavo kaimyninės Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. Paulius Marčiulionis. Atlaidai sutapo su Gedulo ir vilties dienos minėjimu, todėl 10 val. šv. Mišios buvo aukojamos ir už tremtinius. Paskui prie tremtinių koplytėlės vyko minėjimas. Uždegtos žvakelės, padėta gėlių. Atgimimo mokyklos mokiniai suvaidino etiudą Liūdesio pievelė. Prie tremtinių sienelės kalbėjo ir Seimo narė Kristina Miškinienė. Jos giminės irgi neaplenkė ši liūdna lemtis. Tremtinių atmintį dainomis apipynė tremtinių ir politinių kalinių choras (vadovė Antanina Laurenčikienė). Sumos šv. Mišias aukojo kun. P. Marčiulionis. Jis pamoksle paminėjo svarbiausias šv. Antano biografijos detales, turėjusias įtakos jo ėjimui šventumo link. 1195 metais Lisabonoje, kilmingoje ir labai turtingoje šeimoje, gimė berniukas, būsimasis šv. Antanas. Jis buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Būdamas 15 metų, jau jautė pašaukimą sekti Kristumi. Iš pradžių nesupratęs, koks jo gyvenime yra Dievo planas. Šešiolikos metų įstojo į Augustinijonų vienuolių ordiną. Buvo labai gabus. Jam suteikti teologijos ir kanonų teisės magistro laipsniai. Gavo kunigo šventimus, susipažino su pranciškonais. Jų džiaugsmingumas sužavėjo. Vienas įvykis dar labiau įkvėpė Ferdinandą dalyvauti misijose, skelbiant Evangeliją tai buvo penkių pranciškonų kankinystė. Jie Maroke buvo žiauriai nukankinti. Karalienės prašymu jų kūnai parvežti į Portugaliją. Misionierius laidojo tūkstantinės minios. Tada Ferdinandas įstojo į pranciškonų ordiną. Pasirinko dykumų tėvo Antano vardą. Pats norėjo mirti dėl Kristaus kankinio mirtimi. Išvyko į Maroką. Tik Dievo planas buvo kitas. Ten susirgo. Audros buvo nublokštas į Italiją. Pranciškaus iš Asyžiaus darbai paskatino šv. Antano širdį visur nešti Kristų. Jis lankė ligonius, šelpė vargšus, rūpinosi raupsuotaisiais, kovojo su eretikais, steigė teologijos mokyklas, buvo puikus pamokslininkas, stebukladarys. Apie tai pasakoja ne viena legenda. Šv. Antanas Paduvietis gyveno Paduvoje. Ją pavadino džiaugsmo miestu Jeruzale. Mirė jaunas sulaukęs tik 36 metų. Šv. Antano gyvenimo tikslas buvo Jėzus. Jį matė kiekviename žmoguje, stiprinosi malda. Jis sakęs, jog be maldos nėra dvasinio gyvenimo. Priekyje turi eiti malda, Dievas, o tik po jų turintis eiti jis. Kunigas ragino ir mus suprasti, jog Eucharistija yra mūsų gyvenimo duona, dvasinis maistas. Prieš 2000 metų mums tai paliko Kristus. Visa tai vyksta kiekvienų šv. Mišių metu. Šv. Antano pavyzdys rodo, jog ir mes turime dalintis duona ir meile artimui, turime atleisti vieni kitiems, suprasti, jog svarbiausias gyvenimo tikslas yra artimo meilė. Po Sumos vyko Švč. Sakramento procesija. Atlaidus papuošė parapijos choro, vadovaujamo ses. Ritos Bernotaitės, Dievo garbinimo ir šlovinimo giesmės. Jos kartu su piligrimų maldomis buvo siunčiamos Aukščiausiajam. Ses. Rita su menine išmone išdabino bažnyčią ir šv. Antano altorių. Pasveikinti Antanai ir Antaninos. Nuoširdžiu žodžiu ir lelijų žiedais buvo padėkota atlaidų vedėjui kun. P. Marčiulioniui. Gėlių puokštė ir gražiausia klebono kun. Žydriaus Kuzino padėka bei linkėjimai buvo išsakyti ilgamečiam zakristijonui, uoliam Kristaus sekėjui Antanui Viščiniui. Alvyra Grėbliūnienė Autorės nuotrauka
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |