Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Išsiuntimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Visi krikščionys yra pašaukti savo gyvenimo darbais skleisti Kristaus šviesą. Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzaus mokinių išsiuntimo apaštalauti svarbą (plg. Mk 6, 7–13). Jie siunčiami po du ir jiems suteikiama valdžia bei galia skelbti ir gydyti ligonius. Yra teisingai sakoma: „Vienas mūšio lauke ne karys“. Jei jį priešas sužeistų, kas jam pagelbės? O štai du bendraminčiai žmonės – didelė jėga, nes „jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“, – skaitome Koheleto knygoje, 4 skyriuje.

Kai per Dievo žodžio skelbėjus Viešpats išlaisvina sergančiuosius iš liguistos emocinės prislėgtumo būsenos, ydų nelaisvės ir tiesioginio piktojo veikimo įtakų, jiems prisiartina dieviškoji Karalystė (plg. Lk 10, 9), nes tada tikrajam Karaliui – Jėzui – leidžiama įžengti į jų vidų... Pasak popiežiaus Pauliaus VI, Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų. Taigi žmonių išlaisvinimas iš jų pačių asmenybę „dusinančių“ vidinio bei fizinio kalėjimo kamerų yra visais laikais artimai susijęs su efektyviausiais evangelizacijos rezultatais.

Jėzus, suteikdamas ištikimiesiems antgamtinių malonių, sumaniai juos apsupa savo nuolatine globa. Tiesa, jie neišvengiamai dėl Evangelijos turi įveikti įvairius persekiojimus, bet jiems nesuteikiama galimybė visiškai nukabinti nosį nesėkmėse, o Mokytojas juos ragina net džiaugtis, „kad jų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).

Svarbu ir šiandien krikščionims, skelbiantiems bei liudijantiems aplinkiniams Kristų, būti pasūdytais ugnimi (plg. Mk 9, 49), tai yra kuo daugiau turėti aukos ir tarnavimo kitiems dvasios, kuri juose tik tuomet auga, kai budėdami saugosi nuodėmių klastos ir visur stengiasi vadovautis tikėjimu.

Kartą valstietis gabeno į malūną sunkų maišą su grūdais. Jis nuslydo nuo asilo nugaros ir liko gulėti ant žemės… Vienam žmogui pakelti tą sunkų nešulį buvo per sunku. Neliko nieko kito, kaip laukti, kol kas nors eis pro šalį. Netrukus išgirdo atjojant raitelį, tačiau pamatęs, jog tai – grafas iš netolimos pilies, valstietis norėjo skradžiai žemę prasmegti, nes jam atrodė, kad visiškai nederama prašyti tokio kilnaus pono pagalbos. Grafas prijojo, pamatė, kas nutiko, nulipo nuo žirgo ir tarė: „Matau, tau mažumėlę nepavyko, bičiuli. Pasirodžiau pačiu laiku ir galiu tau padėti“.Tai pasakęs čiupo maišą už vieno galo, valstietis už kito ir abu užkėlė jį asilui ant nugaros. Vis dar be žado valstietis paklausė: „Mano pone, kaip aš jums atsilyginsiu?“ „Labai paprastai, – atsiliepė kilnusis ponas. – Kai pamatysi žmogų bėdoje, padėk, kaip ir aš tau padėjau“.

Jėzus dėl to ir atėjo į šį pasaulį, kad ne Jam būtų tarnaujama, bet kad Jis visiems tarnaudamas paliktų neblėstantį artimo meilės pavyzdį (plg. Mt 20, 28), kuris ir mūsų laikų krikščionis tegul įkvepia atnaujinti intenciją: ką gero padarysiu kiekvienam žmogui, kurį man Viešpats siunčia arba leidžia su juo susitikti, tuomet Jam pačiam patarnausiu (plg. Mt 25, 40). Tai – kilniausia krikščionio motyvacija gyvenime.

Pirmiausia evangelizacija prasideda nuo savęs: kviečiame į savo širdis Viešpatį ir tikime, kad, atsižadėdami ankstesnio netikrojo gyvenimo būdo ir Dievo žodžio meditacijos bei maldos dėka atnaujindami savo mąstymą, mes iš tiesų kaskart pasinaudojame mums teikiama privilegija – apsivelkame pačiu Jėzumi Kristumi (Rom 13, 14).

2009 metais Vienos kardinolas Kristofas Šionbornas (Christoph Schönborn) viešai paliudijo tokį asmeninį išgyvenimą. Kartą, kai jis važiavo traukiniu, įlipo pulkas išgėrusių jaunuolių. Jie buvo išlaikę brandos egzaminus ir važiavo į šia proga organizuojamą šventę. Jie pažino Austrijos kardinolą, kalbėjusį brevijorių, ir pradėjo tarpusavy laidyti nežymias pašaipėles. Kardinolas Kristofas pasakojo: „Padariau labai dorybingą pastangą ir jiems nusišypsojau“. Paskui, kai jaunuoliai išlipo iš traukinio, jis apgailestavo ir kalbėjo: „(...) Karčiai apverkiau pats save: priešais tave buvo koks dvidešimt jaunuolių, kurie aiškiai kažko iš tavęs laukė... Galėjau bent paklausti: „Kaip praėjo egzaminai? Ar pavyko gerai išlaikyti? Sveikinu!“ Tačiau aš nenorėjau būti trukdomas, nes kalbėjau brevijorių“. Kardinolas liudijimą baigė pamokančiais žodžiais: „Aš jiems nepaskelbiau Evangelijos bent paprastu Jėzaus prašymu samarietei: „Duok man gerti“. Jie būtų galėję sakyti sau: su mumis kalbėjosi kardinolas ir pasveikino išlaikius egzaminus. Būtent taip pražiopsotas metas, kai Jėzus mus kviečia: „Dabar, pirmyn, skelbk jiems Evangeliją, nebūtinai aukštomis kalbomis, bet paprasčiausiai savo dėmesiu“.

Pamokanti šio kardinolo išpažintis. Tikėtina, kad jo malda už tą jaunimėlį, kompensavo tą neišnaudotą galimybę. Dieve, suteik mums išminties ir drąsos veikti, kad nepražiopsotume ir mažiausių progų šiltu žodžiu prabilti į šalia esantįjį...

© 2015 „XXI amžius“